Muižės dvaro klestėjimą menantis ąžuolas

Gegužės 11 d. „Šilainės sodų“ bendradarbiai ir talkininkai rinkosi Šilutėje. Savivaldybės bibliotekoje pažymėta ,,Šilokarčemos“ laikraščio priedo krašto istorijai ir kultūrai dešimties metų veiklos sukaktis. Popietės metu aptarta bendradarbiavimo patirtis, apibendrinti pasiekimai, kukliai užsiminta apie ateitį.

Egidijus BACEVIČIUS, Rubenas BUKAVICKAS

Muižės dvarvietės ąžuolas

Kad žodžiai neprasilenktų su darbais, užtvirtinant sukaktį, apsilankėme Šilutės krašto istorijai ir kultūrai svarbiuose iki mūsų dienų neišlikusiuose dvareliuose. Jociškiuose (istorinis – Jatzischken) pro pilnai sulapoti nespėjusią medžių lają apžvelgėme tolimas ir artimas apylinkes. Reta, pavasariškai sodri augmenija dar nestelbė pylimo per pievą, senųjų pastatų pamatų, lengva buvo aptikti ūkio ir buities rakandų liekanų. Muižės (istorinėje Feilės/ (Pfeilenhoff) dvarvietėje vaikščiojant per žaliuojančią, nenoriai žydėti bandančią pievą, tolumoje ieškojome ir įžvelgti bandėme raudonuojančius Mingės namų stogus, senvagės linkį ir Krokų lanką. Pievos pakraštyje aptikome paprastąjį ąžuolą (Quercus robur Linnaeus, 1758). Seniausias apylinkių medis pasiekęs biologinę brandą, tad numanomas amžius gali būti per 370 metų. Skėstašakio galiūno aukštis siekia 22 m, kamieno skersmuo – 2 m, apimtis – 6,50 metro. Besigrožint medžiu prisiminėme pamario vardinius medžius bei gamtos paminklus. Jie aprašyti atskirame rašinyje. Dalis jų sunyko savaime dėl senatvės, kiti tikslingai sunaikinti mūsų laikais. Medžiai nyksta ne tik dėl žmogaus veiklos. Juos retina ir įvairiai niokoja įsisukę gamtos gaivalai. Brandų amžių pasiekia susidėjus daugeliui aplinkybių. Apie tai mums priminė nulaužta postorė Muižės ąžuolo šaka, grėsmingai pakibusi su nespėjusiais nukristi pernykščiais lapais-sausuoliais – praėjusių metų liepos 29 d. pamarį sudrebinusio viesulo pažaida. Dalis Kuršių nerijos ir žemyninės dalies medžių šios audros neatlaikė bei buvo išversti. Panašių ir dar stipresnių išbandymų pamaryje per keturis šimtus metų pratrūko ne vienas.

Grįžtant prie įstabaus Muižės dvaro ąžuolo, verta susirūpinti: pietrytinėje kamieno papėdėje aptikome ugnies išdegintą ertmę, į šerdį įsimetęs puvinys, gretimais į pašaknę urvą išrausė lapė. Viliamės, kad laiku suteikūs pagalbą, medis-senolis sulapos dar ne vieną pavasarį, teikdamas užuovėją pakeleiviui, primindamas Muižės dvarvietę ir jos savininkus.

