Vasario 15 d. pirmajai tautinei Mažosios Lietuvos lietuvių kultūros draugijai „Birutė“ sukako 130 metų.

1910 metais Vydūnas parašė vaidinimą „Birutininkai“, kurį įvardino „dviveiksme komedija“. Šis veikalas buvo ne tik vaidintas, bet ir išėjo atskira, tokiu pat pavadinimu, knygele. Joje yra Vydūno pasakojimas apie šią draugiją. Su ja ir siūlome susipažinti.

Medžiaga paimta iš „Gyvosios etikos mokyklos“ Dianos ir Ginto svetainės leidėjų. Ačiū jiems už tai.  

Šitas veikalas nori būti to gyvenimo atspinduoliu iš praėjusių laikų. Bet tūliems, kurie su „Birutininkais“ susipažįs, gal sukils visokie klausimai. Į juos noriu keliomis žinomis atsiliepti.

Pirmoji tautinė draugija Mažojoj Lietuvoj buvo „Birutė“. Ji tapo įsteigta 1885 m. Bet ji vargo ir kaipo visą savo amžių. Jos vargus ir darbus pirmų jos metų parodo šis veikalas. Stipriausias veikėjas buvo tuomet † Dr. Vilius Bruožis (arba Bruažis, kaip jis pats vadinosi.). Daug padarė kad ir ne tiek kalbomis kiek rašytu žodžiu ir dainomis † Dr. G. Sauerwein. Vienok nei vieno, nei antro darbai taip giliai neįsmego į žmonių omenį kaip tūlų „Birutininkų“ būdas. O tas nei draugijai nei tautai nederėjo gaivinimui

Vos kelis metus gyvenusi draugija jau ėmė irti. Ypačiai Dr. V. Bruožiui atsitraukus. Tada sutarė keli iš draugijos ją 1895 metais gražiu būdu užbaigti. Buvo surengta „Šventė“. Ir ji sukėlė tokį garsą, jog visa Maž. Lietuva sujudo.

Rodės ir „Birutė“ atsigaus. Net įsisteigė 1896 m. vyrišką dainuotojų būrelį. Kelių „Birutininkų“ prašomas apsiėmiau jį vesti. Bet jau 1897 m. jis iširo. Iširo tuomi ir draugija. Liko tik vardas. Bet vieni ir antri dar vis skaitės „Birutininkais“. Ir keli jauni vyrukai apsiėmė žiemą 1898 m. surengti šventę. Patys to negalėdami kreipėsi menęspi, ar su „Giedotojų Draugija“ to nepadarytšiau. Toji draugija buvo 1895 m. įsteigta ir aš ją taipojau vedžiau. Pažadėjau ir parengiau „Birutei“ Šventę 1898 ir 1899 m. Vienok po to atsisakė giedotojos ir giedotojai „Birutės“ vardu ir keliems „Birutininkams“ vadovaujant „Šventes“ berengti. Priežastis tam buvo ypatingas tų „Birutininkų“ pasielgimas.

Nuo to laiko „Giedotojų Draugija“ rengė savitai lietuviškus vakarus. Vienok tie keli „Birutininkai“, norėdami parodyti, jog jie nereikalauja „Giedotojų“ suruošė po vieną „vakarą“ Vasario m. 1900 ir 1901 m. tuomet ir buvo galas. Pasiliko vėl tik „Birutės“ vardas ir su juo susirišusios skolos. Draugijos palaikai: knygos, drabužiai ir tt., gulėjo palėpėse. O kad nebūtų knygų sutvarkiusi pt. Marta Zaunus ir jas vėliau (po 1905 m.) į savo namus pasiėmęs su kitais draugijos palaikais pons Kr. Uredaitis, visa būtų dingus.

Besiartinant 1905 metams, tai esti besukankant 20 metų, kaip „Birutė“ buvo įsteigta, maniau reikėtų iš naujo tverti „Birutę“. Keli Lietuviai prisidėjo, dar keli žuvusiosios „Birutės“ draugai, „Giedotojų Draugija“ parengė „Šventę“ abiejų draugijų vardu. Jau pabaigoj 1904 m. buvau parašęs veikalą „Birutininkai“, norėdamas visą, kas mano buvo žinoma iš geriausiųjų „Birutės“ laikų ir kas ypatingais tarsniais apie „Birutę“ dar žmonėse gyveno, ir gyvame veikale sutverti, ir taip parodyti draugijos klaidas bei geras puses ir augštąjį jos tikslą. Maniau, galės tše pasižiūrėti pabudusieji Lietuviai ir savo darbui kąn išmokti. „Šventė“ pasisekė. Iš įėmimo tapo apmokėtos buvusios „Birutės“ skolos.

