Skaitytojams siūlome originalių ir iki šiol niekur neskelbtų atsiminimų pluoštą. Juos apie savo brolį Jurgį Jankų parašė Australijoje (Tasmanijoje) gyvenęs, dabar jau Amžiną atilsį Endrius Jankus (1929 m. birželio 7 d. – 2014 m. liepos 23 d.). Šiuos atsiminimus su iliustracijomis jis parengė ir atsiuntė apie Mažosios Lietuvos optantus medžiagą renkančiai daktarei Arūnei Arbušauskaitei. Nemažai tuomet jo siųstos medžiagos mokslininkė panaudojo savo 2001 metais išleistoje knygoje „Lietuvos optantai: klaipėdiškiai, 1939“. Nesenai tvarkydama savo archyvą ji rado šiuos E.Jankaus atsiminimus ir pasiūlė su jais supažindinti „Šilainės sodo“ skaitytojus. Tai ir darome, dėkodami buvusiai Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos darbuotojai, docentei, daktarei A.Arbušauskaitei. Tad siūlome susipažinti su mažai žinomo Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus vaikaičio Jurgio Jankaus gyvenimo akimirkomis, kokį jį prisiminė jo brolis Endrius.   

Jurgis Jankus gimė 1921 metų 8 rugsėjo dieną, Bitėnuose, Rambyno kalno papėdėje. O kur nutrūko jo gyvenimo styga – niekas nežino, ir, greičiausiai, niekas ir nesužinos, nes jo pėdsakai pasimetė Antrojo pasaulinio karo verpetuose, Rusijos glūdumoje.  Apie tai ir atsiminimuose ir pasakoja jo brolis, kuris bandė Jurgio ieškoti.

(Atsiminimų kalba taisyta minimaliai, stengiantis išlaikyti autoriaus leksiką ir pasakojimo būdą.)

Mūsų tėvas, Merčius (Martynas) sugrįžo iš Prancūzų į belaisvės 1920 metais į Bitėnus pas tėvus. Paimtas prancūzų į belaisvę 1916 m. Somme‘s mūšyje, praleido keletą mėnesių belaisvių stovykloje. Vėliau buvo paskirtas dirbti prancūzų ūkiuose, nes ten trūko darbininkų, o dauguma ūkininkų ir darbininkų buvo paimti į kariuomenę.

Sugrįžęs, tėvas vedė Anė Auguste Kerkojus ir apsigyveno dabartiniam, taip vadinamam „žaliajam“ namelį. Kuris tada buvo daug mažesnis ir buvo pastatytas Jankų ūkio kieme apgyvendinti ūkio tarnus. (Vieną buvusi Jankų ūkio tarną sutikau net tolimoje Tasmanijoje – aut. pastaba). Kadaise mačiau senas fotografijas kur tėvas su mama stovi vaismedžių sode, pasipuošę po vestuvių. Mama buvo tikra gražuolė, bet jos charakteris neprilygo prie išvaizdos. Buvo gana „kieto“ nusistatymo nuo pat pirmų ženatvės dienų. Tas pakenkė jei bendrauti su Jankais, bet atvirų „kovų“ nebuvo.

Nebuvo kviestą į įvairius suėjimus, kaip rodo išlikusios fotografijos. Bet kažkokia neapykantos „srovė“ plūduriavo paviršiuje, kuri paveikė ir mane.

Nuo pat mažų dienų, mama man bandė įskiepyti neapykantą Jankams. Kad būk tai jie perdaug „įsivaizduoją“ būdami dideli ponai ir t.t. Tačiau paugęs, bendraudamas su Jankais, pamačiau, kad tas neatitinka teisybei. Jie buvo geri žmonės, teisūs ir padėdavo visiems patekusiems į bet kokią bėdą.

Jurgis gimė 8 rugsėjo 1921 metais tam pačiam „žaliajam“ namuke. Dar vygėje būdamas buvo lankomas tėtačio ir tetos Elzės, žinoma ir kaimynų bei giminių iš Kerkojų pusės. Juk tai buvo tėtačio vyriausio sūnaus sūnus, kuris tą garbingą pavardę turėjo „platinti“ toliau, kad ta pavardė nepražūtų.

