Klaipėdos kraštas tarpukario metais: vaizduotės žaismas. I d.

Racionaliai ir kruopščiai registruojant istorinius faktus, kartais išnyksta detalės pojūtis, tas genius loci pajutimas, kasdienybės elementai ir subtilios smulkmenos, kurios  būdingos tik tam tikram regionui ar mikroregionui arba tik tam vieninteliam istoriniam epizodui, kuris daugiau jau nebepasikartos. Į praeitį nugrimzdo prieškario Klaipėdos krašto kultūrinis kraštovaizdis. Užžėlė idiliškas Wilhelmo kanalas, pamėgtas XX a. pradžios fotografų, jūra paglemžė raudonų plytų gelbėjimo stotį prie Šiaurinio molo Klaipėdoje, seniai nebeliko „Turgaus garlaivių“ linijos Nida – Preila – Pervalka – Klaipėda, kurią aptarnaudavo motorlaivis „Herta“ ar Kariaučiaus garlaivių, kurie Klaipėdą marių keliu sujungdavo su Rytų Prūsijos sostine, iš tvirtų raudonplyčių liepomis, klevais ir ąžuolais apsodintų lietuvninkų sodybų po sovietinio patyrimo liko tik varganos liekanos. Kaip galima atrasti raktą, galintį prakalbinti ir atgaivinti primirštus praeities vaizdus Klaipėdos krašte, kad istorija nebutų uždaryta į schematiškas ir beprasmes santrumpas?

Vygantas Vareikis,
Klaipėdos universitetas

Vietos, kurios atrodo patrauklios (o Klaipėdos kraštas dėl jūros platybių artumo, Kuršių Neringos gamtos grožio, specifinės architektūros ir urbanistinio palikimo, būdingo tik šioms vietoms, lieka išskirtinai Frioze_foto-52-mazapatrauklia vieta) suformuoja tam tikrą „meilę vietovei“ ir tvirtus saitus su aplinka. Santarvė su vieta ir su gamta leidžia pajusti santarvę su pačiu savimi, su kitais čia gyvenančiais žmonėmis, su dabartimi ir su praeitimi. Kai suvokiame šių saitų svarbą, apima prasmės, harmonijos, jaudulio ir vietovės išskirtinumo pojūčiai. Neretai tokios vietos yra apibūdinamos kaip „autentiškos“ ir „tikros“, turinčios specifinį tėviškės jausmą. Klaipėdos krašto, kuris ilgą laiką priklausė vokiečių kultūros arealui, istorija yra unikali ir išskirtinė tiek politine, tiek ekonomine, tiek kultūrine prasmėmis. Šiame krašte, kaip ir kitose Vokietijos žemėse, XIX amžiuje rašytojai ir intelektualai literatūros kūriniuose formavo tėviškės (Heimat) jausmą, susijusį su specifiniais Rytų Prūsijos gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio akcentais. Kaip pažymi lenkų istorikas Robertas Traba, XIX amžiuje lyriškai buvo išskiriamos Mozūrijos ežerų ir Nemuno gelmės, ypatinga Kuršių Nerijos gamta, tų pačių Mozūrijos miškų paslaptingumas ar Romintos giria, nuo Sembos pakrantės bei Vyslos žiočių atsiveriančios jūrų platybės.

„Ar mums, klaipėdiečiams, vasaros metas nuo tradicinių Dangun ėmimo ir Sekminių dienos iškylų iki grybų rinkimo spalį nebuvo tartum begalinis maratonas kelionių, pasivaikščiojimų ir kitų pramogų gamtoje? – emigracijoje Vokietijoje retoriškai klausė klaipėdietis Georgas Grentzas. – Laivu, geležinkeliu, dviračiu ir pėsčiomis. Nemanykite, kad pamiršau automobilį – labiau įprastas vietiniams keliauninikams autobusas, vežęs iki pat Pajūrio vilos. Ten, į Pajūrio vilą, užsukdavome neilgai pertraukėlei atsigerti kavos ir paskanauti geriausių pasaulyje plikytų pyragaičių su plakta grietinėlė. Tai išskirtinis šeimininko pono Brauno delikatesas. Pro didelius langus žvalgomės į kelią, kuriuo ką tik atvykome, į besileidžiančios saulės spinduliuose žėrinčius, mirguliuojančius marių vandenis“.

