Klaipėdos kraštas keliautojų ir svetimšalių akimis XVIII – XIX amžiais. II dalis

Vygantas VAREIKIS

„Arbata švenčia pergalę prieš kavą“: keliautojų įspūdžiai Klaipėdoje

1774 m. anglas Nathanaelis Wraxallis išleido knygą apie keliones po Šiaurės Europos šalis. Laiške draugui jis negatyviais epitetais apibūdino „nykius pastatus“ ir „šlykščias mėšlinas gatves“ Klaipėdoje, kartu pažymėdamas menką miesto, kuris gyveno iš prekybos mediena, ekonominį aktyvumą. XVIII a. sanitarinė padėtis daugelyje Europos miestų buvo prasta, tad Klaipėda nebuvo kažkokia specifinė išimtis. Rusas Andrejus Bolotovas, praleidęs ketverius metus Karaliaučiuje Septynerių metų karo (1756–1763) laikotarpiu, viename laiške draugui rašė, kad „siaurose miesto gatvėse nepatogumus kelia tai, jog naktimis gyventojai visus nešvarumus ir šiukšles išmeta iš namų į gatves, kurias nors kasdien ir yra privaloma valyti, tačiau dažnai būna, kad blogas kvapas ir tvankumas užnuodija orą“.Antra vertus, kai kurie keliautojai, lygindami Klaipėdą ir Tilžę, pažymėdavo, jog Klaipėda, nors ir mažesnė plotu, turi daugiau gražesnių pastatų ir čia daugiau prašmatnesnių ir ištaigingesnių pramogų[1]. Dėl aktyvios uosto, kuriame buvo perkraunamas, kaupiamas ir generuojamas turtas bei gaunamas pelnas, veiklos, Klaipėdoje gyveno nemažai turtingų įvairiataučių pirklių, tad pats miesto gyvenimo ritmas buvo kur kas gyvesnis negu Tilžėje. Uostamiestyje formavosi specifinė bendruomenė, išsiskirianti atviru verslumo mąstymu, kosmopolitiniu požiūriu ir tam tikros vienybės bei jūrinio solidarumo pojūčiu.

