Ilgas Jurgio Jankaus kelias iš Bitėnų iki Stalingrado. IV dalis

Baigiame skelbti Endriaus Jankaus prisiminimus apie brolį Jurgį. Šioje dalyje jis pasakoja apie tai, kaip po karo jis bandė ieškoti brolio ar bent jo pėdsakų.

Palei turimas žinias, Jurgis papuolė į Rusų belaisvę 3 Sausio 1943 metais. Per kokias aplinkybes, irgi nežinoma. Jo karišką atpažinimo diskas buvo –208-4./(E) A.R. 2 (= 4. kuopa artilerijos -pulkas 2). Palei Raudono Kryžiaus žinias, Jurgis mirė vienoj belaisvių stovykloje netoli nuo Kijevo Ukrainoje, žiemos metu tarp 1947 ir 1948 metų.

Po karo, vienas kareivis sugrįžęs iš rusų belaisvės, pasakojo vienai mamos draugei, kad jis pažinojo mūsų Jurgį, kuris buvo vienoje belaisvių stovykloje Ukrainoje ir dirbo kaipo vertėjas. Mama norėjo su tuo žmogum susitikti ir pasikalbėti, bet negalėjo jo surasti. Net nustebau gavęs žinią 1988 metais iš Raudonojo Kryžiaus, kad jis tikrai buvo Ukrainoje, pereinamoje belaisvių stovykloje.

Kas atsitiko su mūsų Jurgiu? Kur ir kaip jis prapuolė? Niekas nežinojo? Aš, gyvendamas Australijoje, taip maždaug kas 10 metų, pasiųsdavau laišką į Tarptautinį Raudono Kryžiaus būstinę, Šveicarijoje teiraudamas, ar jie neturi kokių nors žinių apie mano brolį.

Daug kartų gavau negatyvą atsakymą. Pagaliau 1988 metais, atslūgus „šaltajam karui“, atėjo mintis vėl užklausti Raudono Kryžiaus apie brolio likimą. Atėjo atsakymas, kad mano laiškas buvo persiųstas į Vokiečių Raudonąjį Kryžių. Po kiek laiko, sulaukiau žinią, kad apklausinėję sugrįžusius belaisvius, kurie kartu su broliu tarnavo tam pačiam daliny, ir suradę to dalinio paskutinių dienų kovos žemėlapius ir dalinio dienoraščius, priėjo išvados kad jis 3 sausio 1943 m., papuolė į rusų belaisvę kartu su savo dalinio kariais. Matyt, kad išlikę gyvi to dalinio kariai nebuvo išskirstyti tarp kitų dalinių ir visi praleido belaisvę kartu.

Yra žinoma, kad Stalingrado apsupime, 1943 m. sausio mėnesį pradžioje, vis daugiau kariškių pradėjo pasiduoti rusams. Vieni pasidavė be pasipriešinimo, kitus būtų galima priskaičiuoti kaipo dezertyrus.

Kodėl taip įvyko? Tarp išlikusios dokumentacijos yra aprašyta kokiose baisiose sąlygose kariai kovojo. Gyveno urvuose (iškastuose bunkeriuose), pilni utėlių, sušalę (jau buvo –25 laipsniai šalčio), nebuvo kuro krosneliai, nė pasišildyti, nė sniegą ar ledą ištirpinti, geriamo vandens pasigaminti. Visi buvo išvarginti ir išsekė jėgų, išalkę (duonos davinys dienai buvo nustatytas 200 gramų, bet dažnai kariai gaudavo tik po 100 gramų). Po išmėtytus „bunkerius“ stepėje, išbadėjęs arkliukas vilkdavo roges su daviniu nuo vieno bunkerio į kitą. Šis davinys buvo visiems žinomas kaip „Vandens sriuba“ su pora gabaliukų arklienos. Bet ir arkliena pasibaigė 25 gruodžio, po paskerdimo 12 tūkstančių arklių.

Po kiekvieno Rusų puolimo, atsirasdavo „drąsuolių“, kurie nušliauždavo į kovos lauką ir peržiūrėdavo nukautų Rusų duonos krepšelius. Ne kartą parsinešdavo džiovintos duonos arba džiovintų žirnių. Bet svarbiausiai buvo, kad jau trūko amunicijos. Per vieną rusų puolimą, nukovę minosvaidžio įgulą, atsuko minosvaidį į rusus ir sustabdė jų puolimą pavartodami jų pačių amuniciją. Artilerijos daliniams buvo įsakytą per dieną iššauti pusantro sviedinio. Turbūt buvo visiems aišku, kad tolimesnis pasipriešinimas yra beprasmės.

