Mindaugas NOGAITIS

Muitininkai

Apie muitines, muitininkus ir jų veiklą Mažojoje Lietuvoje yra labai nedaug informacijos, mažai ikonografinės medžiagos, todėl kiekviena atrasta nauja smulkmena, dokumentas ar nuotrauka, susijusi su šia sritimi, yra ypač vertinga. Atsitiktinai knygoje rastas atvirlaiškio tipo priminimas apie sužadėtuves suteikė šiek tiek informacijos apie Šilininkų muitinę (dabar Juknaičių sen.). Taigi, šiame vokiškame atvirlaiškyje gotiškomis raidėmis rašoma: „<…> mūsų vyresniosios dukters Anos sužadėtuves su Šilininkų muitinės viršininku Georgu Oseliu suteikiame sau garbės paskelbti. Kristopfas Lautčius ir žmona Mari, mergautinė Simat, Šilininkai, 1922  metų Velykos“. Taigi, iš šio trumpo priminimo galime suprasti, jog 1922 metais Šilininkuose veikė muitinė, o jos viršininku dirbo Georgas Oselis.

Labai įdomios ikonografinės medžiagos apie tarpukario Lietuvos Šilininkų muitinę pateikė Švėkšnoje gyvenanti Regina Ramutė Koncienė-Alminauskaitė. Jos mama – Anastazija Alminauskienė – dirbo Šilininkų muitinėje muitininke. Ji tikrino išskirtinai tik moteris ir buvo vienintelė pareigūnė moteris tarp kitų muitininkų. Iš mamos pasakojimų Regina atsimena, jog vienas muitininkas buvo pavarde Striukaitis, o muitinės viršininkas buvo Butvila. Reginos tėvas Jurgis Alminauskis, kilęs iš Vilkų Kampo kaimo, dirbo tame pačiame krašte policininku, vėliau, 1948 metais, nuteistas 25-eriems metams tremties ir išvežtas į Komijos lagerius. Likusi šeima, mama Anastazija, sūnūs Stasys ir Jonas, duktė Regina (sūnus Petras tremties naktį pasislėpė ir liko Lietuvoje) buvo ištremti į Krasnojarsko kraštą. Visa šeima susitiko Lietuvoje tik po dešimties metų, paskelbus amnestiją. Vėliau visi vaikai buvo nuvykę į Šilininkus pažiūrėti, kaip atrodo buvusi mamos darbovietė – muitinė – ir rado tik apirusius pamatus.

Sienos kirtimo kortelė

1939 m. kovo mėn. Hitleriui atplėšus Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos, ties Inkakliais vėl atsirado stipriai saugoma valstybinė siena, Inkakliuose atidarytas sienos perėjimo punktas, o Žagatpurviuose – vokiečių muitinė (zollamt Szagatpurwen). Norint pasienio gyventojams patekti į Klaipėdos kraštą jau reikėjo gauti leidimą. Klaipėdos krašte nuolat trūko darbo jėgos, todėl ten vykstantys uždarbiauti šį leidimą gaudavo, tik jį turėdavo patvirtinti Klaipėdos krašto tarybos valdyba (Der Landrat des Kreises Memel) ir atitinkamo  valsčiaus viršaitis iš Lietuvos pusės. To meto lietuviškuose pasuose vizoms buvo skirta tik viena paskutinio lapo dalis ir vietos užtekdavo tik keliems antspaudams uždėti, o vykstantieji dirbti į Klaipėdos kraštą sieną kirsdavo gana dažnai, todėl buvo specialiai padarytos sienos kirtimo kortelės, susidedančios iš keturių susegtų lapų antspaudams dėti ir galiodavo kartu pateikus pasą. Išvykstantiems Inkaklių sienos perėjimo punkte į šią kortelę buvo dedamas ovalusis antspaudas, atvykstantiems – stačiakampio formos antspaudas. Atitinkamai antspaudai buvo dedami ir Žagatpurvių muitinėje – pailgasis Žagatpurvių muitinės (zollamt Szagatpurwen) ir stačiakampis pasų patikros Žagatpurvių muitinės (Pasnachschau zollamt Szagatpurwen). Šie antspaudai visiškai skiriasi nuo analogiškų Inkaklių ir Žagatpurvių muitinių antspaudų, galiojusių iki 1923 metų (žiūrėti ,,Gyvenimas šalia rubežiaus ir už jo“ I dalis). Vadinasi, galime daryti išvadą, jog antspaudai buvo pakeisti naujais.