Trumpas Klaipėdos aprašymas randamas ir 1779 m. išleistoje Šveicarijos astronomo ir matematiko Johanno Bernoulli (1744–1811) knygoje. Šiame aprašyme Klaipėda minima didžiausią dėmesį skiriant bendrakeleivio generolo Lietzeno gyvenimo istorijai. 1770 m. liepos 4 d. laivu atplaukęs į Klaipėdą, keliautojas su bendrakeleiviais apie valandą negalėjo išlipti į krantą dėl daugybės laivų Dangės uoste. J. Bernoulli pažymi malonų pusryčių laiką, praleistą pas Klaipėdos pašto viršininką Wittę, kuris juos priėmė savo išpuoselėtame sode (reikia manyti, kad tai buvo žiemos sodas), kuriame augo vynmedžiai, figos ir kiti vaismedžiai. Nykių ir nederlingų Klaipėdą supusių laukų aplinkoje kaip kontrastą keliautojai ne kartą išskirdavo gražius ir išpuoselėtus turtingų miestiečių sodus ir prabangią namų aplinką. J. Bernoulli Klaipėdoje pastebėjo tiesias, tačiau prastai nutiestas ir sutvarkytas gatvės, taip pat jis paminėjo keletą svarbiausių jam į akis kritusių objektų – gynybinius įtvirtinimus, pilną laivų uostą, citadelę ir du arsenalo sandėlius. Kita vertus, anot jo, Klaipėdoje nėra jokių menininkų, „neskaitant tų, kurie gintarą apdirba“, čia trūksta kultūros – „tiek muzikos atlikėjų, tiek teatro Klaipėdoje yra didelis trūkumas“. Klaipėdos turguje, kuris kaip tik vyko lankymosi dieną, keliautojo dėmesį patraukė jam iki tol nematytų lietuvių drabužių spalvų įvairovė ir puošyba. Labiausiai jis įsidėmėjo puošnius lietuvių moterų apdarus ir ypač liemenes, kurių vienos buvo išsiuvinėtos juodai, o kitos – raudonai[2]. Gerokai platesnį Klaipėdos ir krašto gyvenviečių (Nida, Juodkrantė, Smiltynė, Priekulė, Šilutė, Rusnė ir kt.) apibūdinimą ir vietos gyventojų būdo ypatybes (įskaitant ir sugebėjimą puoštis) randame Ludwigo von Baczko 1800 m. publikuotame Karlo Ephraimo Nankės kelionės po Prūsiją aprašyme. Tokiame kontekste verta atkreipti dėmesį į anglo Johno Carro 1805 m. Londone išleistus kelionių po Šiaurės Europą užrašus. Kelias iš paskutinio Rusijos imperijos Baltijos jūros miesto Liepojos į Karaliaučių tradiciškai vedė per Palangą ir Klaipėdą. J. Carras aprašo, kaip paskutiniame Rusijos imperijos pasienio punkte tarp Nemirsetos ir Palangos specialioje būdelėje stovėjo Dono kazokas, kuris pakėlė pasienio grandinę, ir keliautojai įžengė į maždaug pusantros angliškos mylios pločio neutralią teritoriją, nuo kurios matėsi prastokai nupaišyti Rusijos ir Prūsijos ereliais pažymėti pasienio stulpai. Išskėtę kojas keliautojai vienu metu galėjo stovėti ir Prūsijos, ir Rusijos valstybių teritorijose. Tą pačią dieną atvykęs į Klaipėdą, jis surado puikią užeigą ir konstatavo, kad Klaipėda yra blogai išgrįstas didelis komercinis miestas prie Baltijos jūros krantų, miestas, kurio purvu pasidengusiose gatvėse moterys, apsiavusios ožiuko odos batais ir šilkinėmis kojinaitėmis, nuolat iki kulkšnių grimzta į purvą. Tradiciškai Dangės upėje plūduriavo daug laivų, iš kurių turgaus dieną buvo pardavinėjamas sviestas, moliūgai, svogūnai ir Baltijos žuvys iš statinių., Jis praleido Klaipėdoje dar porą neplanuotų dienų, laukdamas, kol aprims audringi orai ir bus galima saugiai persikelti per Kuršių marias ir toliau vykti pašto keliu į Karaliaučių.

Klaipėdos miesto infrastruktūra ir vėliau atvykusių keliautojų vertinimai kiek pagerėjo į miestą atvykus ir apsigyvenus jame karališkajai porai. Šiandien sunku įsivaizduoti, kad tuomet gamtovaizdis aplink miestą buvo panašus į dykumą, o pats miestas buvo tarsi oazė smėlio apsuptyje, nes Girulių ir Melnragės link tyvuliavo smilčių laukai ir kopos. Kuršių nerijos – „Rytprūsių Sacharos“ – nevaržė kalnapušės, pasodintos čia po kelių dešimtmečių, o į pietus nuo Smeltės driekėsi smėlynai ir menkavertis jaunas miškas. Klaipėdoje XIX a. pradžioje gyveno apie 5 000 gyventojų. Mieste pynėsi kontrastai – turtingų pirklių namai, kuriuose stovėjo raudonmedžio baldai, smėlio dykynėse pasodinti ištaigingi sodai, kuriuose augo egzotiški augalai, prašmatnūs priėmimai ir madingi apdarai sugyveno su siaubingai nešvariomis ir dvokiančiomis gatvėmis. „Tas neįsivaizduojamas purvas rodo vietinių kaimo gyventojų nepakankamą apsukrumą. Purvas iš gatvių galėtų būti puiki trąša kviečiams. Visuose kampuose slūgso atliekų krūvos ir gadina miesto orą“, – 1807 m. teigė Klaipėdą aplankęs Friedrichas Christianas Ludwigas Emilis von Zietenas, kartu pagirdamas pagal paskutinę Berlyno madą XIX a. pradžioje pastatytus nuolat perdažomus Klaipėdos pastatus.

