Mocviečių tilžietė Marta Augusta Raišukytė, Vydūno bendradarbė

Respublikinė Vydūno draugija Bitėnų kapinaitėse šalia čia 1991 metais sugrįžusio ir Amžino poilsio atgulusio Vydūno, ketina pastatyti kenotafą Martai Raišukytei. Ši Mažosios Lietuvos kultūrininko, švietėjo bei filosofo amžininkė buvo jo darbų įkvepėja bei rėmėja.

Liūdna, kad šiandien 1933 metais mirusios M.Raišukytės palaidojimo vietos surasti negalima. Tad Vydūno draugija ir ėmėsi iniciatyvos, kad toks simbolinis kapas (kenotafas) atsirastų Bitėnų kapinaitėse.

Siūlome lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ Vilniaus skyriaus vadovo Vytauto Gocento pamąstymus, kuriuos jis parašė 2014 metais gruodžio pradžioje. Jis apie tai taip pat jau kalba, nors tuomet būta kiek kitokių to įgyvendinimo krypčių. Tačiau sužinojęs apie vydūniečių ketinimus, jis visokeriopai tam pritaria ir linki sėkmės.

Nuoseklūs kultūros tyrinėtojai, kuomet imasi rašyti apie asmenį, būtinai nuvyksta į jo gimtąjį viensėdį, bažnytkaimį, miestelį ar miestą. Žinoma, pradžioje peržiūri archyvinius dokumentus, bendraamžių ir bendražygių atsiminimus, užuominas. Iš vaikystės žinome, kad pasakos ir legendos yra gražios, bet tikrovė yra įstabi.

Savo kraštiečių tėvonijas aplanko ir Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ žygeiviai. Ir abipus Nemuno ar Priegliaus, ir Vokietijoje, šiaurės Amerikoje. Kapinės ir bažnyčios, archyvai, krašto žmonės vis kažką naujo, negirdėto papasakoja… Esu tai patyręs, dėkoju likimui ir sutiktiems žmonėms visur kur sutiktiems – kapinės lyg teisingos, bet jau akmeninės enciklopedijos, bet žmonės tokie širdingi pasakotojai, o kartais ir tylėtojai… Ta tyla būna iškalbingesnė už tuščius, tarškančius žodžius, garsus ar raidžių nuolaužas.

Varpas nėra nuskendęs. Jo skambesys ne iš gelmių, ne vandenyse, o iš širdies, iš klausos viršūnių atsklinda. Tik ar girdim ir ką girdim?

Tai patvirtina ir paskutinieji bendri lietuvių ir lietuvininkų leidiniai – Mažosios Lietuvos enciklopedija ir enciklopedinis žinynas. Kraštietis dr. Martynas Purvinas su apgailestavimu yra prasitaręs, kad vaikystėje negalėjo turėti tokios knygos, kaip jau minėta enciklopedija. Todėl aktingai prisidėjo ją rašant, redaguojant, leidžiant – trys tomai pasirodė jam pačiam betarpiškai darbuojantis, ketvirtajame paskelbti jo ir gyvenimo bendražygės, žmonos architektės Marijos Purvinienės straipsniai. Kiek tokių krašto pasišventėlių begalėjo stoti į Mažosios arba Prūsų Lietuvos aukuro ir jo ugnies budėjimą?

