Ilgas Jurgio Jankaus kelias iš Bitėnų iki Stalingrado. III dalis

Tęsiame liepos 27 dieną pradėtus skalbti Endriaus Jankaus atsiminimus apie savo liūdno likimo brolį Jurgį Jankų. Šioje, trečiojoje dalyje, iš Rytų fronto jo siųsti laiškai namiškiams. Tai paskutinės jo siųstos žinios. Kaip ir prieš tai buvusiose dalyse – rašto kalba, siekiant išlaikyti autoriaus leksiką ir pasakojimo būdą, koreguota minimaliai.

Rusija, 28 rugpjūčio 1942

Mano mylima mamytė!
Šiandien gana anksti gavau Tavo mielą ir puikų laišką. Apsidžiaugiau labai ir dėkavoju Tau daug kartų.

Šiandien Rusai yra gana ramūs ir tik karts nuo karto pasiunčia mums keletą sunkių „šemodanų“, kurie mums jokios iškados nepadaro. Bet prieš tai, ištisas tris dienas ir naktis mes neturėjom jokios ramybės, nė akies neuždarėm, šaudė iš visų kampų. Žinoma mes irgi „atsakėm“. Dienos metu tankiausiai mes leidžiam jiems šaudyti, nes tada atsako mūsų lakūnai su bomboms. Bet naktį viskas vėl pasikartoja. Vieną kartą mes trumpam laikui atsigulėm, tiktai akis užmerkėm pailsėti, kai išgirdom labai baisų riksmą “Ūrah, urah“ ir paskui „davai, davai“ jie (rusai) mus vėl puolė su didelę „banda“. Mes, žinoma, bėgom lauk iš palapinių ir tuojau pradėjom šaudyti „užtvarinę ugnį“, ir po maždaug 2 ar 3 valandų jų puolimą sustabdėm. Po to me girdėjom sužeistų rusų šauksmus. Vienas iš jų labai ilgai šaukė, net iki kito ryto. (Tavaršči idii sūda – draugai ateikit čia) Bet atrodė, kad tas nepadėjo, nes rusai buvo per baili savo sužeistus draugus iš ugnies lauko paimti. Pas mus taip nėra. Jeigu ateina raportas, kad yra sužeistų, jie tuojau būna nunešti į vyriausia sanitarinį stotį.

Mes randamės vėl stepėje. Per Don upę mes persikėlėm prieš keturias dienas. Mes labai apsidžiaugėm galėję pasimaudyti, bet čia apsistoti negalėjom, vis einam pirmyn ir pirmyn, iš vienos pozicijos į kitą. Šitoje stepėje yra blogiau negu anksčiau. Visas žemės paviršius lygus, nėra nė medžio, nė žalių krūmų, tik beveik iki krūtinės siekiančios stepių augalas, kuris yra šiurkštus brūzgynas ir prilaiko masę dulkių.

Vandenį galima gauti tik kaip mediciną. Gėrimui visai nėra, o praustis arba mazgojimui tik keletą lašų. O tas karštis per dieną yra labai nemalonus ir nežinia, kur mums reikėtų ieškoti pavėsio. Diena būna karšta, o naktys vėl šaltos. Bet vis dėlto mum skųstis nėra ko, nes būsim aprūpinti. Pusryčių, kas ir yra svarbiausia, mes gauname užtektinai, daugiausiai su puikia kava. Mūsų aprūpinimas yra pavyzdingas ir mes negalim iš viso skųstis. Noro kovoti mes irgi dar turim.

Mes imam patarimą iš „mūsų tėčio“ (seniausio kario), kuris sako: „Jūs turit galvoti, valgyti, gerti ir šaudyti, nes paskutinis batalionas karo lauke bus vokiškas“. Taip turbūt ir bus.

Vis tiek, jeigu mes esam purvini ir atrodom kaip kokie laukiniai, nenusimenam ir gana tankiai išgirstam labai garsu nusijuokimą per visą mūsų stotį, kai koks nors mūsų bendražygis pasakė kokį nors „riebų“ juoką.

Mūsų šūkis: „šis karas bus laimėtas nežiūrint į utėles ir purvą“. Tu rūpinais apie mane, kad nepapulčiau į belaisvę, bet mes apsisaugosim. Neprarask vilties, nes vieną kartą ateis ta valanda, kai mes sugrįšim namo ir visi laimingai vėl pasimatysim.