Inkakliuose gyvenantis Antanas Montvydas prisimena, jog apie 1939-uosius Lietuvos sieną ties Inkakliais saugojo pasienietis pavarde Grabauskis. Jis gyveno pas Antano tėvus Mataičių kaime ir nuomojosi gerąjį trobos galą. Antanas pamena, jog tas Grabauskis turėjo aniem laikam gan brangų ir retą daiktą – radiją, buvo išsikėlęs anteną, dažnai jos klausydavosi, o žiemą mėgdavo čiuožinėti ant užšalusio ledo su pačiūžomis.

1940 m. birželio 15 d. Sovietams okupavus Lietuvą, ties Inkakliais vėl atsirado stipriai saugoma valstybinė siena tarp Vokietijos ir Rusijos (SSSR). Šią situaciją gražiai iliustruoja antspaudas anksčiau minėtoje sienos kirtimo kortelėje, kuris įdėtas 1940 m. birželio 22 d. atvykstant į Inkaklius ir tai yra paskutinis įrašas šioje kortelėje, tarsi bylojantis, jog sugrįžti dar galėjai, o išeiti daugiau niekada…

Karo metais siena išlieka

1941 metais vokiečiams okupavus Lietuvą, siena su Klaipėdos kraštu nebuvo panaikinta, ten galiojo kitokie pinigai negu okupuotose srityse, buvo kur kas daugiau įvairių prekių, tad kontrabanda ir vėl klestėjo. Antanas Montvydas, gyvenęs Mataičių kaime, visai šalia „rubežiaus“, prisimena, jog populiariausios prekės buvo druska, anodija, žibalas. Žibalą nešdavo bidonėliais, anodiją – vytelėmis apipintais buteliais su rankenomis po 20 litrų, o druską –centneriniais maišais. Anodiją vietiniai dar vadindavo „brėnkštu“, greičiausiai nuo vokiško žodžio „brennkscht“ – degus skystis. Iš čia dažniausiai nešdavo uogas, mėsą, žąsis. „Rubežių“ kirsdavo sutartinėse vietose, kai kurie ruožai turėjo net savo pavadinimus – „Begėdžiai“, „Kovo liežuvis“, „5-tas numeris“. Dažniausiai eidavo susitarę su vokiečių pasieniečiais, kurie patruliuodavo palei „rubežių“ su dviračiais ir šunimis. Kai kurių pavardes Antanas dar prisimena – Bandzimiers, Gelžinis, Juras Meižė. Su šiais pasieniečiais pavykdavo susitarti, tačiau būdavo itin stropių pareigūnų su kuriais niekaip neišeidavo susitarti. Vienas tokių buvo pasienietis Indružaitis, kuris visus, ką pagaudavo kertant sieną, tempdavo į ,,barakus“ Greneikių kaime, kur buvo įsikūrę vokiečių pasieniečiai. Ten sulaikytieji laukdavo teismo. Vienas tokių papuolusių šitam Indružaičiui buvo ir Antano dėdė Juozas Montvydas. Tai buvo apie 1943 metus, ėjo ‚,šmukulio“ nešti du broliai – Juozas ir Jonas Montvydai. Jonas praėjo sėkmingai, o Juozas papuolė su visu „tavoru“. Juozas buvo nuvarytas į Greneikius, „tavoras“ atimtas, o pats dar nuteistas trims mėnesiams kalėjimo. Bausmę Juozas atliko Klaipėdoje, kur kiekvieną dieną buvo varomas dirbti įvairiausių darbų. Grįžęs iš kalėjimo Juozas namiškiams pasakojo, jog vieną dieną Klaipėda buvo bombarduojama iš oro, tačiau vokiečių kareiviai paskleidė didžiulę dūminę užsklandą virš miesto ir dėl to daug bombų į taikinius nepataikė.

Antanas atsimena kaip ir jį patį, mažą vaiką, mama vedėsi per „rubežių“. Pasieniečio Bandzimiero žmona buvo užsiprašiusi uogų, Antano mama jų pririnko ir sutartu laiku pasiėmusi mažąjį Antanuką jas nunešė. Už uogas iš Bandzimiero žmonos gavo rūbelių Antanui. Po 1943 metų, frontui pradėjus judėti į vakarus, patys pasieniečiai įspėjo vietinius gyventojus, kad daugiau per sieną neitų, nes yra gautas įsakymas nelegaliai kertančius sieną šaudyti be įspėjimo. Antanas pamena, jog taip buvo nušauti Šlajus iš Jomantų kaimo ir Koncius iš Pocių kaimo.