Taigi, jei rašytumei asmens istoriją, turi nuvykti ir patirti jo gyvenimo aplinkybes. Rašydami apie asmenis enciklopedijoje, geriau galėjome perteikti ir krašto istoriją, gyvenseną, paveldo išskirtinumą ar nepakartojamą žavesį. Ištarkime pagarsėjusio Hermanno Sudermanno romano pavadinimą Kelionė į Tilžę. Kiek vaizdinių, kalbėjimų, išgyvenimų atsiveria. Jei tuo metu ir būtų sukilę Nemuno ir Marių vandenys – tai, pasak kito rašytojo Ernsto Wicherto, būtų žinoma kaip Šaktarpis. Toks visuotinio potvynio metas, kuris jau istorinėje, o ir gyvenimiškoje plotmėje tęsiasi nuo 1944-ųjų. Tuomet, žvarbų rudenį vėtros plėšė nuo šakų lapus, o gyventojai turėjo valia nevalia pasitraukti iš tėvonijų krašto – juos ištiko priverstinė evakuacija į etninės Vokietijos gilumą. Kas žino, jei Vydūnas nebūtų turėjęs kailinių, ar vėliau būtų pasiekęs Detmoldą? Suprantama, kad pavargęs ir sukrėstas nerimastingos karo kelionės, kopė iš laivo. Nėra stebėtina, kad įkrito į vandenį, bet kurį laiką galėjo plūduriuoti, o įvykio liudininkai išgriebė ir ištraukė į vokiškosios valstybės krantą, kuris devynerius metus, kaip vėliau paaiškėjo, buvo paskutinis gyvenimo krantas.

Raisukyte_4Taigi, ką gali rasti tėvonijų krašte ar ten, kur gyveno Vydūnas bei jo bendradarbė Marta Augusta Raišukytė – jie šiandien ne tiek geografiškai, kiek politiškai yra atitolinti. Gali įsižiūrėti, pakelti prie akių kokią paliktą atplaišą ir svarstyti, stebėtis. Rašytojas Johannesas Borowskis, II pasaulinio karo vermachto kareivis, po nelaisvės Donbaso ir Pavolgio sovietiniuose lageriuose, vyko ne į Klaipėdos kraštą, o į Rytų Berlyną. Taigi taip atsitolino nuo tėvonijų krašto Tilžėje, Mociškiuose, Vilkyškiuose ar kitur ir vis rašė. Nes jį tebelankė gimtųjų vietų peizažas, upės Jūros tekėjimas, lapų šnaresys, ilgėjantys rudenio šešėliai. Kaip jis džiaugėsi, kuomet kartą į Vokietiją atvyko lietuvis poetas Justinas Marcinkevičius, žmogus iš ten, kur tu esi užaugęs – akys ir visas jo kūnas klausė: kaip ten, kas ten, kodėl ten?..

Nebesutiksime Martos Augustos Raišukytės. Nebesutiksime ir Vydūno. Nebesutiksime ir Zudermano ar Wicherto, Bobrovskio. Bet atsiversime knygas, gal pakelsime išgeltusius, stebuklu išlikusius laiškus, išgirsime liudijimus. Taigi, yra tokia galimybė.

Tuomet ir einame į biblioteką, archyvą, bažnytėlę ar kapines. Šiuo atveju kapinių Tilžėje gali ir nerasti, nebėra ir paminklų. Atrodo, kad reikia gerų vedlių. Minint tilžėno Danieliaus Kleino (1609–1669) parašytos lietuvių gramatikos sukaktį, tėvynainė Danutė Norušaitė  ir vežė, ir vedė ne tik Tilžės gatvėmis, Nemuno pakrantėmis, bet surado taką ir į buvusias Tilžės kapines. Ten 1933 metų saulėtą vasarą, liepos mėnesį buvo palaidota Vydūno bendradarbė Marta Augusta Raišukytė. Atrodo, kad kapinės buvo vadinamos Miško kapinėmis (vok. Waldfriedhof).

Čia šiandien jau paženklintas vokiečių karių kapinių plotas. Galvokime, kapinės laukiasi ir dar vieno paženklinimo – kenotafo Pakalnės apskrities Mocviečių Martai, kuri šios dienos susiėjimu prisimenama kaip žinoma veikėja, spaudos leidėja, redaktorė. Patikėkime, kad kasmet medžių ūksmėje, gėlynų žydėjime Miško kapinės tikrai gražėja, atgauna savo atmintį ir atkuriama akmeninė enciklopedija… Tik kartais susimąstai, o kaip vietos naujakurių, o ir mūsų, t.y. Martos tėvynainių, Martos kraštiečių atmintis?