Naujai įsteigtos „Birutės“ pirmininkas apsiėmė senosios „Birutės“ būdu susiejimus sušaukti ir kalbomis tautinį pajautimą gaivinti. Ir jis bandė tai daryti. Tik labai veik sustojo. Ir taip vėl „Birutė“ nebgyveno. Metams praėjus jos lyg nebuvus.

Atėjo 1907 metai. „Giedotojų Draugija surengė Rugpiūties mėnesį labai pasekmingai „Lietuvių Šventę“. Apie 3000 žmonių buvo susirinkę iš visų Mažosios Lietuvos kraštų. Tada prasitarė tąn patį vakarą paskutinis „Birutės“ pirmininkas, jog dabar kelsiąs ir „Birutę“ ir rengsiąs taipjau „Šventes“.

Noras dirbti be abejonės yra girtinas. O sulyginant su tais, kurie nieko nedaro tautos atsigavimui, tai yra pažangos ženklas. Ir mielai tai iškeliam į šviesą. Tik „Giedotojų Draugija“ labai veikiai turėjo priežastį tą visą darbą laikyti kaip vien taikomą prieš ją. Ir labai pasidarė abejotina, ar tas darbas buvo reikalingas ir naudingas. Reikia atsiminti, jog ta draugija dirbo nuolatai nuo 1895 m., ir, vidutiniškai imant, ji susieidavo į metus 60 kart, o lig šol parengė apie 100 viešų koncertų ir teatrų, kur vaidinti tapo apie 20 originalinių mažesnių ir didesnių veikalų su turiniu daugiausia pajudinančiu tautinį klausimą.

Programai tų „Šventšių“ dar užlaikomi. Labai abejotina, ar yra dar kokia Lietuvių draugija, kuri taip įtempusi visas jėgas per tiek metų būtų dirbusi!

Kas laikas nuo laiko rašoma buvo apie „Giedotojų Draugijos“ vokiškumą, to negalima kitaip pavadinti kaip nesižinojimu. Draugijos dvasia pareina nuo vedėjo. O aš manau, tik reikėtų pagaliaus ir man nors mažumą pripažinti supratimo ir tautos ir dailės dalykuose.

Kito tytšia neminėju. Bet gal dabartinė „Birutė“ dirbo gaivindama tautinę gyvybę tarp Lietuvių Maž. Lietuvoj? Mielai jai ir tą norą pripažintum. Vienok tam tikras darbas yra labai nelengvas. Mažojoj Lietuvoj Lietuviai iš visų pusių apsiausti aukštos Vokietšių kultūros reškiniais. — Ir yra visiškai gamtiškas dalykas, kad Lietuviai ir nenoroms krypsta ten, kur jie gali pasijausti guvesniais, didesniais, garbingesniais. Todėl, ir beveik vien todėl, lietuviai taip mielai nori būti Vokietšiais. Juos raginti laikyties prie Lietuvių kalbos, prie Lietuvių, jiems lengvai gali pasirodyti kaip koks stūmimas į paniekinimą. O tai darant vien išjokimu, pašaipos priemonėmis, arba išpeikimu, turi būtinai tūrėti nepasisekimą.

Tše vien tegali būti naudinga, paveikslais rodant, jog lietuviu būti yra augštos garbės dalykas. Todėl kiekvienas turėtų kiek įmanydamas stengties tikrai garbės vertu žmogum būti. O tai pirmiau ir kuo geriau galima doriausiu būdu gyvenant. Tuomi žmogus ne vien pastoja kitų būtinai aukštinamu, bet jis ir pats savyj sutvirtėja, pasidaro paviršutinių įtekmių nepajudinamu.

