Erdmutė iš Vabalų kaimo

Edita Barauskienė

Po karo iš Rugulių į Vokietiją išvyko 29 šeimos. Pasiliko gyventi vos aštuoniolika, o vėliau nė tiek nebeliko. Išvykus pusei kaimo gyventojų Vabaluose dar liko dešimt šeimų, vėliau — vienas gyvenimas.

O buvo gražus pelkininkų kaimas. Žmonių trobos įsikūrusios šiek tiek atokiau nuo vieškelio, šalia kurio buvo iškastas griovys. Per jį permesta stora lenta. Keliukas, vedantis į sodybą, buvo apsodintas beržais. Vabalų kaime prieš karą gyveno 28 šeimos. Kiekviena šeima turėjo po šešis morgus žemės (0,25 ha), kurioje augino bulves, svogūnus ir kitas daržoves. Miestiečiai juos vadino cibuininkais.

Kaimas turėjo savo seniūną ir mokyklą su mokytoju. Šeimos buvo gausios. Kiek Dievas davė, tiek moterys gimdė. Kas išliko, užaugo. Kas mirė, buvo apgiedotas ir nulydėtas į kapelius. Klimkaičiai augino keturis vaikus, Plėvė Francas – dešimt, Gižas Georgas – dešimt, Raukutis Georgas – aštuonetą, Jakomaitis Georgas – dešimt, Gerulis Jonas – dvylika, Preikšas Georgas – du, Ana Jurjonienė du. Augustė Nėbel buvo našlė ir viena augino penketą vaikų. Vilhelmas Jakomaitis turėjo tris vaikus. Kukuliai turėjo septynetą vaikų, Barkaičiai – tris, Striūkaičiai – keturis, Adomas Plėvė – septynis, Strunkaičiai – tris, Francas Krampas – keturis, Otto Genzelis – penketą, Augustas Čerkus – ketvertą, Augustas Bruskis – devynetą, Georgas Jonelaitis – du.

Vabalų mokykloje mokytoju dirbo Martynas Sprogys, susipratęs lietuvis, dėl ko nuolat buvo perkeliamas iš vienos mokyklos į kitą. Sprogių šeima, kilusi iš Kuršlaukio, taipgi buvo gausi. IŠ septyniolikos vaikų užaugo aštuoni. Šeimos kronikos pradžioje rašoma:

Šitoji Sprogių šeima
Buvo vis lietuviška.
Ir lietuviškai kalbėjo,
Ir lietuviškai vilkėjo…
Nors ir vokiška valdžia -
Šeima liko neliesta.

Jaunas mokytojas M.Sprogys, neseniai baigęs Klaipėdos mokytojų seminariją ir vos tik vedęs, buvo pašauktas į  vermachto kariuomenę. Jis padėjo savo galvą karo lauke netoli Voronežo. Liko tik mažas kryželis iš nenužievinto beržo.

Viena iš paskutiniųjų saugoti savo tėviškę Vabaluose pasiliko Erdmutė Gerulytė, jos sesuo Marija Eicholz gyveno Suvernuose. Tai jau būtų kita istorija apie Erdmutę, kuri pasiliko saugoti tėviškę, bet jos neišsaugojo… Ji buvo nugriauta ir dailiai sudėta: akmuo prie akmens, plyta prie plytos, lenta prie lentos, o vėliau perkelta į Rumšiškių muziejų ir perstatyta.

Ta sodyba turėjo savotišką ir gana įdomią istoriją. Ji buvo pastatyta iš švediškos medienos. Pagrindinis sponsorius buvo teta iš Smeltės. Savo mieste sunkiai uždirbtus auksinukus, įsidėjusi į prijuostės kišenę, ji pėsčiomis iš Klaipėdos keliuku palei Vilhelmo kanalą kiekvieną mėnesį gabendavo į Vabalus, ir statybos galėjo vykti toliau.

Lengva nebuvo. Iš pusantro ha žemės reikėjo pamaitinti dvylika burnų, kurios nuolat buvo alkanos. Reikėjo sunkiai dirbti, kapliais nukasti bulves, naščiais parnešti iš dirvos į namus, o turgaus dieną jau iš vakaro tėvas su dviem mergelėm išvažiuodavo į Klaipėdą. Vos tik išaušus, mergaitės, bėgdamos senamiesčio gatvėmis, šaukdavo: ,,Kartofel, kartofel…“. Kai bulvės būdavo parduotos, tuosyk tėvas, užsukęs į krautuvę, nupirkdavo mergelėm batukus į mokyklą eiti ar po margą kartūno suknutę, o pats, išlenkęs štangą alaus, sukdavo arklius namų link. Visiems užteko duonos ir sviesto, bulvių ir rūgusio pieno. Vasarą mergaitės eidavo rinkti mėlynių, rudenį – grybų.

Kai vaikai užaugo, apsiplunksnavo ir, sukūrę šeimas, išskrido kitur, Erdmutė ėmėsi saugoti tėviškę. Po karo, kai senoji tvarka buvo sugriauta ir kaimas išnyko, išlaikyti tėviškę, kuriai kasmet grėsė negailestingi potvyniai, darėsi vis sunkiau.

Vieną naktį Tenenio ir Minijos vandenims pakilus ir užliejus pievas ligi pat Sakūčių Erdmutė, pabudusi ir praplėšusi akis, mato, kad ji su visa lova plūduriuoja vandenyje. Nei šaukti, nei plaukti. Vanduo veržiasi per slenkstį. Kubilėlis su sūdyta mėsa pavirtęs ant šono. Reikėtų mėsą rūkyti, bet ugniakuro negali užkurti – jis užlietas vandeniu. Karvutė tvarte šaukiasi pagalbos. Paršeliai žviegia. Šuo, pasilipęs ant būdos, loja piktu balsu.