Padėtis Klaipėdoje pradėjo keistis į miestą atvykus karališkajai porai. 1807–1808 m. buvo pradėtos tvarkyti pagrindinės miesto gatvės, įrengti parapetai pratęstoje Liepų alėjoje (tuomet vadintoje Alexanderstrasse), o pati gatvė, iki tol palijus buvusi neišbrendama, išpilta smėliu. audra“[3]. Karalienės Luizės laiškuose, rašytuose Klaipėdoje, labiau atsiskleidžia išgyvenimai dėl Prūsijos likimo, jausmai, sumaištis ir rūpestis dėl ateities, tad pačiam miestui apibūdinti dėmesio ji neskyrė.

1814 m. Gottfriedas Peteris Rauschnikas (slapyvardžiu Philippe’as Rosenwallis), vėliau tapęs garsiu Prūsijos žurnalistu ir kelionių apybraižų rašytoju, keliavo iš Rusijos per Prūsiją ir paliko įdomias pastabas apie Klaipėdos krašto ir Kuršių nerijos kraštovaizdį, Klaipėdos miesto ir jo apylinkių gyventojus bei jų papročius.  „Klaipėda išsidėsčiusi nykioje, liūdnoje, tik Baltijos jūros bei Kuršių marių skalaujamoje lygumoje, ant abiejų Dangės, mažo lėtai tekančio, bet gilaus upelio, čia įsiliejančio į kanalą, jungiantį marias su jūra, krantų.“[4] Kartu keliautojas pastebėjo gyvybingą uostamiesčio judrumą (uoste „pilna didelių pakraunamų ir iškraunamų laivų, mažesnių laivelių, vežančių maistą ar kitas prekes turgun; [...] šimtas vėjo malūnų, smagiai besisukančių mieste, [...] sukuria tokį gyvą darbštumo įvaizdį, kad aplinkos nykumas greitai užmirštamas“) ir tai, kad mieste nėra elgetų ir labai mažai vargšų. Nors miestas buvo lietuvių gyventų kaimų apsuptyje, viešojoje erdvėje dominavo vokiečių kalba, aukštesnieji sluoksniai bendravo dar ir angliškai, o lietuvių kalba šnekėjo tik darbininkai. P. Rosenwallis buvo išsilavinęs Apšvietos laikotarpio žmogus, pratęs prie subtilių prancūziškų Sankt Peterburgo aukštuomenės manierų ir virtuvės, tad Klaipėdoje jis kritikavo keliaklupsčiavimą prieš angliškas elgesio manieras. „Klaipėdiečiai, prekiaujantys išimtinai beveik vien su britais, taip įsimylėję anos salos gyventojų papročius, kad mėgdžioja juos kiekviena proga, kartais net iki juokingumo. Turtingiausių pirklių namuose kalbama vien tik angliškai; valgoma, geriama, žaidžiama anglų maniera. Net ir elgiasi jie lygiai taip pat grubiai ir nesvetingai kaip ir anglai. Svetimšalis, pagal rekomendacijas pakviestas į svečius, ištisas valandas paliekamas sėdėti vienas, ir niekas nesusipranta jį užkalbinti.“

