Vygantas Vareikis,
Klaipėdos universitetas

Kiaulės ir politika

Mažasis pasienio susisiekimas tarp Vokietijos ir Lietuvos buvo pradėtas reguliuoti 1923 m. pabaigoje, o 1925 m. liepą buvo pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos mažojo pasienio susisiekimo sutartis, kuri nustatė ypatingas lengvatas Klaipėdos krašto ir atitinkamų Rytprūsių apskričių pasienio zonų gyventojams. Ši sutartis buvo ypač naudinga Klaipėdos krašto Pagėgių apskrities ūkininkams, nes leido įvežti į Vokietijos pasienį, o Rytprūsių gyventojams – parsigabenti iš Klaipėdos krašto į Vokietiją įvairius žemės ūkio produktus be jokių muitų ir mokesčių. Nors vienam asmeniui buvo nustatyti palyginti nedideli galimų gabentis prekių kiekiai, tačiau šia galimybe nuolatos naudojosi daug pasienio gyventojų, tad per metus susidarydavo nemaži žemės ūkio produktų kiekiai. Su kraštu besiribojusio Rytprūsių regiono ūkininkai ir prekybininkai net ėmė skųstis, kad Tilžės turguje nebeliko prekybos, nes vietos produkcija nepajėgė konkuruoti su pigesniais Klaipėdos krašto gaminiais. Prieškario prekybos vaizdai prie Nemuno yra verti atskiro aprašymo. Alfonsas Nevardauskas, kuris tarnavo Lietuvos pasienio policininku Klaipėdos krašte, paliko unikalius prisiminimus apie pasienio prekybą ant Skirvytės kranto Lietuvos pusėje:

„Mėsininkai, išsirikiavę paupy stalus ir juos užtiesę baltomis marškomis, apkraudavo visa tai atvežtomis gėrybėmis ir, užkaitę katilą dešroms kaitinti, laukdavo pirkėjų. Nuo mėsininkų neatsiliko ir kepėjas <…> Skirvytės I-ojo kaimo gyventojai, užuodę „Litauische Wurst“ – lietuviškos dešros kvapą, viską metę į šalį, skubėjo prie savosios muitinės ir, gavę sieną peržengti kortelėje išvykimo antspaudą, laiveliais skrosdami Skirvytės upę, skubėdavo į Scharafenland. Į turgų vyko ne vien paskiri šeimos nariai, bet nedarbymečiu keldavosi ištisos šeimos. Jos vyko sočiai prisivalgyti. Pilna burna kimšdami karštas dešreles su šviežiomis bulkutėmis bei su pikliavota duona taipogi rūkytas dešras bei kadugių dūmu kvepiančius kumpius, atvykėliais sakydavo: „Schemckt gans gut“. Bet prisisotinimu atvykusių rūpesčiai nesibaigdavo. Jiems rūpėjo šis tas parsigabenti ir į anapus sienos, o ypač rūkytoji mėsa ir jos dirbiniai, kurie pagal mažąjį pasienio susitarimą tarp Lietuvos ir Vokietijos  nebuvo leidžiami į Vokietiją įgabenti. Vyrai didžiulius rūkytų dešrų linkimus užsidėję ant kaklo, slėpdavo juos po šalikais arba tam tyčia pritaikytose kepurėse, o moterys šimtakvaldžiuose sijonuose. Šitaip lietuviškos kiaulytės išrūkytas kūno dalelytes paslėpę, Vokietijos gyventojai drebėdami vilkdavo jas pro savosios pasinio muitinės pereinamąjį punktą“.

Atvykusieji iš Rytprūsių gilumos, kuriems nebuvo taikomas susitarimas dėl Mažojo  pasienio susisiekimo taip pat nelikdavo nuskriausti. Jie „iki stoties prisivalgydavo, sėdėdami laiveliuose, į kurios jiems pageidaujamus užkandžius paduodavo privilegijomis besinaudojantieji“.