Erdmutė turi keltis ir, plaukdama per vandenis, visus apraminti. Pirmiausia reikėjo gelbėti savo naudą. Tai buvo šviežiai papjauta kiaulės mėsa. Paltį po palties ji vilko kopėčiomis mėsą ant krautės ir sukabino ją į kaminą rūkymui. Pagalbos jokios. Aplinkui, kiek akys užmato, ligi Vytulių, Aukštumalės, Sakūčių – vien tik vėjo šiurenami tvanų vandenys.

Ir visgi, po kelių dienų atsiyrė giminaičiai su valtimi. Marija, norėdama žinoti, ar troboje dar yra gyvų, iš tolo šaukė: „Erdmute, Erdmute…“

Nė balso. Valčiai atšliuožus į kiemą, Marija Skrabienė lipa iš jos tiesiai į vandenį, nužirgliuoja į daržinę ieškoti kopėčių. Suradusi jas, nunešė prie namo galo, kur antrame aukšte buvo langas. Kopėčias pastačiusi į valtį, o kitą jų galą atrėmusi į sieną, Marija vėl šaukia savo tetą: „Tante Erdmute, tante Erdmute…“

Erdmutė visa šlapia lyg pylė ir suodina, mat išsitepė, kol mėsą pavietojo į kaminą, pasirodė lange. Be jokio balso ar skundo, Erdmutė pradėjo kabinti mėsą iš kamino lauk ir tuosyk paltis po palties lašiniai lyg iš dangaus pradėjo dribti į valtį. Ir tokiu kritiniu momentu žmogus privalo gelbėti savo naudą. Antraip – ką valgysi, ar pirštą įsikandęs burnoje laikysi.

Kai žemiška nauda jau buvo sutvarkyta, tuosyk Erdmutė, po pažastim įsispraudusi Bibliją, pati ropštėsi per langą ir, atsargiai statydama klumpėtą koją ant kopėčių pakopų, palengva leidosi žemyn į valtį, o tai nebuvo taip paprasta – kopėčios pastatytos valtyje, o ši plūduriuoja vandenyje. Viskas lingavo. Marija tvirtai laikė kopėčias, o Erdmutė palengva pakopa po pakopos leidosi žemyn į siūbuojančią valtį. „Ta-ta-ta… Viskas atlikta“, – pagaliau prabilo Erdmutė.

Kai Marija ją apkabino, iš karto pajuto, kad Erdmutė visa šlapia, tarsi iš vandens ištraukta žuvis. Tą patį vakarą ji buvo išmaudyta ir į šiltą lovą paguldyta pas savo seserį Mariją. Ir ką jūs manote? Erdmutė nė gripu nesusirgo. Tačiau po to įvykio buvo nutarta, kad Erdmutė apsigyvens pas seserį, o tėviškę parduos muziejui. Lai griauna ir kitoje vietoje pastato – kitos išeities nebėra.

Viskas buvo dailiai nugriauta, pradedant stogu ir baigiant pamatais. Per visą griovimą Erdmutė sėdėjo kieme ir žiūrėjo, kaip yra griaunama skūnė, kuri buvo statoma kartų kartoms. Jos pamatai buvo iš plytų, kad tvanų vandenys nepaplautų ir nenuneštų jos su visa nauda „po velnio ant žiogio“. Kolūkis seniai būtų ją nusavinęs, jei tik ji nebūtų stovėjusi Vabalų kaime Aukštumalės pelkėje, kuri kelis kartus per metus buvo užliejama tvanų vandeniu. Tuokart nei prieisi, nei privažiuosi.

Erdmutei besaugojant daržinę, kad nepradingtų koks sparas, lotas, čerpė ar balkis, ji praganė savo brangiausią turtą, o tai buvo Šventasis Raštas. Visur ieškojo, niekur nerado – lyg į vandenį būtų įkritęs. Erdmutei tai – didelę širdperšą. Per visą savo amžių nebuvo girdėjusi, kad kur nors, kam nors būtų pradingusios šventos knygos. Jos buvo išsaugotos per Pirmąjį ir Antrąjį svietkarius. Knygos pradžioje paliktuose tuščiuose lapuose buvo surašyta visos šeimos kronika: kas kada gimė, pakrikštytas, konfirmuotas, kada ir su kuo tuokėsi, kada mirė… Viskas pradingo…

Pasirodo, kad su naujais laikais atėjo ir nauji papročiai – visas knygas į muziejų. Tai dar ne pats blogiausias atvejis… Kai ateidavo pionieriai, tai tie viską atiduodavo į makulatūrą. Muziejininkams atrodė, kad knygoms muziejuje bus pati saugiausia vieta. Taip galėjo pasirodyti netikinčiam žmogui, bet iš to Šventojo Rašto Erdmutės tėvelis, šventą dieną susodinęs visus vaikus aplink stalą, mokė svarbiausių tiesų. Erdmutė tas knygas skaitė visą amžių ligi žilos senatvės… Kaip ji dabar gyvens be jų? „Kur mano knygos, kur mano knygos?“ – kalbėdama pati su savimi ji vėl ir vėl iš naujo ieškojo savo knygų, bet taip ir nebesurado…

„Ale kur pradingo visi Vabalų kaimo žmonės? – stebėdamasi klausdavo savo sesers Erdmutė. – Taigi, kur pradingo mūsų kaimų ir miestų gerieji žmonės?“