Egidijus BACEVIČIUS

Vėlūkai ir iš jų kilusios puošniosios vėtrungės yra plokščiadugnių Kuršių marių žvejų laivelių burių stiebo puošmena. Tai vandenų ir dangaus žydrynėje besiplaikstantis atvirlaiškis, raktas pamario istorijai ir kultūrai pažinti. Margaraštė vėtrungė yra išskirtinai Kuršių marių žvejų kultūros reiškinys. Vėlesnė jų raida siejama su XX a. pradžios taikomąja daile ir 3-iajame – 4-ajame dešimtmečiuose išplėtotu marių pakraščio kaimų kurortiniu gyvenimu, tiesioginėmis ir netiesioginėmis sąveikomis su menininkų bendruomene. Malonių smulkmenų paklausa žvejus skatino imtis papildomo verslo. Vėjų ir vandens nugairintose rankose spalvinės lentelės apaugo drožiniais, kur netikėti linijų vingiai ir sodrių spalvų žaismas susipynė į savitą, akį džiuginantį skaidmenį. Jame atpažįstame neriją, ženklus, teigiančius tikėjimą ir gražaus gyvenimo viltį. Vėtrungė vienijo priverstinai persikėlusius klaipėdiškius (memellander), buvo ilgesio prarastajai Tėvynei ženklu. Drožinėjimo tradiciją bandyta pratęsti svetur, bet ten ji neprigijusi. Anapilin pasitraukus paskutiniesiems amato žinovams, atsiminimai apie juos, kaip ir jų kūriniai, nugulė muziejų saugyklose. Jie mums mena apie karta iš kartos perduotą pamario gyventojų meilę ir ištikimybę įstabiajam kraštui. Šių dienų (lietuviškoji) vėtrungių gamyba ženklina naują šio amato raidos, tikro atgimimo ir visuotinio susidomėjimo tarpsnį.

Vėliavos ir vėjarodės derinys

Vėliukų (vėliaviškojo prado) ir medinių vėjarodžių kilmės bendrystę liudija pavadinimai, įvairių kalbų žodžiai Fahne, Flagge, pennon, vane, Wimpel, Wethervane ir pan. Atskirais atvejais net iš tvirtos medžiagos gyvūnus vaizduojantys dariniai vadinti vėliavomis – Wethercock. Pagrindinė jų paskirtis yra vėjo stipriui ir krypčiai nustatyti. Seno pavyzdžio vėtrungių gausu Europos viduramžių miestų pilių bokštų ir bažnyčių varpinių smailių metalinėse dalyse, tai vėjarodės su saulės, mitologinių vandens būtybių, gyvūnų ir paukščių atvaizdais. Kuršių marių vandenų vienastiebių plokščiadugnių žvejų burinių laivelių vėliukų raida siejama su plačiais ir atvirais Pietryčių Baltijos lagūnų vandenimis. Panašių laivelių su stiebo viršūnės vėliukais ir vėjarodžių lentelėmis aptinkama senuose Ščecino, Aistmarių, Elbės žemupio ir kitų Vakarų Europos bei Azijos kraštų laivų atvaizduose. Tarpinė grandis buvusi drobinė vėjarodė mediniame rėmelyje, vėliau keista į skardinę lentelę su medžiagos juosta. Ženklas ilgainiui įgavo ženklinimo paskirtį.