Krašto praeities kultūros dalis

Ąžuolas yra riboženklis iš vieno neišlikusio dvarelio į kitą, ženklina senąjį kelią į Jociškius pro gretimą ąžuolų giraitę. Medis tapo tapatumo ženklu, kaip toje „Muižės lietuvio“ elegijoje apie siūruojantį gluosnį, užpustyto Karvaičių kaimo žymenį kopos atšlaitėje. Krašto istorijoje Muižės (Feilenhoff) vietovardis minėtas ne kartą. Dvarelio idilė apsakyta 1759 m. Priekulės mokytojo Eberhardt‘o Friedrich‘o Erhardt‘o eilėraštyje, ilgainiui davusiam pradžią vadintis „Mažoji Italija“. Vietovardis ir dvarvietė tapatinama su čia gyvenusiu vyriausiuoju Kuršių marių žvejybos priežiūros meistru Ernst‘u Vilhelm‘u Bėrbom‘u (Ernst Wilhelm Beerbohm, 1786-1865). Šeimos nuosavybe valdos buvusios 1820-1865 metais. Tai didžiausio ūkio ir kultūrinio pakilimo metai, kurių nepranoko vėlesni savininkai. E. V. Berbomo gyvenamuoju laikotarpiu iš Muižės keliai vedė į Klaipėdą (istorinį Memel), Tilžę ir Karaliaučių (Königsberg), savininkai giminystės ryšiais siejosi su pasiturinčiomis šeimomis iš Šilutės (Heydekrug), Priekulės, tolimojo Gdansko (Danzing) ir Londono. Dvare pradėta pamario kraštotyrinė veikla, iš čia vykta kasinėti nerijos senkapių (1832); skelbta Kintų pamario miškininko Tanšaičio (Tanscheit) krantų tvirtinimo patirtis juos apželdinant (1833). Muižės apylinkėse užrašytos dainos ir žvejų žodyno bandymas siųsti Liudvikui M. Rėzai (1776-1840) į Karaliaučių, šiuo vietovardžiu ženklintuose laiškuose (1827, 1839), čia baigtas rašyti kraštotyrinis darbas „Kai kurios žinios apie Jociškius, jų ankstesnius savininkus bei palikuonis“ (1832), sukurtas pluoštelis proginių ir elegiškų eilėraščių; Iš čia vykdyta Kuršių marių ir Aistmarių žvejybos pertvarka (1843/- 45 m.), sukurti burvalčių stiebo lentelių spalviniai ženklai. Žinios apie marių žuvis ir žūklę apibendrinti moksliniame darbe „Žvejyba Kuršių mariose, gretimuose gėluose vandenyse bei Baltijos jūros priekrantėje“ (1872) ir kt. Dvarelio neaplenkė 1848 m. neramumai, lankėsi daug garbių svečių. Prie Muižės dvarelio savininkų palikimo kultūrininkai ir istorikai kaskart sugrįžta ir dar ne kartą sugrįš.

Atsiminimuose

Pamario ąžuolai jau XIX a. atrodė įspūdingai, traukė keleivio ir gamtininko žvilgsnius. Apie 1858 m. Muižėje ne kartą lankėsi E. V. Berbomo anūkas, vėliau Rusnės pirklys Ernst‘as Heinrich‘as Anker‘is (Ernst Heinrich Anker, 1848-1935). 1905 m. savo atsiminimuose rašė: „Mano senelio dvarelis stovėjo Muižėje, marių atkrantyje… Mes vaikai ne taip jau retai lankydavomės Muižėje, ten mus traukdavo, todėl ne taip blogai menu anų laikų dvaro vaizdus… Senelio žemė driekėsi siaura juosta išilgai pamario apie 1,5 mylios, buvo daugiausia priaugusi medžių guotais ar krūmokšniais. Išsiskirdami iš kitų medžių žaliavo seni ąžuolai, ypač jų daugėjo arčiau dvaro. Marių šonan krantas leidosi keliomis ne plačiomis terasomis­ – ta dvaro pusė vadinosi parku. Iš kitos, rytų pusės, artėjant pirmiausia praeidavome ne mažą sodą, gėlynų klombas prie namo. Ši sodybos dalis daugiausia tvarkyta pagal reiklią mūsų senelės akį. Vaismedžiai ir gėlynai buvo susodinti jai prižiūrint nurodomose vietose. Vasaromis per lapijos žalumą prasimušdavo atokiau nuo kelio stovintis dvaro rūmas- ne tiek puošnus, kiek praktiškai pastatytas ir įrengtas… Visuomet skubinausi užbėgti į terasą viršuje, iš kur vaiskiomis dienomis galėjai pamatyti Klaipėdos aukštesnių malūnų ar miesto kaminų viršūnes. Kitoje marių pusėje dunksojo geltonos kopų keteros. Tada (1850 m.) kopos driekėsi ištisais smėlynais, jas pradėjo apželdinti daug vėliau. Vakarop senelis kopdavo laiptais aukštyn, kur iki vėlumos krebždėjo prie savo raštų ir skaitymų. Prisimenu jį elegišku balsu mums skaitant sukurtas eiles apie smėliu užneštą Karvaičių kaimą. Muižė su aukštais, senais ąžuolais ir sodo gėlynais man būdavo gražiausia vaikystės vieta“.