Ar Jurgis pasidavė ar dezertyravo?

Tikrų žinių apie tos dienos įvykius 60-tos motorizuotos pėstininkų divizijos ruože nerasta. Tačiau galima patvirtinti, kad Raudonojo Kryžiaus apklausa sugrįžusių iš belaisvės to pačio dalinio dalyvius, duoda suprasti, kad jie visi buvo kartu belaisvėję. Iš to galima prieit išvados, kad jie visi papuolė į belaisvę kartu.

Divizijos, pulkai, batalionai, kuopos ir būriai egzistavo tik divizijos štabo žurnaluose. Bet tikra dalinių padėtis buvo visai kitokia. Viename žurnale užrašyta, kad viena tankų diviziją turėjo tik 80 karių, kurie galėjo atlikti savo pareigas. Daugumas kuopų, tik po 12 kareivių.

Rusams vis smarkiau puolant Stalingrado apsupimo ribas, apsupimo ruožas vis mažėjo, o vokiečių kariuomenė buvo priversta atsitraukti iš stepės į patį miestą. Buvo sugrūsta net 100 tūkstančių vokiečių karių į miesto griuvėsius, požemius ir rūsius.

Yra žinoma, kad pirmieji kariai paimti į rusų belaisvę, buvo nuvaryti, per užšalusią Volgą, į kitą upės pusę, toliau nuo kautynių. Į kokia belaisvių stovyklą jie vėliau buvo paskirti, nežinia.

Pateikiu kai kurias svarbesnes datas Stalingrado apsupime. 1942m.Rugpiūčio 22 d. pirmieji vokiečių 6-tos armijos daliniai pasiekė Volgą ties Stalingrado miestu.

1942 m. rugsėjo 29 d. 60-toji motorizuota pėstininkų diviziją ir dalis 389-tos pėstininkų divizijos užpuolė kaimą – Orlovka ir užėmė. (Jurgis priklausė 60-tai divizijiai,160 artilerijos pulkui).

1942 m. rugsėjo 30 d. Rusų Armijos užpuolė 60-tają motorizuotą diviziją ir 16-tąją tankų diviziją. Abi divizijos priklausė 14-tam Tankų korpusui, kuriam vadovavo Gen. von Seidlitz-Kurzbach. Vokiečių divizijos pranešė, kad jos sunaikino 72 rusų tankus ir puolimą atmušė.

1942 m. spalio 6 d. 60-toji pėstininkų divizija ir 14-ta tankų divizija puolė Stalingrado traktorių fabriką. Vienas 60-tos divizijos batalionas buvo „katiušų salvių“ per puolimą visiškai sunaikintas.

Vienas vyresnis puskarininkis, priklausantis 60-tajiai divizijai, taip rašė: „Čia, fronte, mes turim pasikeisti į visiškai kitą žmogų, o tas nėra taip lengva padaryti. Atrodo, kad mes čia gyvenam visai kitam pasaulį. Kai paštas ateina, visi kariai išlindę iš savo būdelių, bėga laiškų atsiimti. Ir jokiu būdu nebuvo galimą juos sustabdyti, nes visi buvo išsiilgę namų“.

1942 m. lapkričio 19 d. rusų masinis puolimas (pavadintas Ūranus), bandymas apsupti visą 6-tają vokiečių armiją, pasisekė.

1942 m. lapkričio 22 d. apsupta Vokiečių 6-toji Armiją pradeda puolimą išsilaisvinti iš apsupimo. Kuris nepasisekė.

1942 m. lapkričio 23 d. generolas Seidlitz įsakė 60-tajiai motorizuotai pėstininkų ir 94-tai pėstininkų divizijoms padegti visus savo sandėlius ir pasprogdinti visas savo, žiemai įrengtus bunkerius ir sutvirtinimus ir tik tada atsitraukti iš Stalingrado šiaurės sparno.

94-tos pėstininkų divizijos aprūpinimo karininkas taip rašė: „Su tūkstančiais greit padegtom ugnim, mes sudeginom paltus, uniformas, batus, dokumentus, žemėlapius, rašomas mašinėles ir maisto produktus“. O generolas pats sudegino visą savo mantą.