Naudodamasis vienu iš negausių Klaipėdoje teikiamų malonumų, tai yra plaukiodamas su kompanija valtimi po Kuršių marias, P. Rosenwallis vos nenuskendo, staiga pradėjus siausti audrai. „Kuršių marios garsėja piktais pavojingais vandenimis, kurie pražudo daugybę laivų. Čia dažnai dūksta ir siautėja viesulas, nors jūra tuo metu būna visai rami. Prūsų nacionalinis keiksmažodis „Kad tave kuršių orai užkluptų!“ rodo šio vandens klastingumą“, – pasakoja jis. Tai buvo panašu į tą Sog (siūbą), kurią, vertindamas Klaipėdos uosto specifiką, pastebėdavo ne vienas keliautojas ar jūrininkas ir kurios keliamus pavojus laivams, praėjus keliems dešimtmečiams, aprašė J. Sembritzkis: „Iš pietų tekanti pakrantės srovė irgi sunešdavo smėlį prie Šiaurės molo, nes jis stovėjo jos kelyje. Iš marių ištekanti srovė buvo per silpna išnešti smėlio masę į jūrą iš tokių plačių žiočių. Dažnų vakarų vėjo sukeliamų audrų metu bangos virsdavo ant Šiaurės molo ir sukeldavo uoste galingą siūbą, vadinamą „Sog“. Tokiomis sąlygomis buvo neįmanoma krauti krovinius į laivus ar iš jų, įvykdavo rimtų avarijų. Stipriausios laivų rišimo grandinės, net plieniniai trosai trūkinėdavo, ir laivai buvo daužomi į krantines bei kitus laivus.“

Ekonomiškai Klaipėda paprastai suklestėdavo tuomet, kai atsilaisvindavo nuo Karaliaučiaus kontrolės arba kai karinis konfliktas suteikdavo uostui neplanuotą pranašumą prieš kaimyninius Baltijos jūros uostus. Tuo tarpu Prūsijos valdžios sprendimai ne visada būdavo palankūs Klaipėdai. Kai nuo 1833 m. liepos 1 d. iš Klaipėdos į Tilžę buvo perkeltas pašto traktas, Klaipėda nustojo būti jungiančiąja grandimi pašto kelyje Berlynas–Sankt Peterburgas. Pasekmės buvo sunkios: veiklą nutraukė ir į Tilžę persikėlė ekspedicinės kontoros, užsidarė dauguma viešbučių ir nakvynės namų.

Prancūsų konsulas K. Dahse XIX a. viduryje pastebėjo tuos pačius Klaipėdos aukštuomenės bendravimo ir vaišių įpročius, kaip ir P. Rosenwalis: „pietauti čia reiškia visiškai užvaldyti asmenį nuo trečios valandos iki vėlyvo vakaro. Po pietų geriama kava, arbata, vėliau iškilminga vakarienė su privalomu šampanu ir porteriu“… Panašus vietinių papročių apibūdinimas atsikartoja viename Vokietijos žurnale Prūsijos rašytojo ir vertėjo Louiso Passargės paskelbtame rašinyje, kuriame užsimenama apie Klaipėdoje tebevyraujančias „angliškas manieras“: „Arbata švenčia pergalę prieš kavą, portveinas ir porteris išstūmė prancūzišką raudonąjį vyną ir alų. Kartais visi gėrimai susivienija ties gėrimu, kurį praminė „vandens punšu“, importuotu iš medienos sandėliavimo vietos – Rusnės. Jo receptas skamba taip: portveino katilą užkelti ant ugnies ir pamažėle pilti konjaką.“

Pasibaigus Krymo karui ir jo nulemtiems konjunktūriniams spekuliaciniams sandėriams, keliautojų aprašymuose Klaipėdos miesto gyvumas aprimo, o klaipėdiečiams, įpratusiems prie lengvų pinigų, grįžti prie įprastinės kasdienybės buvo sudėtinga. Kaip pažymi J. Sembritzkis, Klaipėdoje „elgtasi taip, lyg karas tęsis kokius 7 metus, tai sukėlė visuotinį bankrotų lydimą ekonominės veiklos smukimą, kuris iš pradžių buvo juntamas, nes buvo išlikusios aukštos butų ir maisto produktų kainos.“