Dvaro nykimas

2004 m. minint E. V. Berbomo 214-ąją gimimo metų sukaktį, be kitų proginių pareiškimų buvo paskelbta apie siekį dvarelį atkurti. Dvarvietės kultūrinius-istorinius tyrimus atliko klaipėdietė architektė Janina Valančiūtė. Nustatyta, kad žinių ir senųjų atvaizdų nepakankama. Po karo ir sovietmečio iš dvarvietės statinių mažai kas belikę: pagrindinis gyvenamasis pastatas, priestatas-virtuvė nugriauti, arklidės pritaikytos tarybinio ūkio reikmėms. Didelis praradimas buvo arklidžių nugriovimas 2000 m., raudono molio plytas panaudojant Šturmų „Ventainės“ pramoginio-poilsinio pastato statybai. Dvarvietės kultūrinio sluoksnio likučiai neatsakingai išjudinti 2011 m. gegužės m. 18 d. – liudininkais teko būti šio straipsnio autoriams. Tąkart darbavosi vikšrinis traktorius. Paskelbus apie tai spaudoje, darbai liovėsi. Tuomet iškirsta nemažai pakrantėje augusių gluosnių, išretintos mažalapių liepų (Tilia cordata) ir plačialapių klevų (Acer platanoides) voros. Kita vertus, atsivėrė platus vaizdas į marias ir užmario kopas.

Medžiui būtina pagelbėti

Šiandieną vieninteliai tikroviški Muižės dvaro valdų paliudijimai yra kapinaitės, kuriose amžinojo poilsio atgulė E. V. Berbomas ir žmona Emilija, aplinkiniai keliai, mažai pažeistas kraštovaizdis ir medžiai. Iki 1999 m. pabaigos ištuštėjusio dvaro kiemo viduryje stovėjusį ąžuolą išvertė gruodžio 4 d. pajūrį talžiusi audra (uraganas „Anatolijus“). Šilutės m. kraštotyrininkai – Bėrbomo kultūrinio paveldo puoselėtojai netoliese pasodino ąžuoliuką. Deja, per šešerius metus medelis menkai tepasistiebė, tad vargu ar išliks. Senieji medžiai ir želdynai pagelbėtų išsaugoti, o ateityje tikroviškiau atkurti dalelę dvarvietės aplinkos. Jau šiandien būtina susirūpinti dėl Muižės dvarvietės ąžuolo apsaugos. Šiam tikslui reiktų susivienyti Šilutės rajono kraštotyrininkams, Kintų miestelio bendruomenei, pagelbėtų miškininkai, nuošalyje neliktų Kintų pagrindinės mokyklos moksleiviai ir mokytojai. Pirmiausia reikia išgremžti ištrūnijusią kamieno dalį, susidariusią ertmę užpildant plytomis ir padengti cemento skiediniu. Pravartu būtų apsauginė tvorelė su aiškinamuoju skydu, platesniu aprašu apie krašto dvarelius bei jų savininkus. Sutvarkius ąžuolo aplinką, Kintų apylinkėse atsirastų nauja pažintinio turizmo traukos vieta su galimybe dažniau prisiminti pamario dvarelių savininkų nuopelnus istorijai ir kultūrai.

Tęsiant vardinių ir proginių medžių puoselėjimo paprotį, medį būtų galima vadinti Muižės dvaro arba Berbomo ąžuolu.

Redaktoriaus pastaba:
Šiuo metu pradėti minėto Muižės dvaro atkūrimo darbai. Nemažai keblumų sukėlę Nemuno deltos regioninio parko planavimo ir projektavimo dokumentai yra tobulinami (dvarvietė yra šio parko teritorijoje). Todėl atsiranda galimybė rengti buvusio dvaro atkūrimo ir atstatymo dokumentus. Pagrindinę dalį buvusios dvarvietės teritorijos įsigiję dabartiniai savininkai jau pradėjo tai daryti. Todėl tikėtina, kad po kelerių metų šis, kažkada Mažąja Italija vadintas dvaras, vėl suspindės savo buvusiu grožiu ir taps dar vienu unikaliu pamario traukos centru.