Rusai pamate ugnis ir išgirdę sprogimus, nujautė tų divizijų atsitraukimą iš Spartakovka. Tos susilpnintos divizijos buvo rusų užkluptos atviram lauke ir pareikalavo iš jų, per atsitraukimą, vieną tūkstantį aukų. Gretima 389-toji pėstininkų divizija, kuri buvo okupavusi Stalingrado traktorių fabriko rajoną, irgi nukentėjo per šį, neapgalvotą įsakymą.

1942 m. gruodžio 6 d. 16-tai vokiečių tankų divizijai įsakyta pulti priešą pėstiem, nes nebėra kuro pavartoti jų mašinas ar tankus.

1942 m. gruodžio 22 d. buvo pristatytas paskutinis paštas. Nuo tos dienos tik retkarčiais vienas kitas maišas laiškų pasiekdavo karius.

Oro susisiekimas su atsitraukusia fronto linija nutrūko rusams okupavus Gumrak aerodromą. Šalia aerodromo buvo karo ligoninė, iš kurios sunkiai sužeistieji buvo lėktuvų perkelti į Vokietiją. Rusams užėmus ligoninę, buvo įsakyta, kas gali paeiti išeiti lauk, kurie negalėjo atsikelti, buvo vietoje nušauti.

20 tūkstančių sužeistų gulėjo Stalingrado sklepuose. Dar 20 tūkstančių gulėjo įvairiuose, taip vadinamose, karo ligoninėse su nušalusiom rankom, kojom ir šalčio paveiktu kūnu. Nebuvo bintų žaizdom, nei medicinos, nė švaraus vandens. Išvarginti, išsekė jėgų, pilni utėlių, kariai šaukė pagalbos, bet niekas jiems nepadėjo. Nes vienas daktaras ir du sanitarai turėjo prižiūrėti 600 ligonių arba sužeistų.

1942 m. gruodžio 24 d. Kūčios. Buvo „tyli, graži, žvaigždžių nusėta naktis“, taip rašė nežinomas raštininkas, temperatūra nukrito iki minus 35 laipsnių. Apsupti kariai, palinkėjo vienas kitam puikių Kalėdų, pasidalino dovanoms – kas ką turėjo: cigaretę, gabaliuką šokolado ar šnapso čerkutę. Sudainavo „Tyli naktis“, o po to, beveik visi „paskendo“ savo mintimis į praeitį ir liūdną ateitį.

Anksti Kalėdų rytą,16-toji tankų ir 60-toji motorizuota pėstininkų divizija, sulaukė rusų puolimą. Abi divizijos gynė apsupimo šiaurės – rytinį sparną. 60-tos divizijos kunigas užrašė: „kad tuzinas dalinių buvo išsiųsti, siaučiant lediniam vėjui su temperatūra minus 35 laipsnių šaltį į puolimą prieš Rusus. Tos dvi pusiau sunaikintos divizijos kariai, išbadėję, pilni utėlių ir didelės amunicijos stoka, tarp baisaus sąlygų, vis tiek pajėgė sunaikinti apie 70 rusų tankų“.

Kovos apsupime vyko toliau. Visi generolai palaikė Hitlerio nuomonę, kad visi kariai turėjo kovoti iki prieš paskutinio šūvio, o paskutinį šūvį pasilikti sau. Bet tūkstančiai, paveikti bado gulėjo sklepuose išsekę jėgų, negalėjo net galvą pakelti.

Pagaliau,1943 m. vasario 2 d.,6-toji armija kapituliavo. Kariuomenės kančios pasibaigė, bet prasidėjo kitos-  belaisvė. Iš 300.000 6-tos Armijos karių 91.000 ir 22 generolai pasidavė į belaisvę.

Pasidavę kariai atrodė kaip šmėklos, brudni, keletą mėnesių nesiprausę, apaugę plaukais ir barzdom, apsivynioję skudurais, ir sunkiai paeinanti. Bet jų generolai  atrodė sveiki, jokio bado nematę, su švariom uniformom ir nublizgintais batais. Net Rusų karininkai ir kareiviai pastebėjo šį skirtumą.

Iš tų 91.000 vokiečių belaisvių, tik 5000 sugrįš į Vokietiją po daug metų vergijos rusų imperijoje. Rusų nuostoliai buvo žymiai didesni. Stalingradas pareikalavo iš Rusų 1.1 milijono aukų, iš jų 485.751 nukautų.