Papildytas pamario laivininkų žodynas

Atskirose Kuršių marių vietose žvejų valtelių su burėmis stiebo įrenginys vėjui nustatyti įvardintas keliais pavadinimais. Lietuvos Nemuno žemupyje, tokie dariniai vadinti žodžio „vėliukas“ vediniais: veliukas, vėliukas ir vėlūkas (Būga, 1914). Vėtrungių klestėjimo laikotarpiu Kuršių nerijos žvejai ir svečiai juos vadino Kurenkahnwimpel ir Wimpel (vėlesni įvardai: Fahne, Farben, Flagge, Gesetz ar Wappen) (Woede, 1965, p. 137). Įvardas Krone (karūna) sietinas su laivo nuleidimo į vandenį Vainiko šventės (die Krönung) metu ant stiebo viršūnės užkeliamu pievų gėlių vainiku (vok. k. – die Krone). Kuršių nerijos kuršininkų tradiciją atstovaujantis nidiškis Ričardas Pyčas vokiečių-kuršininkų kalbų žodyne minėjo Zveja valte flage (Pietsch, 1991, p. 177). Šiandieninis vėtrungė yra vienas iš nedaugelio žemyninės Lietuvos dalies žodyno pritaikymo Kuršių nerijos pamario laivininkų/ marininkų aplinkos įvardijimo pavyzdžių. Jis vadintas vimpilu (Pronskus, 1937, p. 73–74), vėlungėmis (fliugeriais) [Kolupaila, 1933, 1938, p. 152; 1958, p. 431; 1960]. Po 1969 m. žodis vėjarodė (fliagas) ir vėliukas keisti į vėtrungę (Gedžius, 1969). Lietuvių kalboje šis žodis patyrė reikšmės bei naudojimo arealo išplėtimą, ir šiandien tapęs bendriniu. Panašių žodžio prasmės išplėtimų (priartinimo (pritaikymo pamario tapatumui)) virsmų patyrė Kuršių marių vietovardžiai, oro reiškiniai, laivininkystės ir žvejų veiklos terminai: pritaikyti kuršininkų ar vokiečių kalbos sulietuvinti vertiniai, neretai šakninio žodžio pagrindu sukurti naujadarai. Vytautas Gudelis žodį kurėnas nesėkmingai bandė keisti kur(š)ėnu. Lietuvių kalba laivelių tipizacija (kurninė (kornų), bradinė ir venterinė) įsitvirtino tik po 2001 m.

Nesėkmingos žūklės pertvarkos liudijimas

Puošniosios vėtrungės kildinamos iš spalvotųjų lentelių. Jos atsirado dėl daug vilčių teikusios, bet kaip vėliau išaiškėjo, nesėkmingos žūklės pertvarkos Kuršių ir Aisčių mariose bei aplinkiniuose vandenyse. 1840–1865 m. Kuršių marių karališkąsias vyriausiojo žūklės prižiūrėtojo pareigas vykdė Muižės (Feilės / Feilenhof, Šilokarčemos apskr.) dvarelio savininkas Ernstas Vilhelmas Bėrbomas (Ernst Wilhelm Beerbohm (1786–1865). Aistmarėse atstovavo burmistras, leitenantas Karlas Gotlybas Springeris (Carl Gottlieb Springer), turėjęs būstinę Frauenburge. Patobulinus 1792 m. liepos 2 d. Žvejybos Kuršių mariose ir Aistmarėse taisykles, jų pagrindu sukurtos 1844 m. birželio 26 d. Kol įsigaliojo 1845 m. kovo 11 d., už naująsias taisyklės balsavo Prūsijos Landtagas Berlyne ir balandžio 22 d. buvo patvirtintos atskiru Karaliaučiaus domėno nutarimu. Patvirtintų taisyklių 63-iame (Kuršių marioms) ir 68-ame (Aistmarėms) skirsniuose teigiama, kad siekiant užtikrinti žvejybos prižiūrėtojų darbą, žvejybos laikotarpiu (rudenį ir pavasarį) aplinkmario kaimelių didžiųjų žvejybinių burvalčių (kuršvaltės) stiebo viršūnėje privalu iškelti nustatytų spalvų vėjalentes. Iš jų prižiūrėtojai galėjo nustatyti valties savininką. Nurodyta, kad spalvinė vėjalentė turėjusi būti 2 pėdų ilgio ir 1 pėdos pločio (Prūsijos pėda – 31,2 cm, t. y. 62,4 x 31,2 cm).

