Lietuviškieji pamario vėtrungių potėpiai. II dalis

Toliau tęsiame klaipėdiškio praeities tyrinėtojo kraštotyrininko Egidijaus Bacevičiaus parengtą apžvalginį straipsnį  apie Kuršių marių puošmenas – senąsias kurėnų laivų vėtrunges.

Egidijus BACEVIČIUS

Istorinių vėtrungių sąvadas

Istorinėmis laikytinos vėjalentės, gamintos 1892–1944 m. Didesnė dalis istorinių puošniųjų (tikrųjų ir suvenyrinių) vėtrungių aprašas skelbtas „Vėtrungių knygos“ priede. Bendras žinomų istorinių vėtrungių skaičius siekia 150 vienetų. Apie jį jau esu rašęs Šilainės sode 2013, lapkričio 10 d.

Gamtos stichijų pagimdyta, sušildyta žmogaus delnuos

Daugiausiai išliko suvenyrinių vėtrungių atvaizdų. Pagal jas atkurta žvejų laivo vėjarodžių sandara ir puošyba. Puošniąją vėtrungę sudaro priešvėjinė, tarpinė kartu su viršutine (smailė) ir pavėjinė nukreipiančioji lentelė su vėliavėle. Priešvėjinė ir pavėjinė dalys, sujungtos tarpine dalimi ir užmautos ant metalinio strypo (staibio), sukosi aplink savo ašį. Viršūnė (smailė) įtvirtinta nejudamai. Laivams vėjarodės gamintos iš tvirtos drobės, įtemptos mediniame rėmelyje. Dar kitų meistrų vėjarodės buvo skardinės ar vientisos iš 4–5 mm storio alksnio ir drebulės (eglinių ir liepos) lentelės. Pjaustiniai ruošiami pagal iš anksto pasiruoštus pavyzdžius iš vientisos lentelės, sudedamos iš atskirų dalių ar suklijuojamos.

214-215-2Vėtrungių puošyba ir simbolių gausa priklausė nuo meistro išmanumo, tikro ar menamo turinio. Sugretinus skirtingų metų kūrinius atsekama vaizdų dėstymo bendrybių ir pasikartojančių bruožų, liudijančių apie formų raidą ir atskiro meistro gamybos ypatumus. Priešvėjinė dalis vadinama vėjo krypties smaile. Joje vaizduojami vilties, pasisekimo ir laimės ženklai: širdis, lelija ar dobilo lapas. Kartais jie perkeliami į viršūnės smailę. Yra vėtrungių su Prūsijos herbu, kryžiumi apskritime, dar vėliau – su gelbėjimosi ratu, ereliu ar kiru, atskirais atvejais vaizduojamas inkaras, burvaltė ar burlaivis, rečiau – briedžiai ar žmogus su vėliavėle. Jų vietos vėtrungėje nebuvo pastovios. Yra vėtrungių su kreipėje (pavėjinėje lentelės dalyje) įterptais išdrožimo metais (pvz., 1922 m. – Pilkopoje, 1931 m. – Skirvytėje), vietovių pavadinimu (pvz., Nida, 1940 m., Rind, Sarkou). Žinomos vėtrungės su drožėjų (laivų savininkų) asmenvardžių raidėmis F.P.+ (t. y. Ferdinand Päsch) ir Reisekahn „Maria“ (1888) savininko H[ermann] A[domait], ar net pavarde (pvz., G[erhardt] Kiehr). Šioje dalyje vaizduojama ūkio veikla. Virš pagrindinės lentelės drožti nerijos kaimų aplinkos vaizdai: kopos, pušys, bažnyčia, švyturys, dviratis, paukščiai (erelis, gaidys, kiras, žuvėdra), žirgas su raiteliu ar žmogus (keliauninkas, jūreivis, miškininkas). J. Tynemanas prisimena, kad 3-iajame dešimtmetyje matęs Rasytės (istorinis pavadinimas – Rossitten) kaimo žvejo vėtrungės viršūnėje išdrožtą sakalą keleivį su grobiu. Pasak mokslininko, drožėjas šį vaizdinį atvaizdavo pagal Rasytės paukščių žiedavimo stoties veiklą – tuomet auginti sakalai ir dresiruoti medžioklei (Thienemann, 1927/1940). Pilkopos ženklo vėtrungėje išdrožtas kreipinys Gott mit uns! (Dievas su mumis!), kitu atveju – sveikinimas Gruss aus Nidden (Linkėjimas iš Nidos) ar palinkėjimas Goode Winde (Gero vėjo), šaukinys Seemann gib acht! (Jūreivi, būk pasitempęs!), skirtingų spalvų raidėmis reklaminio pobūdžio įrašas Kurische nehrung, Flunder, Flunder (Kuršių nerija, plekšnės), vietovardis Gill, Inse ir Karkeln. Akylesnis stebėtojas negalėjo nepastebi puošybos neatitikimų: vaizduoti spalvinės lentelės gyvenvietei nebūdingi vaizdai: pvz., daugiaaukščiai namai, pilys, daugiastiebis burlaivis (papuoštas tikromis virvutėmis!) ir kt.