Belaisvė

Rusų paimti belaisviai iš Stalingrado apsupimo šiaurės dalies buvo nuvaryti į Dubovką. Maždaug 20 km. nuo Stalingrado į šiaurę. Žygis užtruko 2 dienas. Viena naktis buvo praleista vieno pastato griuvėsiuose siaučiant –25 iki –30 laipsnių šalčio. Maisto ar vandens niekas nedavė. Kitą rytą, kas negalėjo eiti toliau, buvo vietoje nušautas.

Paimti belaisviai iš Tsaritsa tarpeklio buvo varyti per Gumrak ir Gorodishche į Beketovką. Tai buvo specialiai Rusų surengtas „mirties žygis“, kuris užtruko penkias dienas. Vienas išlikęs gyvas 305 divizijos karys pasakojo, kad iš 1.200 belaisvių kurie apleido Tsaritsa tarpeklį tik 120 pasiekė Beketovka.

Bet dar jų kančios čia nesibaigė. Jie turėjo išstovėti keletą valandų šaltyje, kol buvo suregistruoti. Po to buvo sugrūsti į vieną medinio barako kambarį po 40 iki 50 „kaip silkės bačkoj“.

Vienas Austrų daktaras rašė: „nėra nieko valgyti ar gerti, aplink tik brudnas sniegas ir nuo myžalų  pageltęs ledas“. Didelė dalis belaisvių nusivylę gyvenimo sąlygom, užbaigė savo gyvenimą išprovokuodami rusus juos nušauti. Nugrandydavo nuo savęs saują utėlių ir mesdavo ant sargybinių, o tie atsikeršydami juos nušaudavo.

Vienas tankų divizijos karininkas užrašė, kad kas dieną mirė 50-60 belaisvių. Nuogi, sušalę lavonai buvo sukrauti kitoj pusėj barakų. „Lavonų kalnas“ buvo 90 metrų ilgio ir pusantro metro aukščio.

NKVD dokumentai rodo, kad Beketovka stovykloje iš 50.000 belaisvių 1943 m. spalio 21 d. buvo mirę 45.200, o iš 91.000 Stalingrado belaisvių jau balandžio mėn.15 d. buvo išmirę 55.228.

Aplink Stalingradą veikė 20 belaisvių stovyklų. Jas sudarė 6-tos armijos,4-tos tankų armijos, Manstein`o daliniai ,bandę pralaužti apsupimą, rumunų, italų, vengrų ir chorvatų divizijos – išviso 235.000 belaisvių.

Atėjus pavasariui, rusai pradėjo perorganizuoti belaisvius ir išsiuntinėti juos darbams po plačiąją imperiją. 20.000 buvo pasiųsti į Bekabad, į rytus nuo Tashkent, netoli nuo Pamiro kalnynų, dirbti prie Hydro-Elekrinės statybos. 2.500 į Volską, į šiaurės rytų pusę nuo Saratovo. 5.000 pasiųsti baržomis palei Volga į Astrakhanę, 2.000 į Usman, į šiaurę nuo Voronezh, kiti į Basyanovsky, į šiaurę nuo Sverdlovsk, Oranky netoli Gorky ir Karaganda.

Blogiausia vieta buvo Bekabad. Belaisvius vežė traukiniais. Vienam vagone buvo sugrūsti 100 vyrų. Kelionėje juos maitino džiovinta duona ir silke, bet davė tik truputi vandens. Kai kurie transportai buvo pakeliui 25 dienas. Vienam vagone iš 100 vyrų išliko gyvi tik 8.

Tie kurie liko Stalingrade, Krasnoarmeysk stovykloje, dirbo abiejuose Volgos krantuose ir upėje. Atkelti Volgos upės laivyną, kurį Vokiečių lakūnai ir armijos patrankos paskandino. Ir prie atstatymo Stalingrado pastatų. Molotovas savo kalboje pareiškė, kad nė vienas vokiečių kareivis nematys savo namų tol, kol Stalingradas nebus atstatytas.

Kurioje stovykloje Jurgis savo „bausmę“ atliko, nebuvo galima sužinoti. Susirašinėjant su vokiečių Raudonuoju Kryžium paaiškino man, kad daug belaisvių mirė nuo bado ir ligų ne tik stovyklose, bet ir pakeliui.

Jurgis, dar vaikas būdamas, pasirašė Amžinojoje Rambyno knygoje, Bitėnuose. Tikiu – jo parašas liks įamžintas visiems laikams.

Brolis Endrius