Kitas takas į biblioteką. Galime susirasti knyga „Rožės ir Lelijos“. Paantraštėje – „Rūtos atminimui“. Pradžios žodyje, kurį Vydūnas parašė Tilžėje 1933 metų rugsėjo 9 d., t.y. po Martos Raišukytės mirties, sakoma: Raudas, kurias šiuo rašteliu teikiu viešumai, parašiau, tai prašant kitiems, kurie buvo artimiausiejie Martai Raišukytei. Ir norėjau duoti rašymo mašina dauginti. Bet jų pageidaujančiųjų skaitliui labai gausėjant, leidiu jas spausdintas, su vaizdeliais.

Mažosios Lietuvos metraštininkės, rašytojos Ievos Simonaitytės bibliotekoje, kuri saugoma Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje, įrašytas lakoniškas, bet labai nuoširdus Vydūno autografas rašytojai Ievai Simonaitytei: Maloniajai Eglaitei. Vydūnas. 1936. I. 6.

Taigi, Martos Raišukytės gyvenimui paskirta knyga pasitarnavo kaip dovana krašto rašytojai Ievai Simonaitytei. Ji tuo metu jau buvo parašiusi ir publikavusi romaną „Aukštujų Šimonių likimas“. Romanas 1935 metais ir išspausdintas, ir apdovanotas Valstybine literatūros premija. Minėtina, kad abiem atvejais pasitarnavo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretorius Liudas Gira, kuris šiose pareigose dirbo 1926– 1936 metais.

Grįžkime prie įrašo knygoje. Sausio 6-oji – Trijų karalių, Trijų karališkųjų išminčių šventė. Matyt, tuomet buvo susitikę du didieji kraštiečiai ir Vydūnas rado tinkama įteikti šią prieš tris metus išleistą knygą. Nuo 1921 m. I. Simonaitytė jau gyveno Klaipėdoje. Rašytojos biografijoje rašoma: Remiama Anso Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėje korektore, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.

Žinia, Ieva Simonaitytė Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose yra paskelbusi ir eilėraščių, ir apybraižų, ir apsakymų. Žodžiu, Ievą Simonaitytę ir Eglės, ir Eglaitės vardas lydėjo tiek vanagiškių jaunimo sambūryje, tiek kūrybinėje veikloje.

Nacionalinėje bibliotekoje, jos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugoma ir didžiausia rankraštinė knyga, t.y. „Amžinoji Rambyno kalno knyga“ – gal joje Marta pasirašė į Rambyną įkopusi? Knyga, buvo pagaminta Klaipėdos „Ryto“ spaustuvėje ir padovanota Mažosios Lietuvos patriarchui Martynui Jankui 1928 m. Tuo metu jis šventė savo amžiaus 70-ąjį jubiliejų, o ir Lietuva jau minėjo pirmąjį dešimtmetį. Tiek Jankaus, o tuo pačiu ir Lietuvos svečiai, atvykę į Bitėnus prie Rambyno kalno, joje ir pasirašydavo, ir palikdavo susižavėjimo kupinus įrašus, patriotiškus tekstus. Taigi iki 1933 metų vasaros, kuomet amžinybėn iškeliavo Marta Raišukytė, dar buvo penketas metų. Knygoje galėjo pasirašyti ir Marta. Apie knygą ir jos įrašus esu pasisakęs Šilutės konferencijoje, skirtoje krašto paveldui pažinti. Po to susidomėta ir knygos kopija sukurta naujai. Šiandien ją galime vėl matyti Bitėnuose M. Jankaus muziejuje ir, kaip anuomet, pasirašyti.

Tenka šiek tiek apgailestauti, kad ši minėjimo proga užklupo tarp kitų kasdienos darbų. Negalėta skirti daugiau laiko, kad patyrinėti visas tiek su Vydūnu, tiek su Ieva Simonaityte ar Martynu Jankumi susijusius knygų foliantus, todėl tenka pažadėti, kad tai reikės atlikti vėliau.

Esu dėkingas, kad ši sukaktis nors trumpam leido sustoti ties Martos Raišukytės asmeniu. Susimąstyti, geriau pažinti šią iškilią moterį. Tuo pačiu palieka apsčiai darbų ir ateičiai.

Vytautas Gocentas,
lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ Vilniaus skyriaus vadovas