Lentelės ženklas paprastai buvo sudaromas iš dviejų ryškių spalvų, aštrių kampų arba apskritimo piešinys, lengvai „išskiriamas toliuose“. Pvz., Rasytės gyv. ženklas – stačiakampis, padalytas į du plotus (viršutinį – juodą ir apatinį – baltą); Pilkopos – keturi lygiašoniai trikampiai, sudurti viršūnėmis (viršuje ir apačioje – juodi, šonuose – balti); Nidos – du balti ir du juodi kvadratai, sudurti priešpriešiais kampais (šachmatų lentos spalvos); Preilos – stačiakampis, padalytas į nelygiakraščius trikampius (viršuje – baltą, apačioje –juodą); Naglių (Pervalkos) – mažas juodas stačiakampis balto stačiakampio viduryje; Juodkrantės – baltame stačiakampyje statmenai susikertančios juodos juostos (kryžius). Pagrindinės spalvos kiekvienam krantui atskirai: rytinė pakrantė nuo Lūžijos iki Rindų – raudona ir balta; atkarpa nuo Sembos–Traktuvos iki Bildavos – mėlyna ir geltona, vakarinė Kuršių nerijos dalis – juoda ir balta spalvos. Atitinkamai Aistmarėse (Vyslos įlanka) – vakarinė pakrantė nuo Piliavos iki Valittos privalėjo ženklus dažyti mėlyna ir raudona spalvomis. Galinė vėjarodės dalis baigėsi smailėjančia ar tiesiu galu raudonos ir baltos medžiagos juosta. Vėliavos aukštis atitiko lentelę, o ilgis 1,5 karto viršijo lentelės ilgį ir siekė du metrus. Pvz., Gilijos kranto vėliavoje – raudonas kryžius baltame plote; Karklės ir Nemunyno vėliavoje – baltas kryžius raudoname plote, ir abiejų ženklų ilgiai keturis kartus viršijo vėtrungės ilgį; Nerijos kranto vėtrungių raudonos ir baltos spalvų vėliavėlių ilgis atitiko vėtrungės ilgį.

Bendras nustatytų spalvinių ženklų kiekis Kuršių marioms (Kurisches Haff) – 57, o Aistmarėms (Frisches Haff) – 79. 12 (8 ir 4) Kuršių marių ženklų skirti Kuršių nerijai, 44 – rytiniam ir 15 – pietiniam krantui. Atsiminti vietovių spalvinius žymenis buvo keblu ne tik vietos pareigūnams, vargo užteko žvejams, spėliojo iš svetur atvykusieji. Siekiant palengvinti laivų apskaitą, 1850 m. vyriausybės lėšomis buvo išleistos lentelių atpažinimo lapai ir knygelės. Išskirtinį dėmesį tokiam ženklinimui liudija inžinieriaus Eugenijaus Šrioderio (Eugen Schröder) iš Hamburgo senienų rinkinyje turėta Ragainės Yorkstrasse gatvės 13/14 namo sienos nuotrauka. Atvaizde matosi nutapytas Kuršmarių žemėlapis su spalviniais kaimelių ženklais. Ženklai buvo įtraukti į Tilžės viešosios bibliotekos valstybės vėliavų sąrašą.