Atėjo pavasaris. Vištos priperėjo viščiukų. Mūsų tėvas pažadėjo prižiūrėti viščiukus besiganančius kieme. Kartu su viščiukais, pasodino dar nevaikščiojantį mažąjį Jurgelį. Bet štai, saulei maloniai  šviečiant, tėvas beskaitant knygą išsitiesė ant žolės ir užmigo. Kai atsibudo, daug viščiukų buvo ereliai ir vanagai „nudžiovę“.

O kai mūsų Jurgis pradėjo vaikščioti, atsirado nauja problema. Jurgelis pabėgdavo iš namų pas tetą Elzę.Ta labai mylėjo vaikus nors savų neturėjo. Žinoma jis buvo Elzės mylimas ir išlepintas. O mama „siusdavo“ kad reikėdavo eiti Jurgio ieškoti, nors ir žinojo, kur jis yra.

Ne tik viščiukai ganydavosi po kiemą bet ir būrys žąsiukų. Vieną gražią dieną mūsų Jurgelis, turbūt norėjo pasigerinti savo mamai, parnešė du žąsiukus dovanų. Vieną ir kitą žąsiuką paėmęs už gerklės savo rankelėse parnešė mamai, bet abu žąsiukai jau buvo „nusispardę“.

Ne viskas gyvenime einą sklandžiai. Taip atsitiko ir mūsų Jurgiui. Pripratęs lankytis pas tetą Elzę nuo pat mažų dienų, jis eidavo žiūrėti knygas į tėtačio darbo kambarį. Vieną dieną, besirausdamas knygų lentynose, įkišo pirštus į pelių spaustus. Nuo tos dienos Jurgis prie knygų lentynų nebeėjo, bet rodydamas pirštu į lentynas kartodavo „paustai“.

O mūsų mama man pasakojo, kokia žiauri teta Elzė buvo, kad padėjo spaustus atpratinti Jurgį nuo knygų lentynų.

Nuo pat mažens Jurgis mėgdavo gerai „užkąsti“. Mama pasakojo, kad jis ne kartą yra išlydintus taukus išgėręs. Atrodo, kad jam taukai net į sveikatą ėjo. Nuaugo stiprus, sveikas vaikinas.

Sesuo Ieva gimė 1924 metais – Bitėnuose. Ieva dar vežimėlį ilsėjosi, kai tėvas gavo paskyrimą į Dreverną, Karaliaus Vilhelmo kanalo prižiūrėtoju. Tėvas, mama, Jurgis ir Ieva išvyko į Dreverną. Ten jie apsigyveno gana dideliam mūriniam name. Pastatytas ant kanalo kranto prieš įvažiuojant į Drevernos kaimą.

Pirma Jurgis, paskui Ieva pradėjo lankyti Drevernos pradžios mokyklą. Kai aš gimiau Drevernoje ir man suėjus vos penkiems metams ir aš pasekiau brolio ir sesers „pėdsakus“ į tą pačią mokyklą. Nors juodu mane erzindavo, kad mama turės eiti kartu į mokyklą, kad aš be mamos negalėsiu apsieiti. Ir dar patarė, kad mama neštuosi krepšį bulvių skusti, kad nepavėluotų su vakarienę. Vis erzindavo mane kad aš esu mamos „mylimasis“. Nors aš to nejaučiau. Esu ne kartą su šlapia mazgotę per ausis gavęs.

Su Dreverniškių vaikinais sugyvenom gerai. Atrodo, kad didelių problemų iš pradžių nebuvo.

Vasarą belandžiojant po krūmus ieškodavom šakų, kurios buvo galima panaudoti žiemos metu ledo ritulį žaisti. Žiemą kaimo vaikinai susirinkdavo vakarais ant Drevernos upės, pasiskirstydavo į komandas ir lošdavo iki vėlyvos nakties. Ne kartą susiginčydavo dėl lošimo taisyklių ir „apsiskaldydavo“ su tom pačiom lazdom. Bet po poros dienų viskas buvo užmiršta ir vėl susirinkdavo toliau lošti. Tarp tų vaikinų buvo ganą daug prityrusių čiuožikų.

Žiemos metu, kai prisnigdavo pusę arba visą metrą sniego, mes nusivilkdavom rogutes ant bet kokios aukštumos ir pasileisdavom į pakalnę. Tankiausiai nuo pylimo, ties seno Drevernos tilto.