Vaizdai Prūsijos Lietuvoje

XIX a. Johanno Gottfriedo Herderio idėjų veikiami tyrinėtojai ir keliautojai pradėjo domėtis Šiaurės Rytų Europoje gyvenančių tautų kultūra ir ieškoti unikalių nedidelių tautelių bruožų. Taip į apsišvietusių keliautojų akiratį pateko Prūsijos lietuviai, apie kuriuos stereotipiniai vaizdiniai pradės dominuoti Vokietijoje leidžiamose publikacijose. Pirmoji etnografinė studija apie jų etnines charakteristikas ir būdo bruožus buvo Būdviečių parapijos kunigo Teodoro Lepnerio knyga „Prūsų lietuvis“, išleista 1744 m. Dancige. Šioje knygoje lietuvininkai apibūdiniami ambivalentiškai: jie protingi, sumanūs, fiziškai stiprūs ir ištvermingi, darbštūs, svetingi, bet kartu – nesilaikantys žodžio, prietaringi, linkę sukčiauti, vogti ir girtuokliauti. Tačiau pirmuoju etnografiniu reportažu reikėtų laikyti jau minėtąjį P. Rosenwallio kūrinį. Nors čia nebuvo siekiama sužadinti patriotinių Tėvynės meilės jausmų, kai kurie panašūs stereotipiniai apibendrinimai bus eksploatuojami ir XIX a. pabaigoje.

Viešėdamas Klaipėdoje kartu su jaunu mokslininku iš Karaliaučiaus, P. Rosenwallis nutarė pasidairyti po šiaurinę Prūsijos Lietuvos dalį. Jis aplankė Šilutę, „vieną turtingiausių Prūsijos sričių“, žavėjosi derlingomis Rusnės kanalo, šalia kurio besiganantys galvijai priminė Olandijos peizažą, apylinkėmis, stebėjo gausią lašišų žvejybą už Rusnės tekančioje Nemuno atšakoje. P. Rosenwallio pastabose apie Prūsijos Lietuvos kultūrinį kraštovaizdį aptinkama Jean-Jacques’o Rousseau „grįžimo į gamtą“ idėjų atspindžių, kai buvo pabrėžiamas idiliškas lietuvių natūralumas ir gamtiškumas. „Šių gamtos vaikų charakteryje daug šviesos ir daug šešėlių, kaip ir būdinga neišprususiems žmonėms. Nors jiems nebūdingos civilizuoto pasaulio ydos, tačiau jie neturi ir subtilių civilizuotojo pasaulio dorybių, kurias suteikia išsilavinimas.“. Lietuviams buvo priskirta neišvengiama agrariškumo niša, kurioje jie bus eksploatuojami Ernsto Wiecherto ar Hermanno Sudermanno kūryboje, kartu aukštinant nederlingose ir pelkėtose vietovėse įsikūrusių civilizacijos nesugadintų personažų būdo kilnumą. H. Sudermanno kūriniuose Prūsijos lietuvių gyvenimas buvo scena, kurioje jis skleidė savo pasakojimą.

Praėjus daugiau kaip pusei amžiaus nuo P. Rosenwallio kelionės, 1868 m. Berlyno laikraštyje „National Zeitung“ pasirodė beletrizuoti žurnalisto Otto Glagau įspūdžiai apie šiaurinės Prūsijos Lietuvos gyventojų gyvenimo būdą, verslus bei papročius. Į Klaipėdą O. Glagau atplaukė garlaiviu iš Šarkuvos ir kelionės metu grožėjosi Kuršių nerijos gamta. Keliaudamas po šiaurinę agrarinio krašto dalį, O. Glagau pastebėjo skurdžią šių vietų, kuriose „gyvena tikri vargo žmonės, kuriems pakaitomis tenka būti žvejais, padienininkais ir gyvulių augintojais“, buitį. Dažno ekonominio sunkmečio sąlygomis Rytprūsiuose „tiek kaimo mokyklų mokytojai, tiek smulkūs amatininkai pavirsta droviaisiais skurdžiais. Kadangi luomo garbės jausmas neleidžia elgetauti, jiems dar sunkiau, negu paprastiems darbininkams ir padienininkams, kurie nesivaržydami demonstruoja savo skurdą ir kaip savo teisės reikalaute reikalauja pašalpų ar net pilno išlaikymo.“ Žemės tarp Šilutės ir Priekulės O. Glagau priminė skurdžius Liuneburgo dirvonus. Jis pažymėjo, kad durpynuose ir dykviečių žemėse net stambiųjų laukininkų trobos yra statomos daugiausia nedeginto molio sienomis, o pačių neturtingiausių trobesiai lyg viduramžiais sudėti iš durpių gabalų tarsi iš plytų – „žiemą sienų durpės palaipsniui imamos kurui, o vasarą spragos vėl užpildomos“.