Paliudijimų apie spalvinio žymėjimo teiktą naudą nei iš žūklės priežiūros, nei iš žvejų atstovų neišliko. Tačiau spalvinio žymėjimo reikšmė ilgainiui menkusi, apie jas žinoma tik iš antrinių šaltinių. Laivų statytojas Wather Matzika senų spaudinių rinkinyje turėjo įsigijęs 1850 m. ženklų knygelę, kurioje yra 61 marių kranto ženklai (Woede, 1965, p. 42). Lentelės minėtos 1874 m. gegužės 30 d., tobulinant ir patvirtinant Prūsijos žvejybos įstatymą. Skirsnyje apie žvejų laivelių žymėjimą reikalauta spalvinių vėjarodžių ilgį padidinti iki 114–116 cm (su vėliavėle – 218–220 cm), o aukštį – iki 40–45 cm. Lentelės gale, kaip ir anksčiau, turėjo būti raudonos ir baltos spalvų vėliava. Yra žinoma, kad po 1884 m. rugsėjo 25 d. (įsigaliojo 1885 m. balandžio 1 d.) žvejybos taisyklių atnaujinimo skiriamieji lentelių ženklai suteikti Klaipėdos miesto priemiesčiams Smeltei, Vitei ir Kopgaliui bei Stariškėms. Žvejybos priežiūros pareigūno laivas privalėjo plaukioti iškėlęs tarnybinę raudoną vėliavėlę su viduryje esančiu baltu ereliu. 1884 m. taisyklėse reikalaujama, kad be kuršvaltės stiebo viršūnės spalvinių ženklų, valties šone ant priekinės dalies privalu užrašyti balta, o ant didžiųjų burių viršutinės dalies juoda spalva tris pirmąsias kaimo pavadinimo raides ir skaičių, pvz., NID – 2, SCH – 4, CRA – 5, SÜD – 1 ir t. t. Raidžių aukštis – du coliai (ne mažesnis nei 25 cm). 1923–1938 m., ypač po 1934 m., Lietuvos pavaldumo nerijos laivų įrašą vokiečių kalba keitė raidės Ž. L. (t. y. žvejų laivas), vietovardžio raidės (NID., PER.) ir skaičius. Raidinis ir skaitinis ženklinimas buvo pagrindinis. Žūklaujant naktį privalu iškelti žibintą.

Mūsų nepasiekė lentelių spalvų derinio parinkimą aiškinančių aprašų, pagal ką jos buvo suteiktos vietovėms. Galima tik numanyti, kad pagrindinis mariose žvejybos pertvarkos vykdytojas E. V. Bėrbomas, jaunystėje prekybos ir verslo reikalais plaukiojęs į Norvegiją, Daniją ir Britaniją, buvo matęs įspūdingo Britų ir Prūsijos karo bei prekybinio laivyno vėliavas, galbūt perpratęs tarptautinio spalvinio ženklinimo prasmes. Dalį šių anuomet pažangių naujovių bus pritaikęs spalviniam ženklinimui. Atskirais atvejais galima įžvelgti spalvų sąsajas su vietos ypatumais, pvz., krantų padėtis ir spalvos: rytinis krantas – raudona, vakarų – juoda, o pietūs – geltona ir mėlyna spalvos. Galima bandyti įskaityti kai kuriuos ženklus, pvz., Feilės (Muižės) dvarvietės ženklas (raudonas trikampis baltame plote) ženklino žūkmistro gyvenamąją vietą. Kartu tai ir įspėjimas apie seklų, laiveliams pražūtingą Ventės kyšulio krantą. Purvynės ženkle – baltas rombas juodame plote, Juodkrantės (juodas kryžius baltame plote) liudija apie bažnyčią, Kopgalio ženklai – nerijos smaigalys ir jūra ir t. t.