Pjaustymo tradicija svetur sunyko

Vėtrungių drožinėjimo tradicija klestėjo tyliaeigių burlaivių saulėlydžio laike, kol jas pakeitė varikliais varomi laiveliai. Tiesioginę, istorinę (vokiškąją) vėtrungių ir valčių gamybos amato patirtį išsivežė priverstiniai persikėlėliai (į Vokietiją išvietinti asmenys). Tradicijų saugojimo veikėjai būrėsi prie Ostpreussisches Landesmuseum Lüneburg muziejaus (1957), vėtrungių piešinių rinkinys saugomas Manheimo valstybiniame archyve (Stadtarchiv Mannheim), Klopenburgo kraštiečių draugijos archyve (AdM). Vėtrungė su Nidos ženklu 6-ajame dešimtmetyje pasirinkta laikraščio Memeler Dampfboot skyrelio Kraštiečiams apie kraštiečius skirtuku. Moksleiviams duodamos iš anksto paruoštos kūrybinės užduotys – iš ruošinių siauraisiais pjūkleliais išpjaustinėti ir pagal pavyzdį nuspalvinti vėtrungėles. 1957 m. paskelbtas pažintinis straipsnis apie žvejų valtis – kurėnus. Didelio atgarsio sulaukė 1965 m. Viurcburge / Giotingene išleista kraštotyrininko H. Vėdės knyga „Kuršių burinių valčių vėtrungės: kilmė, panauda ir gamyba“. Atliktas tik Vokietijoje gamintų ar pervežtų tikrųjų bei suvenyrinių vėtrungių tyrimas, tapęs nepamainomu siekiant pažinti ir atkurti Kuršių marių medinės tautodailės palikimą. Knyga neilgai trukus po pasirodymo (apie 1969 m.) atsirado Lietuvos menininkų bei muziejininkų akiratyje ir nenustojo pažintinės vertės. Verta pastebėti, dėl atskirties knygoje neįtraukta dabartinės Lietuvos pamario vėtrungių gaminimo būklė. Knygos turinio sklaida lietuvių kalba reikalauja atskiro tyrimo.

Puoselėjant vėtrungių amatą daug nuveikė iš Nidos kilęs jau minėtas Ričardas Pyčas (Richard Pietsch, 1915–2007). Pašto darbuotojas atliko didelį darbą išsaugojant krašto tautosaką ir sudarant kuršininkų kalbos žodyną. Vėtrungių ir laivelių drožinėjimu vertėsi išėjęs į pensiją ir dovanojo kraštiečiams. Nupiešė Kuršių marių kultūros ir amatų žemėlapį (1966), rėmeliui pasirinkęs juostą iš pamario kaimų spalvinių ženklų. Suvenyrinių vėtrungių ir kurėnų gamyba vertėsi kraštietis Nidos žvejas Fricas Kyras ir sūnus Hermanas (MD, 1998, 10: 157), bei Szaukellis. Jas gamino iš Priekulės kilęs Hermanas Ribatas ir sūnus Hansas, Nidos žvejas Kubillus bei baldžius Ulrichas (Bautischller / Nidden, Skrusdin). Senosios kurėnų ir suvenyrinės šių laikų gamybos vėtrungės saugomos Vokietijos viešuosiuose ir asmeniniuose rinkiniuose. Nenustatytos kilmės kraštiečių draugijos vėtrungė (apie 1934 m.) saugoma Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekos AdM skyriuje. 2007 m. iš Vokietijos atvykusi buvusioji juodkrantiškė Irene Pflug-Godow Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centrui padovanojo puošnią suvenyrinę vėtrungę su Nidos ženklu (1936). Jonas Giszas Neringos muziejui (Nehrungsmuseum) (Fuchs, 1936, 1969) padovanojo Korno arba Kiudelio valties modeliuką. Kuršių marių modeliukus gamino beveik visi, kas pjaustė ir spalvino vėtrunges, užsiėmė kitais dailidės amato darbais. Inžinierius iš Hamburgo Verneris Jageris atliko nuodugnius prekybinės burvaltės Der Kuhrische Raisekahn Maria (1888) statybos ypatumų bei medžiagų tyrimus ir žinias apibendrino knygoje (1995). Bendravo su vėtrungių meistrais Vokietijoje. Išretėjus bei pasitraukus nerijos gyventojams, Vokietijoje vėtrungių ir kurėnų modeliukų gaminimo tradicija nutrūko.