Didelių pramogų žiemos metu nebuvo. Šaltis, sniegas sustabdydavo visus lauko darbus ir beveik visi žmonės sėdėdavo prie krosnies namuose. Narsūs žvejei eidavo gaudyti ešerius po ledu.

Mūsų Jurgis mėgo sportą. Žiemos metu kilnodavo svorius daržinėje arba savo miegamajame. Kartą svoris išsprūdo iš rankų ir nukrito ant grindų. Trenksmas nudundėjo per visą namą ir tinkas iškrito iš lubų, nes visi miegamieji buvo antram aukšte. Tėvas uždraudė Jurgiui kilnoti svorius savo kambary.

Kai mažas buvau, Jurgis „sumeistravo“ iš medžio vežimuką ir pakinktus, kurie tiko mūsų vilkiniui šuniui „Luksui“. Jurgis ir Ieva įsodino mane į vežimuką, pakinkė „Luksą“ ir vežiojo mane vieškeliu, vesdami šunį. O kai jis pamatė katę, kurių baisiai nekentė, ištrūkęs iš sesers ir brolio rankų pasileido katę vytis. O aš įsikibęs į vežimėlio šonus pradėjau šaukti pagalbos. Bet niekas mano rėksmo negirdėjo, o „Luksas“ šuoliais lėkė katės link. Pagaliau vienas vežimuko ratas atsitrenkė į akmenį ir vežimukas apsivertė. Išmetė mane į vieškelį, nubrozdino veidą, kelius, alkūnes ir man šaukiant „gvaltos“ tuodu „nusikaltėliai“ pribėgę bandė mane raminti: „Neverk, būk vyras“.

Drevernos krautuvininkas (žydas) turėjo motorlaivį, kurį žiemos metu ištraukdavo iš upės į krantą ir pastatydavo ant rastų. Keli dreverniškiai ir mūsų Jurgis nuėjo prie motorlaivio ir būk tai išmontavo motorą ir išmėtė dalis, kad jų surasti nebuvo galima. Taip žydelis atėjęs į mokyklą pasiskundė „šulmistrui“. Tas pakėlė škandalą ir pranešė tėvams. Kaip tą visa ceremoniją baigėsi, nebeatsimenu.

Per vasaros atostogas visi moksleiviai išdykauja. Mes, jaunesni ir mažesni sekdavom brolį ir jo draugus. O jie, vyresni už mus 8 metus, bandydavo mumis atsikratyti ir bandydavo nuo mūsų pabėgti.

Vieną vasaros dieną, būrys vaikinų ir mūsų Jurgis, pasileido Svencelės pelkių link. Mudu su draugu pasekėm paskui. Kai mes juos pasivijom, jie landžiojo apie anksčiau nematyta bakūžę, bet į vidų neėjo. Aplink namuką gulėjo krūvos beržų šakų, beržo malkų ir palei sieną sukrautos beržų šluotos. Staigiai duris atidarė aukštas vyriškis, jo vieną akis atrodė mums ėjo aukštyn ir žemyn, o rankoje laikė iškėlęs šakę ir rėkė kažką nesuprantama. O mes visi kaip vėjas pasileidom bėgti. Taip greitai niekados  nebuvom sugrįžę iš Svencelės.

Praėjus keletai savaičių, kažkas pasibeldė į užpakalines namo duris. Tik mama ir aš buvom namie. Aš nubėgau atidaryti duris ir beveik apalpau. Prieš manę stovėjo tas pats vyras, kuris mus vijose su šakę po Svencelės pelkę. Po pažastį turėjo pundą beržinių šluotų. Per petį užsidėjęs lenciūgą su pririštom beržinėm šluotom. Atrodė pats kaip beržas. O akis tikrai baltai „žaibavo“. Klausė ar reikia šluotų. Aš užtrenkiau duris ir nubėgau mamai pranešti, kad kažkoks valkatą parduodą beržines šluotas.

Mama nuėjo prie durų, o aš nusigandęs, ausis ištempęs, klausiausi, ką ten kalbama. Aš spėjau  pasufleruoti mamai, kad tas durnius mus su šake vijosi. Mama nupirko dvi šluotas vien dėlto, kad juo atsikratytų.