Spalvinių lentelių tapsmas puošniąja vėtrunge

Istorinės vėtrungės (vokiškoji tradicija) kilmės ir raidos klausimą tyrė ir bandė aprašyti vedantieji Vokietijos gydytojai, valstybės tarnautojai ir mokslo šakų atstovai. Tautodailininkai atrado vėliausiai. Pirmieji pranešimai apie laivelių žymėjimą spalvinėmis lentelėmis – tai žinios apie Vokietijos žvejų sąjungos (įst. 1872 m.) saugomus lentelių pavyzdžius. Jos rodytos 1881 m. Berlyne ir 1902 m. Vienoje vykusiose tarptautinėse žvejybos ir žuvininkystės pasiekimų parodose. Pristatytos 1879–1896 m. Pasaulinės amatų ir ūkio pasiekimų parodos Žuvininkystės skyriuje kaip Kuršių marių pamario žvejų amato pavyzdys (Woede, 1965, p. 232). Kaip Pamario drožėjų dirbinį kraštotyriniame darbe 1891 m. Berlyno antropologų draugijos posėdyje paminėjo Berlyno gydytojas, ne kartą lankęsis nerijos gydyklose, ir etnologas prof. R. Virchovas. Jis turėjo kelių puošniųjų vėtrungių rinkinį. 1904 m. jas išsamiai aprašė Karaliaučiaus (istorinio Königsberg) universiteto zoologas, ilgametis Rytprūsių žuvininkystės sąjungos pirmininkas prof. Maksimilianas Braunas (Woede 1965, p. 242, Abb. 122). Yra žinoma, kad jis turėjo Rytprūsių žvejų sąjungos muziejaus Karaliaučiuje vėtrungės su žymeniu C 7/ 1903, Perwelk nuotrauką. 1906 m. šį tautodailės amatą pažintiniame straipsnyje pristatė vyriausiasis Tovės (Tawellninken) miškininkas, medžiotojas E. Mejeris. Puošniąją vėtrungę, kaip krašto burinių laivelių įdomybę, išskyrė kalbininkas ir Kuršių nerijos kultūros istorijos tyrėjas prof. Adalbertas Bezenbergeris (Woede, 1965, p. 137).

Spalvinių lentelių virsmas puošniosiomis vėtrungėmis yra santykinai vėlyvas reiškinys. Jų raida siejama su nerijos ir priešingo kranto gyvenviečių tapsmu kurortinėmis gyvenvietėmis. Vakarų Europoje klestėjo taikomosios dailės secesijos (Art Nouveou / Deco) kryptis ir šios puošniosios dailės pavyzdžių išliko architektūroje (gausu anuometinėje Rytprūsių sostinėje Karaliaučiuje, Tilžėje, likučių galima stebėti Juodkrantėje, Rasytėje ir Kranto, Klaipėdos, Kintų, Priekulės, Šilutės ir Rusnės namų frontonuose ir verandų sienelėse).