Nors Prūsijoje daugiau negu kitur Vokietijoje būta laisvųjų valstiečių, valdančių žemę ir atliekančių sąlyginai nedideles prievoles, dominavo valstiečiai, negalėję palikti ūkių ir susieti su dvaru patrimoniniais santykiais sistemoje. Po reformų Prūsijoje padėtis keitėsi, tačiau lietuvių gyvenimo būdą visą XIX a. tebelėmė nederlingų ir durpingų žemių apsuptis. Skurdas čia nieko nestebino. O. Glagau tradiciškai pažymėjo lietuvių merginų gebėjimą megzti, siūti, austi ir siuvinėti, tradicinių drabužių grožį. Jis rašė apie flegmatišką Prūsijos lietuvių būdą, jų rimtį ir susikaupimą bei apibūdino juos kaip gana patrauklų antropologinį tipažą („vyrai [...] pasižymi liekna, raumeninga išvaizda ir taisyklingais veido bruožais“. Išsamesnis stereotipų apie lietuvius rinkinys aptinkamas jau P. Rosenwallio užrašuose – “lietuviai aukšti, kilnios išvaizdos, liekni, išraiškingo, dažnai truputį klastingo veido ir malonių bruožų. [...] Lietuviai protingi, apdairūs, taupūs, darbštūs, ištvermingi, narsūs, rimti, išdidūs, tvarkingi, tylūs, svetingi, bet, kita vertus, – nepasitikintys ir klastingi, savanaudžiai, užsispyrę ir be saiko pasinešę į girtuoklystę. Anot O. Glagau, lietuviai linksta į tvarką civilizuojančios vokiečių kultūros veikiami – jie „yra per vidurį tarp vokiečių ir slavų: jie ne tokie purvini ir apsileidę kaip mozūrai, bet ir ne tokie švarūs ir ūkiški kaip vokiečiai, o kadangi vokiečių pavyzdys ir vokiečių įtaka vis daugiau visokeriopai juos veikia, tai tas ir lietuvininkus verčia regimai vis daugiau pamėgti tvarką ir švarą“. Pamažu vietos gyventojai perėmė vokiečių kultūrines vertybes ir socialines konvencijas, išlaikydami etnografinį savitumą ir kalbą. Natūralu, kad lietuviai, Vokietijos imperijos gyventojai, iš aukšto pradėjo žiūrėti į „Rusijos lietuvius“, gyvenusius anapus sienos, o kultūrinius gyvenimo skirtumus tarp XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje pabrėždavo jau ir nacionalistiniai vokiečių autoriai.

Kuršių nerijoje gyvenę kuršiai, O. Glagau nuomone, „dėl savo papročių, polinkių bei gyvenimo būdo pagrįstai turi blogą vardą. Jų gyvenamieji būstai purvini, žmonės nešvarūs, tinginiai, šiurkštūs ir įžūlūs. Beje, sekmadieniais ir per šventes vyrai ir moterys čia nesrebia degtinės šaukštais iš bliūdų, kaip kai kur toliau krašto gilumoje, tačiau ir čia vyrai ir moterys girtauja [...]. Kiekvienas čia, ar skurdžius, ar prakutęs, yra apsigimęs miško vagis ir brakonierius“.