Jurgis mėgo sportą. Vasaros metu plaukdavo po kanalą. Ne kartą nuplaukdavo iki tilto ir atgal, kuris vedė kelia į Priekulę. Buvo geras, stiprus plaukikas ir laimėdavo prizus „Drevernos žvejų regatoje“.  Atsimenu, kai jis atsigulęs ant nugaros, su iškištais kojų pirštais iš vandens, plūduriuodavo po kanalą skaitydamas laikraštį. Tėvas „siusdavo“ pamatęs jo tokį elgesį, sakydavo, „kad prigers“.

Vieną gražią vasaros dieną, per mokyklos atostogas, Jurgis užsimanė važiuoti su dviračiu pas tetą Elzę į Bitėnus. Tėvai bandė jį atkalbėti, bet Jurgio užsispyrimas pagaliau laimėjo. Kitą rytą Jurgis išvažiavo ir nedelsiant nuspaudė į Bitėnus.

 

 

Baigęs Drevernos pradžios mokyklą Jurgis išvažiavo į Klaipėdą, į Vytauto Didžiojo gimnaziją. Bet mokytis nenorėjo. Galva buvo susuktą su sportu ir paišyba. Už tvarto Jurgis būdavo praktikuodavo mesti ietį ir diską. O paišytojas irgi nebuvo blogas. Bet neužilgai išaušo kovo mėn. 1939 metai ir hitlerininkai užėmė Klaipėdos Kraštą.

Tie patys Drevernos vaikinai, kurie su Jurgiu draugavo, lakstė aplink su „Ordnungsdiensto“  rankraščiais. Tie patys atėjo Hitlerio vėliavą iškelti ant trispalvės stiebo. Tie patys užėmė Tėvo raštinę ir ėjo sargybą, kad neįvyktų koks fantastinis sabotažas. O mus laikė po namų arešto ir sekė, ką kas veikia. Pranešdavo mažiausi atsitikimą savo vyresniesiems. Taip tikriausiai įskundė mus, kad keturi Lietuvos pasienio policininkai su ginklais traukėsi į Priekulę ir užėjo pas mus atsisveikinti. Tą patį vakarą, būrys žandarų atvyko daryti kratą ir ieškoti ginklų. Tačiau šitie žandarai buvo gana „civilizuoti“. Tik apčiupinėjo patalus ir lovas.

Buvo gandų, kad kitose vietose patalus perpjovė peiliais ir iškratė plunksnas ir pūkus, išdraskė lovas, išvertė drabužius iš spintų ir paliko gyvenvietę kaip „sūkurio“ sugriautą. Kur buvo šviežiai išvežtas mėšlas iš tvarto, kapstėsi po mėšlyną ir su ilgais geležiniais strypais badė suvežtą šieną ir šaudus tvartuose ir kūjuose.

Hitleris „atsidėkavojo“ jiems paimdamas 35 dreverniškius į kariuomenę. Iš jų tik trys išliko gyvi po karo. Du apsigyveno Vakarų Vokietijoje ir tik vienas sugrįžo į Dreverną. Tas buvo Adomas Stalgys.

Kai mūsų Ieva pradėjo eiti į Drevernos mokyklą, vaikai pravardžiuodavo juos kad tai Ieva ir Adomas.

Tėvai atspėjo teisingai, kad mums reikėjo apleisti Dreverną. Išvykom į Bitėnus ir apsigyvenom „žaliajam“ namuke, kuris iki hitlerininkų atėjimo buvo pasienio policijos raštinė. Mūsų gyvenimas staigiai baisiai pasikeitė. Praradom savo draugus ir gerus pažįstamus.

Nuėjom į Rambyną pažiūrėti, ką hitlerininkai buvo padarę: aukuro baltos marmuro lentos buvo suskaldytos į šipulius. Vieną marmuro gabaliuką, maždaug degtukų dėžutės dydžio įsidėjau į kišenę.

Apžiūrėję „vandalų“ darbą, pasileidom takučiu nuo kalno į Nemuno pakrantę. Ten gulėjo didesnė dalis aukuro. Matyt, kad aukuras atlaikė hitlerininkų smūgius ir pagaliau vis tiek laimėjo.

Po keletą dienų išvykom į Jurbarką. Ten gyvenom susispaudę, nes išsinuomoti butą buvo beveik neįmanomą. Mums teko išsinuomoti pusė namo.