Tau tada irgi bus šiek tiek lengviau, kai jūs iš stovyklos paleisti būsit. Tada galėsit vėl savo namuose „ponauti“, be jokio „snargliuoto nosio“ jus erzinti. Tėvas rašė, kad jam patinka ta tarnyba labai gerai. O su jo alga galima, iš bėdos, pragyventi. Tikėkime, kad tėvas vėliau gaus paskyrimą, kaip vandens kelių prižiūrėtojas – meistras. Tada bus jums dar geriau, be to šiandien gyvenimas mieste netoks geras. Noriu jums ko geriausio palinkėti. Juk viltis yra daugiausiai geriausia paguoda.

Tavo laiške Tu klausi ar aš gavau peili, gimnastiškas kelnaites ir laikraščius. Taip, aš viską gavau, mieloji mamyte, ir dėkavoju labai daug. Šiandien sulaukiau iš Endriaus gabalą muilo ir skutimo peiliukų. Irgi dėkoju labai. Mano didžiausias džiaugsmas yra, kad Tu jau mane aprūpinai su žiemos apranga, šiltom kojinėm ir vilnonėm pirštinėm, kurias pati numezgei. Aš nežinau, kaip aš Tau atsidėkavoti galiu. Tikėkim, kad mano laimė tęsis toliau ir kad aš sveikas sugrįšiu į namus, tada aš galėsiu Tau su procentais padėkavoti.

Su paketėlio siuntimu dabar nebėra taip sunku, nes mes tas „markes“ iki 1 kg. dabar gaunam reguliariai. Tą pirmą „marke“ aš pasiunčiau Elzei (tetai), nes ji norėjo kažką man atsiųsti. Šį mėnesį gausiu vėl vieną ir tą atsiūsiu Tau. Daugiau kaip 1 kg. negali siųsti.

Tikiu kad šia žiemą mes taip nebešalsim. Šiaip pas mane nieko naujo nėra. Esu sveikas taip kaip visados, maistas yra puikiausiai gardus – tai ko reikia daugiau norėti. Tikiu, kad jūs visi sveiki esat. Parašykit man vėl kartą. Aš laukiu visados su pasiilgimu iš Jūsų pašto.

Dabar būkit širdingai pasveikinti nuo Jūsų Jurgio.

Daug sveikinimų tėvui ir Endriui. Siunčiu Jums vieną fotografiją iš mūsų pavasario pozicijos. Tikiu kad Jūs atpažinsit mane, „jūsų rusą“. Kartu pridedu Jums vieną oro – markutę, kuria galit panaudoti jeigu man turėsit ką nors svarbaus greitai pranešti. Tas ateitų per 5 dienas, bet turi būti nesunkesnis kaip 10 gramų.

Jurgis
Prašau neužilgai parašyti.

(Šis Jurgio laiškas rašytas jau pakeliui į Stalingradą)

Jurgis dešinėje pusėje.

 

 

 

 

 

Rytuose, 8 rugsėjo 1942

Mano mieloji mamyte!!
Siunčiu Tau mano geriausius dėkavojimus už Tavo meilų laišką ir laimingus sveikinimus mano gimimo dienos proga. Aš gavau tą laišką vieną dieną prieš (7.9.) ir labai apsidžiaugiau. Skutimo aparatą tikriausiai irgi gausiu, nes dabar nedaug pakelių pražūsta, negu anksčiau.Ta peilį aš irgi sulaukiau ir gavau viską, ką jūs iki šiol man pasiuntėt. Šiaip nieko naujo nėra apie ką man rašyti. Atsiprašau už mano blogą rašybą ir klaidas, nes aš rašau mano apdengtame apkase ir čia sėdžiu labai nepatogiai. Lauke kaukia granatos apie ausis. Tie granatų metėjai tik tiek įstengia. Šį vakarą gavau aš vieną didelį purvų debesį iš viršaus irgi iš vienos granatos.

Siunčiu šiandien Tau dar vieną „markutę“ 1 kg. pakeliui, taip kad vėliau galėtum man atsiųsti šiltas kojines ir pirštines. Tik stipriai, stipriai supakuokit. Šiaip esu sveikas ir gyvas. Iš anksto užsakiau savo gimimo dienai puiku orą, tik trūksta labai reikalingo maisto, pyrago ir kavos. Mano baterijos šefas pasveikino mane su gimtadieniu. Šiaip niekas daugiau man neparašė, išskyrus Ieva.

Prašau nupirkti man pora pakelių kokios nors vabzdžių pudros arba ką nors panašaus prieš utėles. Su kuriais mes galėtum pradėti karą prieš utėlių sezoną ir pasirengti įdėti į mūsų plaunamus drabužius. Mano bendražygiai irgi rūpinas apie ateinantį utėlių sezoną, todėl aš Tau ir priminiau.