Pamario paveldo žymuo

Istorinės vėtrungės pjovimo tradicija buvo sunykusi ir Kuršių nerijoje. Gyvenvietėse neliko jas drožti mokančių meistrų, buvo sumenkęs poreikis jas gaminti. Lietuviškosios vėtrungės atšakos pradžia atkurta iš likučių. Šiuo metu Lietuvoje žinomos tik trys istorinės, nuo kurėnų stiebų nuimtos vėtrungės. Tikroviška vėtrungė yra Šilutės istorijos muziejuje (nuo 1945 m. vasario 19 d.) Martyno Toleikio aprašyta vėlungė (žvejų valtės vėlungė-vimpilas (1936 m.) su Nidos žvejų ženklu (1962 m. įrašas). Seną vėtrungę (vėlūką) turėjo įsigiję grafikai Rimtas Kalpokas ir Vytautas Kalinauskas. Išlikusios dvi suvenyrinės vėtrungės. Drevernos kaimo laivadirbio Jono Gižo 1922 m. išdrožta vėtrungė / ženklas ir laivelis (po 1976 m. saugoma Lietuvos jūrų muziejuje, 2012 m. patikėta saugoti ir rodyti Drevernos žvejo etnografinėje sodyboje). 1994 m. Lesnojuje Kuršių nerijos nacionalinio parko atidarytas muziejus įsigijo istorinę vėtrungę su Rasytės ženklu ir kuršvaltės modeliuką. Juos atvežė ir padovanojo Rasytės išeiviai Vokietijoje. Teigiama, kad XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje Kuršių nerijos vėtrunges galėjo rinkti Liepojos muziejininkai. Išliko metalinė plaketė (vėtrungės pavidalo vario plokštelė) prisegama ant atlapo (1936 m. Nidos sklandytojų mokyklos sąskrydžiui atminti). Trijų originalių vėtrungių su Pilkopos ir Nidos ženklais akvarelės ir barkasų nuotraukose iš žurnalisto Judo Mešio rinkinio (1957). Vėtrungių pažinimo ir gamybos tradicijos pamaryje pradžia siejama su Lietuvos dailininkų veikla ir laivininkystės tradicijų atgaivinimu. Atnaujinti ir naujai pastatyti laiveliai puošti tikroviškomis seno „piešinio“ vėtrungėmis. Būtina apibendrinti negausiai išlikusias pamario tautodailės žinovų žinias, nepatekusias į kraštotyrininko H. Vėdės tyrimus.

Sukasi stiebo viršūnėje žvejo svajonės ir viltys: Rašpilio vėtrungės skaitymas

Atskirai verta aptarti vėtrungių skaitymą. Be tiesioginio vaizdų nupasakojimo, tyrėjas H. Vėdė nėra pateikęs vėtrungių vaizdų aiškinimų, nepaliko jų ir amžininkai. Vėtrungių vaizdų skaitymas yra santykinai vėlyvas, šaltiniais menkai pagrįstas reiškinys, siejamas su vėtrungių drožinėjimo amato atgaivinimu. Jis kaip ir naujasis įvardas vėtrungė tapo pastarųjų trijų dešimtmečių tradicijos žymeniu. Ženklų skaitymas taikytinas tik ankstyvosioms (t. y. apibendrintų), vadinamojo senojo Rašpilio (Purvynės / Nidos ženklo) vėtrungėms (Woede, 1965, p. 140). Apibendrintosios vėtrungės gamintos tuo pačiu laikotarpiu, kaip ir vėtrungės, kurių vaizdams nebūtinas atskiras aiškinimas.