Tarpukario metais Klaipėdos krašte dažnai buvo eksplotuojami gamtos vaizdai, tuo tarpu genius loci, vietos specifikos iškėlimas kitoje Lietuvos dalyje formavo politinius siekius, pasireiškusius įvairių kultūrinio kraštovaizdžio vaizdinių (Gedimino pilis atplėštame Vilniuje, Klaipėdos uostas ir Baltijos jūros vaizdas prijungtoje Klaipėdoje) eksplikacijomis, kuriant savotišką nacionalinio kraštovaizdžio ideologiją. Rusiškas, rytietiškas kultūrinis palikimas ir gyvenimo įpročiai susiformavę per daugiau kaip šimtą priklausomybės imperijai metų paliko ilgalaikį įspaudą, tad atsikūrusiai  Lietuvai buvo nelengva  pradėti kurti valstybę, kuri remtųsi iš esmės naujomis valdymo ir ūkininkavimo tradicijomis.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje nacionalsocialistinė vokiečių ideologija vėl plačiai pradėjo eksploatuoti teiginį, kad rytinė Klaipėdos siena  yra „siena tarp Azijos ir Europos“.

Literatūriniai vaizdiniai ir kasdienio gyvenimo blyksniai Prūsų Lietuvoje

Lietuvininkams buvo priskirta neišvengiama agrarinė niša, kartu aukštinant nederlingose ir pelkėtose vietose įsikūrusių civilizacijos nesugadinto personažų būdo kilnumą. Rašytojo Hermanno Sudermanno (1857–1928) kūriniuose lietuvininkų gyvenimas buvo tarsi scena, kurioje jis skleidė savo pasakojimą, meniškai maišydamas Hochdeutsch ir Lokalfarbung tradicijas.

Hermannas Sudermannas atskleidė Prūsų Lietuvos gyventojų, paprastų kaimo žmonių, dažnai gyvenančius varge ir skurde, paprastus džiaugsmus ir rūpesčius ir vienas pirmųjų įvedė romantizuotą lietuvininko valstiečio paveikslą į vokiškos kultūros kontekstą. Sudermanno kūriniuose vokiečių požiūris į lietuvininkus yra geraširdiškai paternalistinis, kaip į mažesniuosius žmones. Taip Ansas Balčius, Sudermanno apysakos „Kelionė į Tilžę“ herojus  „jau kone ponas, su vokiečiais jis šneka vokiškai kaip tikras vokietis, grogą jis saldinasi kaip tikras vokietis…“

Pono statusas dažnam  lietuvininkui asocijuojasi su vokiečiu, t.y. ant socialiai ir kultūriškai aukštesnio laiptelio stovinčiu elementu, kartu pastebime ir kaimiečio, atsidūrusio dideliame vokiečių mieste nepilnavertiškumo kompleksą, sutapatinant miestietišką aprangą su vokiškumo išraiška.

Sudermanno lietuvninkų svajonė, didžiausias troškimas – nuvykti į Berlyną ir pamatyti kaizerį: „kai viskas bus gerai, – sako Ansas, – tada nuvažiuosime į Berlyną ir pamatysime kaizerį. – Tai sakydamas jis surimtėja, tartum darytų įžadus“.