Dabar pasilikit visi sveiki ir gyvi. Sveikinu Jus visus. Jūsų Jurgis

Vakare gavau kortelę nuo Endriaus iš Regenwalde. Ta kortelė buvo papuolusi pas kitą bendražygį. Prašau rašyti ir vėl.
Jurgis

Jurgis savo slėptuvėje.

Rusija, 7 spalio 1942

Mano mieloji mamyte
Pagaliau suradau laiko Tau keletą eilučių parašyti. Tikriausiai Jūs esat nustebę, kodėl aš taip mažai rašau. Su dideliu džiaugsmu norėčiau Tau tankiau parašyti, bet gaila kad vis mažai laiko yra. Jeigu pasitaiko, kad esu vienam akimerkį laisvas, neturiu rašybos priemonių po ranka. Pavargęs esu visados, bet nuovargį galima nuslopinti. Šia naktį einu tarnybą prie telefono, tada aš galėsiu ir Tau keletą eilučių parašyti. Pirmiausiai noriu padėkavoti Tau už tuos visus laiškus, kuriuos Tu man parašai ir už laikraščius, kuriuos man atsiuntei, taigi dar kartą širdingas ačiū. Ieva man irgi daug parašė. Gimimo dienai ji man padovanojo šita puiku mėlyna rašoma popierį ir vieną „parkerį“. Elzės gimimo dienos pakelis dar yra pakeliui. Tikiu greitai jį sulaukti. Bet gavau savo gimimo dienos proga, pyragą. Nebuvo daug, tik 10 šimtų gramų pakelis. Bet paragavimui užteko. Nuo ko pakelį sulaukiau, ne taip svarbu. Svarbiausiai, kad buvo man skanu.

Žinai mamyte, dabar mums einasi daug geriau. Atradom tvenkinį su vandeniu. Nors dabar galime šiek tiek apsiprausti ir apsimasgoti. Atrodėm, kaip tikri negrai. Šiaip mes dar vis „šeimininkaujam“ toje pačioje stepėje. Kai kada čia būna gana karšta, tada rusai mus vėl puola gana sunkiai. Jie mato savo ateinanti galą pietuose, todėl jie bando mūsų frontą su sunkiausiais ginklais pralaužti. Bet jiems nepasiseka, nes mes juos atmušam atgal.

Nepersenai aš buvau pasiųstas kaipo žvalgas „neramumų ieškoti“. Tai rusai atidengė ugnį puldami mus ir šaudė pusė valandos. Aš atsiguliau į vieną griovį ir galvojau apie „dangiškus viščiukus“, kuriuos aš prie Švento Petro valgysiu. Bet gaila, kad mane tik žemėm apmetė. Šiaip buvo viskas tvarkoj ir aš galėjau toliau eiti ir savo pareiga atlikti. Aš turiu pasakyti, kad tikrai esu neapsakomai laimingas. Tikiu tą laimę išlaikyti.

Šiaip, sveikatos atžvilgiu man sekasi neblogai. Turėjau truputi vidurių paleidimą, kai suvalgiau pusė kibiro rusų marmelado. Atradau visą kibirą marmelados nušautam rusų LKW (mašinoje). Tuoj išsitraukiau durtuvą ir atidariau kibirą. Tada taip ilgai valgėm, kad net viduriai skaudėjo. Bet dabar jau viskas yra puikiausioj tvarkoj.

Mano meistras irgi man parašė. Rašė kad Flatov`as apsilankė apsirengęs uniformą pritaikyta politiniam vadovui. Norėjo padėkoti už gera priėmimą Volksdeutche. Gali įsivaizduoti jo tokį pasirodymą. Ten ėjo didelės kalbos apie jį, vieni juokėsi iš jo melų.

Miela mamutė! Siunčiu Tau dar vieną „marke“ 1 kg. pakeliui. Gal kas iš tų vilnonių dalykų kuriuos siuntei pirmą sykį, negalėjai įdėti. Tai galėsi dar antra paketėlį sudaryti. Tai maždaug visos naujienos iš čia. Oras jau pasidarė šaltesnis, naktį jau reikia pirštinių.Bet dar galima atlaikyti.

Kas pas jus naujo?? Kaip tėvas jaučiasi naujose pareigose? Ką Endrius daro?? Kodėl tas tinginys man išvis nerašo?? Dabar aš baigsiu laišką. Su geriausiais linkėjimais jums visiems Jūsų Jurgis.