Toliau, o šio rašto žvilgsniu ypatšiai svarbu tai yra, savo darbais, kuriais parodome tautos gyvybę, minau nepasidaryti peiktinas, nesukelti prieš save ir kitus Lietuvius pašaipos, bet antraip kiek įmanant jų garsą ir garbę didint. O kad ir mokytum viens kitą ir pabartum, visuomet ir toks gyvybės žadinimas turėtų aiškiai turėti grožybės bei prakilnybės žymius.

Kiek tše naujoji „Birute“ — „padirbusi“ ar kiek ji tše nuveikti galėjo, tepasilieka jos dalyku.

Pagaliaus turim dar vieną dalyką apmąstyti. „Giedotojų Draugija“, dirbdama tais 15 metų, labai sunkiai lenktyniavo su vokietšių draugijoms. Reikia žinoti, jog Tilžėje yra apie 10 mažiau ar daugiau panašių Vokietšių Giedotojų Draugijų. O jos beveik visos visokiu būdu turtingesnės už Lietuvių „Giedotojų Draugiją“. Ir todėl jos daug smarkiau pritraukia žmones, žinoma ir Lietuvius. Lengvai suprantama todėl, jog turi būti begalo sunku nors šiek-tiek skaitlingą ir garbingą Lietuvių draugiją išlaikyti. Konkurencija beveik tokia, kad paprasto žmogaus jėgos jos ištūrėti negali. O kad dar steigiama nauja draugija su choru, nors būtų jis ir kaži-koks menkas, jis tikrai mažins ne Vokietšių chorų jiegas, bet Lietuvių. Ir pasekmė tegali būti ta, jog abi draugiji negalės tarpti o veikiau viena arba abi Lietuvių draugiji turės žūti.

Berods ir tuomet nebus dar žuvęs tautinis judėjimas. Jisai yra gamtiškas, taip kaip pavasary visuotinasis augimas. Tik liktų jis be žiedų. Tieji būtų tarsi nuskinti ir pamesti.

Taip, regimai, ne patsai noras dirbti tautai yra jau geras ir girtinas. Visuomet svarbu yra tinkamu būdu dirbti ir reikalingą bei naudingą darbą atlikti. Su noru dirbti turi būti susitelkusi ir išmintis, kuri išvysta ir darbo tikslą ir kelią. Šiaip darbas pastoja ne augimu, bet slėgimu tautos gyvybės.

Visą šitą sulyginus su tuo, kas parodoma veikale „Birutininkai“, turi pasidaryti aišku, jog tos patšios jiegos kaip seniau ir dar veikia. O kas pažįsta visuotinąjį Lietuvių tautos gyvenimą, negalės nepritarti, jog prie mūsų visur apsireiškia griujantšios jiegos, kuomet ir tik mažumą statantšiosios yra iškilusios. Todėl ir vis taip kaipsta Lietuviai. Karštumas yra gana didis, bet per silpna dar yra abelnoji dvasiška tautos šviesa.

Reikalinga todėl nuolatai vienas kitą raginti savo darbus kiek galint sąmoningiau, su didesniu apmąstymu to, kas norima ir kas atsiektina, atlikti. Karštas bet aklas noras veda į pražūtį.

Tautinis judėjimas yra augimas, o tautinis darbas auginimas. Tše nieko negalima ūmai pasiekti ir nieko karštumu, staigumu ir prievarta. Visa tše padaro švelnioji šiluma ir dvasios šviesa.

Gal šiek-tiek šilumos bei šviesos kils ir iš šito veikalo.

Kaip jis 1904 m. rašytas, toks jis, aplamai imant, ir pasiliko. Tik kalba šauniai taisyta ir keli karakteriai paaštrinti, jeib šiek-tiek visi naikinimo gaivalai pasidarytų aiškesniais. Kas pasakyta apie „daktarą“ suglaudžia kelias Dr. V. Bruožio ir kelias Dr. G. Sauerwein ypatybes. Paminėti dar reikia, jog susiėjimai, kaip jie veikale minėti, taip tvarkiai neatsitikdavo pirm 1890 m., o žmonės apie „Birutę“ kaip paduota, vėliau taip tesprendė. 

Tilžėje Birželio m. 1910 m. Vydūnas.

 http://biblioteka.gindia.lt/images/vydas-pdf/Birutininkai.pdf