Blogėjant Lietuvos – Vokietijos santykiams ir gilėjant pasaulinei ekonominei krizei, ekonominės Vokietijos sankcijos Lietuvai vis skaudžiau palietė Klaipėdos krašto ūkį. 1931 m. kovą Vokietija smarkiai suvaržė mažąjį pasienio susisiekimą, o 1931 m. gegužę gerokai padidino agrarinius muitus (taip įvežant iš Lietuvos į Vokietiją javus, reikėjo mokėti 150 – 180% , kiaules – 80% jų kainos dydžio muito mokestį). Dėl ekonominės krizės visoje Europoje krito žemės ūkio produktų paklausa, tad Klaipėdos krašto valdininkai vykdavo į Vokietiją tartis dėl papildomų kontingentų – daugiausia kiaulienos užpirkimo. Kaip taikliai pastebėjo buvęs Klaipėdos krašto gubernatūros tarnautojas Martynas Anysas, Klaipėdos krašto politiką gubernatorių Merkio, Gylio ir Navako laikais didele dalimi nustatė kiaulės:

„esamas kiaulių skaičius buvo tikras politinis barometras; kuo daugiau neparduotų kiaulių ūkininkų tvartuose, tuo daugaius tempdavosi politinė padėtis“.

Kita vertus, Vokietijos rinkai susitraukus, Lietuva kiaulienos (bekono), kaip ir kitos žemės ūkio produkcijos eksportą, pradėjo orientuoti Anglijos link, tad pavasarį, išėjus ledams Klaipėdos Žiemos uoste, buvo galima stebėti tokius vaizdus:

„Palei krantinę išsirikiavusi ilgiausia vežimų virtinė. Ūkininkai atvežė kiaules, jas perka anglų verslininkai ir iškart krauna į laivą. Kiaulės švarutėlės, gražiai išpraustos, jos žymiai švaresnės už jas atvežusius ūkininkus. Anglų atstovai labai priekabiai apžiūri kiaules: jei nešvari, o dar blogiau – su kokiu nors spalvotu tašku, tegu ir ant uodegos galo, varo vežimus iš eilės. Ūkininkas lietuviškai, priėmėjas  angliškai tarpusavyje pasikeikia, bet anglo visada viršus – jis moka pinigus tik už gerą prekę. Išlikusi eilėje kiaulė privežama prie laivo. Ją išvaro ant gardo ant svarstykli, nuo jų – svyruojančiu lieptu į laivą“.

Pabaiga

IV dešimtmečio pabaigoje Klaipėdos gatvėse, turguose, surinkimų ir įvairių sambūrių vietose užvirė politiniai ginčiai. Nacionalizmas ardė įprastus kasdieninius santykius. Įžeidžiantys „Verfluchte Szemaiten“ buvo taikomi ūkininkams, trečiadieniais ir šeštadieniais iš Kretingos, Darbėnų, Gargždų, Rietavo ar Veiviržėnų atvykdavusiems parduoti žemės ūkio produkcijos į Klaipėdos turgus.

1938 metų birželio 28 dieną per vokiečių kruizinio laivo „Hansestadt Danzig“ vizitą Klaipėdos uoste įvyko kruvinas susirėmimas tarp vokiečių ir lietuvių, kurių metu žuvo du lietuviai darbininkai. Visame krašte gausėjo incidentų – buvo daužomi lietuviškų mokyklų, užpuldinėjami lietuvių mokiniai, santariečiai ir šauliai, ant sienų pasirodė nacistiniai šūkiai ir svastikos. Kaip ir Sudetuose, taip ir Klaipėdoje, plito baltų kojinių nešiojimas išreiškęs susitapatinimą su vokiškumu.