Rašykit vėl. Neužmirškit atsiųsti tuos laikraščius. Apsidžiaugiu kiekvieną kartą sulaukęs pora laikraščių iš Jūsų.
Jurgis

Rytuose 30 spalio 1942 m.

Miela Mamyte,
Šiandien gavau Tavo laišką kartu su pakeliu. Atradau kojines, pirštines, pulsą šildytojus, kremą ir pyragaičius. Labai, labai apsidžiaugiau. Ypač apie tokias puikias pirštines, todėl šia žiema aš tikrai nebeturėsiu šaltį. Tie pyragaičiai buvo labai skanūs. Aš iš vis nežinau kaip aš Tau galiu atsidėkavoti. Tikiu, kad kada nors aš sveikas sugrįšiu namo. Kol kas už tai širdingas dėkui.

Šiaip man einasi gerai. Esu vis dar sveikas ir gyvas. Ką aš iš Tavęs irgi tikiu. Tikiu, kad Jūs greitu laiku galėsit apleisti tą stovyklą?? Jau turbūt atėjo laikas.

Pas mus jau yra gana šaltoka. Bet mūsų požeminiam bunkerį mes įtaisėm pečių, panašiai kaip Robinson – Krūso. Ten mes galim išsilaikyti, jeigu tik lauke nėra to „trenksmo“.  

Pas mus eina kalbos, kad mes būsim gana ilgam laikui atitraukti iš fronto. Dar kartą gyvensim namuose, kur galėsim gerai apsiprausti. Galbūt kad tada duos ir atostogų. Bet oficialiai dar nėra paskelbta, todėl ir lieka tik kalbos. Norim tikėti, kad tos kalbos išsipildytų, nes mums atrodo, kad atėjo laikas utėlių atsikratyti ir drabužius išsiplauti.

Šiaip atrodo, kad pas mus nieko naujo nėra. Parašykit ir vėl prie progos. Lauksiu. Endrius gaus viena extra laišką. Taip aš ir užbaigsiu.

Su geriausiais linkėjimais.
Jūsų Jurgis

Abu laiškai rašyti spalio mėnesį kai 60-toji motorizuota pėstininkų diviziją, kartu su 16-taja tankų divizija stovėjo prie Stalingrado ir saugojo 6-tos Armijos dešini sparną.

Dar Jurgis spėjo parašyti kortelę data: pirmo sausio 1943 m. O pagal oficialią datą, buvo paimtas į rusų belaisvę 3 sausio 1943 m. Labai įdomus jo rašinys: gal rašė taip, kad pralįstų per cenzūrą ir kad mes gautume žinią, kad jis dar gyvas. Buvo 1.1.43.  atvirlaiškio antspaudą uždėta 3.1.43 m.

Rusija 1 sausio 1943 m.

Mano mieloji Motinėle!
Metų pasikeitime noriu Jums palinkėti daug sveikatos ir taip viso geriausio. Man sekasi dar vis gana gerai. Esu dar vis sveikas ir gyvas. Ką aš iš Jūsų irgi norėčiau tikėti?? Mūsų maistas yra skanus, kas ir yra svarbiausiai. (Jau jie visi badavo – aut. pastaba)

Oras dar vis yra puikus, palei savo reputaciją. (Temperatūra jau buvo –25 C).

Nenorėtum, kad ir kitaip būtų. Jeigu taip pasiliktų, tai nebūtų taip blogai. Bet ir netikėtas puolimas negali mus sukrėsti, nes mes šįmet esam visiškai kitaip pasiruošę ir aprūpinti. Niekas negali mus sukrėsti suteikti smūgį, sukratyti. Išdidžiai ir ramiai mes stovim Naujų Metų vartuose su laimėjimais ateitį. Mūsų šūkis: „Mes nugalėsim“.

Tavo miela laišką rašytą 17.11.42 gavau. Tavo pageidaujamų „ženkliukų“ išsiunčiau dar prieš gaudamas tavo laišką. Vieną Tau ir du Elzei. Tikiu, kad Jūs juos gausite. Kalėdinių paketėlių iki šiol nesu gavęs. Turiu vilties, kad jie greitu laiku ateis. Taip daugiau naujienų neturiu. Tad pasilikit visi sveiki ir gyvi.

Sveikinu Jus iš širdies
Jūsų Jurgis

P.S. Perduokit puikus sveikinimus visiems pažįstamiems.

Paskutinis Jurgio atvirukas su propagandiniais skelbimais.