Galbūt O. Glagau buvo skaitęs P. Rosenwallio užrašus, kuriuose su pasibjaurėjimu buvo pažymėta, jog Kuršių nerijoje gyvenančių žmonių „išvaizda sako, kad nieko bendro, išskyrus pavidalą, su kitais žmonėmis jie neturi. Nedraugiškumas veido bruožuose, nešvara, nesuprantama kaukianti kalba – visa tai liudija stovint juos ant žemiausios žmonijos pakopos.“

Gausus degtinės vartojimas šiuose kraštuose, kurį dažnai pastebėdavo keliautojai, buvo natūralus dėl šalto klimato, prastos mitybos ir sunkaus gyvenimo, atlikdamas terapinę funkciją. Tad blaivybės draugijos, išpopuliarėjusios Europoje XIX a. viduryje, sutiko čia didelį Prūsijso lietuvių  pasipiktinimą: „Ar 1814 metais mes būtume nuėję be šnapso iki Paryžiaus? – klausia jie. – Ar, gerdami ruginę, mūsų tėvai nesulaukdavo gilios senatvės, ar nėra arielka geriausias vaistas nuo peršalimo, drugio ir dvidešimt kitų ligų?“

Švietėjas ir mokslininkas Wilhelmas fon Humboldtas yra rašęs, kad „Kuršių nerija yra tokia savita, jog ją būtinai reikia pamatyti kaip Italiją arba Ispaniją, idant siela nestokotų nuostabaus grožio vaizdų.“ O. Glagau Kuršių nerijai apibūdinti pasitelkia „Rytprūsių Sacharos“ ir ne mažiau romantišką „Kalifornijos“ pavadinimą. Tiesa, „Kalifornija“ jis pavadino vietą Kuršių marių baseine netoli Juodkrantės, kur buvo išgaunamas gintaras. Gintaro gavyba kaip tik ir prasidėjo O. Glagau keliaujant po kraštą. Darbo sąlygos išgaunant gintarą buvo sudėtingos, tačiau užmokestis ir pelnas geras, o pasiekti rezultatai, vertinant šiandienos žvilgsniu, įspūdingi. 1864 m. ties Juodkrante firma Stantien & Becker išgavo 18 tonų gintaro, 1867 m. – 36 tonas, o 1868 m. – net 47 tonas.

Kultūra ir civilizacija dažnam vokiečiui pasibaigdavo ties Vokietijos imperijos riba, dalijusia Europą į Rytus ir Vakarus. Ne išimtis ir O. Glagau, kuris savo pastabose pateikė ir tokį antropologinį pasažą: juo toliau „Nemunu į aukštupį, juo prastesnis žmonių būdas ir, pažymėtina, juo negražesnės moterys“.

XIX a. pabaigos stereotipai apie Prūsijos lietuvius buvo apibendrinti 1898 m. išleistoje gausiai iliustruotoje Alberto Zwecko knygoje apie šio krašto etnografiją ir geografiją „Litauen. Landes- und Volkskunde“, kurioje randame populiarių neigiamų vaizdinių, tarsi paimtų iš P. Rosenwallio ir O. Glagau tekstų. Prūsijos lietuviai, anot A. Zwecko, yra tvirto sudėjimo ir tinkami sunkiam darbui, kalba suktai ir gudriai, linkę į apgaules, alkoholį ir „kūniškus geidulius“, nors šiaip yra „malonūs ir moka parodyti pagarbą, nepasirodydami, kaip lenkai, besą vergiškai nuolankūs“. Skirtingai nuo vokiečių, jie „gyvena laimingai mėgaudamiesi gamtos grožiu“ ir nejaučia reikalo „laipioti į ūkanotas aukštumas“.

Parengta pagal Vyganto Vareikio straipsnį „Zwischen Ost und West: Klaipėda ir Klaipėdos kraštas keliautojų ir svetimšalių akimis XVIII – XIX amžiais“ publikuotą Klaip4dos universiteto leidinyje „Klaipėda Europos istorijos konekstuose“ (Sud.V.Safronovas). Klaipėda, 2014.