1938 m. lapkričio 1 dieną Klaipėdos krašte buvo panaikinta ypatingoji padėtis, Lietuvos vyriausybės įvesta 1934 metais po Sasso–Neumanno proceso Kaune ir atšauktas įstatymas tautai ir valstybei saugoti. Jo panaikinimą krašte lydėjo daugiatūkstantinės džiaugsmingos eisenos su fakelais – Freudekundgebunden, kuriuose aidėjo nacistiniai šūkiai. Nuo krašto policijos kepurių dingo Lietuvos valstybės heraldiniai ženklai, o vietoj jų atsirado žaliai – baltai – raudonos kokardos. Klaipėdos krašto Direktorija iš vokiškų mokyklų pradėjo šalinti Respublikos Prezidento portretus ir Vyčio ženklus. Vokiški pavadinimai sumirgėjo stotyse, pašto įstaigose ir gatvėse – prūsų sukilėlių vado  Montės gatvė tapo feldmaršalo Molthe gatvė, Laukininkų gatvė virto karaliaus Friedrich Wilhelm gatve, Prezidento Antano Smetonos alėja – Klaipėdos krašto Direktorijos pirmininko Otto Böttcher, o po 1939 metų kovo -  Adolf Hitler Strasse.

1938 m.  gruodžio 11 d.  rinkimų į Klaipėdos krašto Seimelį metu, jungtinis vokiečių partijų sąrašas „Memeldeutsche List“, siekiantis integracijos į Vokietijos Reichą,  gavo 25 mandatus iš 29, gi keturios lietuvių surinko partijos gavo vos 4 vietas. Išsilaisvinti iš „žemaičių jungo“ ir „sugrįžti į Reichą“ – toks buvo daugumos  krašto gyventojų siekis, kuris išsipildė 1939 metų kovo 23 d. penktą valandą ryto, kai 43-ojo pulko iš Tilžės ir 1ojo pėstininkų pulko iš Kenigsbergo dalys Luizės tiltu, ant kurio lietuviški simboliai buvo pakeisti vokiečių vėliavomis, įžengė į Klaipėdos kraštą. Kariniai daliniai sparčiai judėjo į krašto gilumą. „Pamačius vokiečių būrius Priekulėje,  – rašė priekuliškis Gerhadtas Jankus,- džiaugsmas buvo begalinis: mes vėl buvome vokiečiai – vien tik tai buvo svarbu!”

Lietuvių politika Klaipėdos krašte pralaimėjo, o krašto atidavimas Vokietijai išsprendė Klaipėdos problemą. Tik ar ilgam? Prasidėjus karui su Sovietų sąjunga karo tarnybai tinkami krašto gyventojai buvo imami į kariuomenę, iš fronto gausėjo pranešimų, kuriuose buvo rašoma „ir jo auka nebuvo veltui“. Klaipėdos krašto gyventojai turėjo užmokėti didelę kraujo kainą už nacionalsocializmo ideologiją, o 1944 metų vasarą buvo priversti trauktis į Rytprūsių gilumą nuo artėjančios Raudonosios armijos. 1945 metų sausio į sugriautą Klaipėdos miestą, likusį beveik be gyventojų, įžengė sovietinės kariuomenės dalys.  XX amžiaus pradžioje diplomatų ir politikų sukurta mentalinė civilizacinė  Europą dalijanti riba pasislinko toli į Vakarus.

„Dauguma žmonių apgaudinėja save dvigubai klaidingu tikėjimu: tiki amžina atmintim (žmonių, daiktų, veiksmų, skriaudų) ir atperkamumu (veiksmų, klaidų, nuodėmių, skriaudų), – rašė čekų rašytojas Milanas Kundera.- Abu tikėjimai yra neteisingi. Iš tikrųjų yra visai priešingai: visa bus užmiršta, ir niekas nebus atpirkta. Atpirkimo (atkeršijimo ir atleidimo) užduotį atliks užmarštis. Niekas neatitaisys skriaudų, kurios jau padarytos, bet visos skriaudos bus užmirštos”.