Rašytoja Ėvė Simonaitytė „Aukštujų Šimonių likimas“ romano herojų lūpomis įtaigiai parodo tradicinį lietuvininkų senųjų kaimo gyventojų, požiūrį į vokiečius. Šiame romane galima įžvelgti ryškiai akcentuotus „savo“ ir „svetimo“ stereotipus. „Savas“, tikras Šimonis – tai tėvų ūkyje likęs Krizas, kuris  „atitarnavęs savo laiką kariuomenėje, tuojau sugrįžo ir nė vienu žodžiu daugiau neminėjo Vokietijos ar vokiečių, lyg jų visai  nebūtų“.  Vokiškas miestas kaimo kultūros žmogui įsivaizduojams kaip blogybių šaltinis. Urtei, susiruošusiai į Karaliaučių, motina sako: „išeisi į Vokietiją ir pasileisi“, o sugrįžusį iš Karaliaučiaus, miestietiškai apsirengusį sūnų Miką šeimyną sutapatina su vokiečiu, ponu, svetimu (visai kaip  Hermanno Sudermanno apysakose):

Ne sūnus, bet ponas įžengė pro duris, svetimas, aukštas ir puikus. Plaukai taip apkarpyti, kad pakaušyje nieko, o priešakyje kuodas, kreivu sklastymu nuverstas ant vieno šono. juoda apranga apsirengęs, balta apykakle su juodu raiščiu.  Rankose odinės pirštinės, ant pirštų sušvytėjo žiedai. – Tikras vokietis! – sudejavo tėvas Šimonis“.

Natūralu, kad lietuvininkų kultūra Rytų Prūsijos paribio teritorijose daugiausia buvo kaimietiška kultūra, kurią nuo XIX a. vidurio pradėjo veikti industrailizuoto vokiško miesto įtaka. Įvairių tautų žmones, gyvenančius Prūsų Lietuvoje,  jungė savotiška genus loci, ta bendra teritorija, kurioje jie gyveno, dirbo, kūrė šeimas, kasdien stebėjo tą patį beveik nesikeičiantį gamtinį ir kultūrinį kraštovaizdį. Gyventojų bendrumą formavo politinė priklausomybė Prūsijai Vokietijai, kuri nors ir kintant valstybinėms formomis, tęsėsi kelis šimtus metų. Gyvendamas vokiškos kultūros įtakoje lietuvininkas natūraliai buvo priverstas savaime integruotis į politines, teisines bei karines valstybinio gyvenimo struktūras. Tokia integracija veikė lietuvininkų gyvenimo būdą, mąstymą, tvirtino protestantiškos religijos normomis grįstus moralės principus, “prūsiškąsias dorybes” – tvarkingumą, taupumą, sąžiningumą bei darbštumą.

Taip pat natūraliai lietuvininkas mokėdavo dvi kalbas, kurias vartodamas labiliai galėdavo pereiti iš vienos į kitą. Taip E.Kraštinaitis pastebėjo, jog jeigu jam, gimusiam Ragainės apskrityje netoli Šešupės, „reikėtų visai sąžiningai atsakyti – kuri, būtent – lietuvių ar vokiečių – kalba, yra mano gimtoji, tai turėčiau gerokai pagalvoti <…> Mūsų  šeimoje, kaip ir daugelyje kitų, buvo įprotis tik su tėvais klabėti lietuviškai, o vaikai tarpusavyje vien vokiškai. Taip nenuostabu šitai, nes tėvai, kurie dar mokykloje buvo mokomi daugiau lietuviškai, vokiečių kalbos gerai ir nemokėjo, o kartis net visai nemokėjo <…> vaikai su tėvais, iš karto kalbėdavosi dviem kalboms; tėvai į vaikus – lietuviškai, vaikai į tėvus-vokiškai“. Tad vokiečių kalba, ypač po kanclerio Bismarko reformų švietimo srityje, į lietuvininko šeimą ateidavo per mokyklą, tarnybą kariuomenėje ir valstybines institucijas. Akultūracijos procesai gerokai pagreitėjo po to, kai 1876 metų rugpjūčio 26 d. įstatymu vokiečių kalba buvo paskelbta valstybine kalba, tačiau socialinė komunikacija tarp vokiečių ir lietuvininkų Prūsų Lietuvoje iš esmės nepakito iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Frioze_foto-55-maza