H. Vėdė tyrimuose iš esamų atvaizdų ir aprašų atkūrė spalvotos lentelės (vėjarodės) raidą iki puošniosios vėtrungės. Tyrėjo darbas imamas už pagrindą vėlesniuose apibendrinimuose. Yra žinoma, kad 1866 m. vasarą per Kuršių neriją vandeniu ir sausuma keliavęs geologas Georgas K. Berendt‘as vėtrungių pirmtakų neminėjo, nors palyginti nemažai vietos skyrė nuodugniam nerijos žvejų nendrėmis dengtų trobesių žirgeliams (1867, p. 315). 1873 m. raižiniuose esančios vėtrungės – dar be aiškiai išskirtų viršutinės, priešvėjinės ir pavėjinės dalių bei puošybos priedų. Pavėjinė dalis ryškiai dažytais kiaurapjoviais puošti pradėta maždaug po 1880 m., priešvėjinė – tik apie 1890 m. V. Someris 1889 m. Gilijos kaime matė burinę valtį, kurios viršūnėje sukosi spalvota vėjalentė, padabinta miesto vartų ir raitelio ant žirgo kiaurapjoviais. Pamažu išsiskyrė puošniosios vėtrungės (Virchow, 1891). Nuo 1910 m. pradėta puošti priekinė vėtrungės smailė. Pietinio marių kranto vėjalentėse atsiranda žibintas, priedai smailės viršuje. XX a. 3-iajame – 4-ajame dešimtmečiuose gamintos išskirtinai puošnios kurėnų laivastiebio ar suvenyrinės vėtrungės. Itin puošnios buvusios Rasytės, Nidos, Pilkopos ir Gilijos – klestinčių nerijos poilsiaviečių – vėtrungės. Pavyzdinė Nidos ženklo vėtrungė saugota Neringos muziejuje (AdM rinkinio nuotrauka iš H. Fuchso segtuvo). Laiveliai vėtrungėmis puošti vasarą turizmo laikotarpiu, kuomet žūklė nevykdyta, o laiveliai naudoti pasiplaukiojimams ir išvykoms po marias. Jų atvaizdų gausu 1936 m. nuotraukose, spaudoje ir dailininkų paveiksluose. Vaizduojamos kuršvaltės, išrikiuotos Nidos uosto krantinėje ar pavieniui mariose. Reikia pabrėžti, kad Klaipėdoje vėtrungė buvusi retenybė, jos matomos tik keliuose prieškariu į uostamiestį atplaukusių laivų stiebuose. Ant laivų stiebo įtvirtinamos lentelės su vimpelais gamintos grubiau, iš tvaresnės medžiagos, dažytos mažai blunkančiomis sodriai ruda, raudona, balta ir juoda (mėlyna) spalvomis anilino dažais, rečiau – žalia, geltona ar oranžine spalvomis. Laivastiebio vėtrunges beveik kasmet tekdavo keisti naujomis, nes susidėvėdavo. Tenkinant vasarotojų įgeidžius atsiranda atskira suvenyrinių vėjarodžių atmaina. Jos mažesnės (1/2) ir gamintos iš liepos. Jose daugiau spalvų ir puošybos elementų. Yra žinoma mažų ir vidutinio dydžio vienpusių, ant sienos kabinamų vėtrungių. Atviro lauko sąlygoms jos netikusios – iš toli menkai matėsi, greitai išblukdavo ar išsiklaipydavo. Vėtrungės gamintos dirbtuvėlėse nerijoje ir didmiesčiuose. Iš esamų pavyzdžių matyti, kad dalis jų darytos pagal užsakymus ir pjaustytos didesnius įgūdžius turinčių dailidžių. M. Braunas teigė, kad vėtrungių buvo galima įsigyti Karaliaučiuje iš vėliavų, burių ir kompasų meistro Noišteto (p. 38). Deja, autorius pranešime nenurodęs, ar vėtrungės parduodamos su kiaurapjoviais (puošmenomis), ar be jų. Mokyklose vėtrungėles pjaustė moksleiviai per medžio darbų pamokas.

Puošnių vėjarodžių atitikmenų ar puošniosios vėtrungės pradų aptinkama ir kituose kraštuose. H. Vėdė nurodė aptikęs vėtrungių Danijos, Lenkijos ir Olandijos (Elbės žemupio) medinių laivelių atvaizduose. Pastebėtina, kad Ščecino ir Aistmarių (p. 88) lagūnų burvalčių stiebo vėjarodės kiaurapjoviais nepuoštos. Dėl tyrimų medžiagos stokos negalima nustatyti Pamario žvejų drožinėjamų vaizdų sąsajų su Vakarų Lietuvos (Žemaitijos) ir Rytprūsių miestelių namų lėkių ir stogų puošyba žirgeliais. Tyrėjas nurodo, kad įspūdingi Viduržemio jūros regiono, Adrijos jūros Banderuola, Cimarolės (Cimarolla chioggia) iš žvejų miestelio Chioggia (Venecijos lagūna) vėliukai. Atitikmenų aptiksime ir su Šiaurės Europos (Archangelskas, Peipaus ežero (Woede, p. 94), Kaspijos jūros (Astrachanė (p. 95), Pabaikalės (Jenisėjaus) šamanų vėliavomis (vėliukų) (p. 96), dar tolimesnių senosios Kinijos ir aplinkinių jūrų laivelių vėjajuostėmis ir apeiginėmis vėliavėlėmis. Jas tyrėjas vertino kaip savaiminės ir nepriklausomos vėjarodžių plėtotės darinius, siejamus būtinybe ir panauda laivyboje bei mitologiniais vėjų (vėlių) vaizdiniais.