Praradus Klaipėdos uostą, valdžia nusprendė pradėti statyti uostą Šventojoje. Šaukė jaunus vyrukus savanoriais į statybą. Valdžia davė išlaikymą, darbo drabužius, gyventi palapinėse ir keletą litų į mėnesį smulkmenoms. Dideli dalis jaunimo suvažiavo dirbti su kastuvu ir kirką prie statybos. Tarp jų ir mūsų Jurgis. Jis ten dirbo net du kartus.Po to jis įstojo į Lietuvos kariuomenę, pionierių batalioną, kuris stovėjo Kaune – Šančiuose.

Atrodo kad jis buvo patenkintas savo karišku gyvenimu, nes keletą kartų parvažiavęs atostogų į Jurbarką atrodė linksmas ir patenkintas.

Atsimenu, kai Jurgis paskutinį kartą lankėsi Jurbarke, rusai jau buvo okupavę Lietuvą, bet Jurgis dar dėvėjo Lietuvos Kariuomenės uniformą su durtuvu kabančiu prie šono. Mes visi nuėjom pažiūrėti rusų rodomą filmą, po atviru dangum, „Manerheimo linija“. Filme rodė didžiulius betoninius bunkerius, tunelius ir įtvirtinimus. Turbūt tai buvo Raudonosios armijos pasiaiškinimas, kodėl taip ilgai negalėjo nugalėti Suomijos karius per žiemos karą.

Po karo, būdamas Vakarų Vokietijoje, mačiau filmą „Maginot Liniją“, kuri atrodė labai panaši į „Manerheimo“. Dar vėliau atradau Marshalo Manerheimo parašyta knyga, kurioje jis tvirtino, kad „Manerheimo liniją“ susidėjo iš keletą kilometrų apkasų ir „geležinių ožių“ įtvirtinimus prieš tankus bei minų laukai.

Sekmadieniais po pietų, Šančių kareivinės beveik ištuštėdavo. Dauguma kareivių gaudavo leidimą pasivaikščioti po Kauną. Mūsų Jurgis nueidavo aplankyti savo senelio, Patriarcho Martyno Jankaus, kuris tada gyveno Aukštaičių gatvėje Žaliakalny. Ten gyveno teta Edė ir Urtė. Kai kada užsukdavo ir pas Šarauskus, nes Algirdas ir Jurgis vienu laiku buvo kartu prie Šventosios uosto statybos.

Jurgis pasakojo, kad kai rusai užėmė Lietuvą ir Raudonoji armiją įžygiavo į Kauną, pionierių dalinio Šančiuose kariai pradėjo svartyti, kad reikėtų įsigyti rusišką šautuvą, kad būtų galimą jį rimtai „patikrinti“, kaip jis veikia.

Po daug „svarstymų“ buvo sugalvotą „išrinkti“ stipriausią kaimo berną, kuris tarnauja pionierių dalinyje ir pasiųsti jį parnešti rusišką šautuvą. Buvo padaryta rinkliavą sumesti keletą litų ant poros pusbonkių skaidriosios. „Išrinktasis“ pasiėmė litus ir išėjo į miestą. Išgėręs skaidriosios, pasileido sugrįžti į kareivines. Jis turėjo pereiti tiltą, kur du rusų kareiviai nešė sargybą. Priėjęs prie ruselių paėmė abu už sprando ir sutrenkė jų galvas. Vienas numetė šautuvą ir pasileido bėgti, o kitas dar priešinosi. Mūsų kareivėlis atėmė jam šautuvą ir numetė nuo tilto, o kitą šautuvą užsikabino ant peties ir pasileido „namų“ link. Prisiartinęs prie kareivinių, pasitempė pamatęs budinti karininką. O šis galvojo, kad kareivis sugrįžtą su šautuvu iš kokios nors tarnybos, nes tai buvo reguliarius užsiėmimas.

O mūsų kareivėlis nužygiavo į kareivines parodyti savo karo grobį. Tik kitą dieną pakilo škandalas, nes rusų šnipeliai susekė, iš kokių kareivinių buvo tas kareivis, kuris nuginklavo du rusų sargybinius. Mūsų „herojus“ buvo nubaustas berods dviem savaitėm daboklės.