Pirmieji rašytinės tradicijos ženklai aptinkami XX a. 7-ame dešimtmetyje. A. Gedžius straipsnyje pirmą kartą laisva forma pateiktas baldžiaus ir račiaus Lasario Besrukovo dukros, Marijos Besrukovos (Bezrukovaitės)-Kairienės (g. 1919 10 29–†1997, 06 22) pasakojimas. Teigiama, kad ji bendravusi su Nidos žveju Martynu Rašpiliu (Christoph Hermann Martin Roespel (Roespil)  g. 1907 11 13– †1933 12 29), ir turėjusi suvenyrinę jo paties drožtą vėtrungę. „Rašpilio vėtrungė“ atvaizduota Karaliaučiaus leidėjo Pauliaus Isenfelso (1936) išleistame Nidos vaizdų atviruke, spausdinta skrajutėje Neringos lankytojams vokiečių kalba. Ji pasakojusi apie vėtrungių skaitymą ir jų atsiradimą aiškinančią legendą. Jos turinys ir įvykių eiga bendrais bruožais sutampa su tautosakininko H. Fuchso užrašyta sakme (Fuchs, 1971, p. 41–42; Pamario sakmės, 2010, p. 161). Sakmės atmainų aptinkama daugiau. Pirmą kartą pateiktas vėtrungių aiškinimas. Vienetiniu atveju bandyta aiškinti visas vėtrunges. Dėl to vėlesni apie vėtrunges rašę autoriai šiuo aiškinimo buvo linkę abejoti ar net neigti (Peleikis 2013; Adomavičius 2013). Greičiausia tai anuomet besimezgusio, bet pilnai taip ir neišsiskleidusio gilesnio abstrahuotų vėtrungių aiškinimo pradai. Verta priminti XX a. 3–4 deš. Vokietijos pedagogikoje padidintą dėmesį baltų ir germanų ainių ženklų skaitymui. Dėl to besąlygiškai aiškinimo atmesti nevertėtų, juolab aiškintos tik atskiros vardinės vėtrungės.

Vaizdingą vėtrungės ženklų skaitymo plėtotę 2004 m. pateikė Libertas Klimka. Didelio atgarsio susilaukusį pasakojimą pateiksime sutrumpintai. [Laivo stiebe buvusi chtoniškojo (vandens ir požemio, anapusinio) ir dangiškojo (debesų, vėjo) pasaulių dalių jungtis. Spėjama, kad tai buvęs Pasaulio medžio įvaizdį įkūnijantis maldos kelias į dievų pasaulį, įvairiomis istorinėmis epochomis įgaudavęs aukos stulpo, krikšto, koplytstulpio pavidalus. Ženklai galimai liudijo kosmogoninį ryšį – tai buvo kreipiniai į jėgas, siaučiant gamtos gaivalams ar ištikus nelaimei. Trijų dalių ženklų išsidėstymas pabrėžia plokštuminę pasaulio sandarą. Priekinė ir priešvėjinė vėtrungės dalis –vėjo krypties smailė – vadinama gamtos gaivalų dalimi. Tai – žemės ir sausumos ženklai (vėjų rožė, sudėtinės žvaigždės, įstriži kryžiai). Du rombai ir rutuliai – saulės, pilnaties ir pusmėnulio ženklai, sujungti vėjo juostomis, galėjo reikšti dangaus kūnų judėjimą (senieji baltų ženklai). Vėtrungės smailė siejama su tikėjimu ir viltimi bei vaizduoja kreipinį į aukščiausias gamtos jėgas. Senosiose vėtrungėse galima išskirti saulę ir du žalčius – dangaus ir vandenų priešpriešą. Vėliau juos pakeitė vilties, pasisekimo ir laimės ženklai: širdis, lelija ar dobilo lapas. Pavėjinė dalis (kreipė) skirta kasdienybei – tai buitis, gausumas ir derlius. Šeimai skirta vaizdinių dalis yra apskritime išpjautas kryžius, žymintis vyro ir moters santuoką. Siauromis įvairiaspalvėmis juostelėmis pavaizduotas palikuonių (dukterų, sūnų, anūkų) kiekis. Vėliau ši dalis buvo apjungta su ketvirtąja, puošniąja, dalimi. Ši vaizdinių grupė skirta darbui ir vadinama žvejo turtingumo dalimi. Lazdelių ir smailių ženklų kalba galimai atvaizduotas žvejo namas, kambarių ir gyvulių (karvė, arklys ir kt.) skaičius; teigiama, kad į viršų apverstos smailės (V) rodė didžiųjų ir mažųjų žvejybinių laivelių kiekį. Apatinė siaurų juostelių eilutė bylojo apie pasisekimą žūklėje, didelius laimikius – kuo daugiau lentelių, tuo didesnis laimikis ir pan.]

 Pitsch1966 214-215+ DSCF0053 DSCF0064 DSCF0066 DSCF0072 DSCF0075 Dubeneckiene 1928-1+ Gerardas Bagdanavicius iseivijoje2