Laidotuvių teisinis reglamentavimas Prūsijoje XVI–XVIII a.

Darius BARASA

Bažnyčių vizitacijų instrukcijos

Bažnyčių nuostatai buvo vienas pagrindinių bažnytinės teisės šaltinių. Bažnytinę teisę papildė ir kartu per tą laikotarpį išryškėjusias Bažnyčios nuostatų spragas taisė atskirai leisti įsakai ir potvarkiai. Prie pastarųjų priskirtinos bažnyčių vizitacijų instrukcijos ir ataskaitos, kurių reikšmės bendroje Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčios vystimosi raidoje sunku neįvertinti. Apskritai vizitacijos turėjo padėti Bažnyčiai ne tik kontroliuoti dvasininkus ir parapijų tikybinį gyvenimą, bet ir pajusti jų poreikius, besikeičiant istorinėms aplinkybėms, siekė pažinti visų krašto gyventojų sluoksnių gyvenimą, formuojant atitinkamą Bažnyčios ir valstybės vidaus politiką, parinkti veiksmingus veiklos būdus ir priemones. Pamažu išsirutuliojo kelių rūšių vizitacijos ir jų ataskaitos: skelbtos visos vyskupijos mastu, dar vadintos generalinėmis, ir valsčiuje ar apskrityje. Vienas reikšmingesnių vizitacijų potvarkių Prūsijos lietuviškiems valsčiams buvo išleistas 1639 m., visam kraštui – 1666 m. (naujai pakartotas 1699 m.). Būtent šiuos dokumentus, iš esmės nustačiusius kapinių ir laidotuvių tvarką XVIII a. pirmojoje pusėje, nurodė Labguvos dvasininkas W. H. Beckheris savo sudarytame įstatymų sąvade.

Draudžiami besaikiai girtavimai ir tvoros

1638 m. vizitacijos instrukcijoje pakartotinai buvo pabrėžta, kad mirusiojo kūno negalima kaip neprotaujančio gyvulio ar laukinio gyvūno numesti šunims ir paukščiams, jis turi būti prideramai žemėje palaidotas. Tuo tikslu bažnyčiose, jų šventoriuose ir atokiuose parapijų kaimuose turėjo būti parinktos ir įrengtos laidojimo vietos. Vadinamąsias lauko kapines (Feld-Kirchhof) turėti ir ten laidoti savo mirusiuosius leista tik toli nuo bažnyčios esantiems kaimams. Arti bažnyčių esantys kaimai savo mirusiuosius turėjo laidoti bažnyčioje arba prie jos šventoriuje esančiose kapinėse. Už laidojimą bažnyčioje buvo nustatytas mokestis: už suaugusį 8 Mk, už vaiką 4 Mk. Nemokamai leista pasilaidoti kunigams, mokytojams ir jų žmonoms su vaikais. Savo mirusįjį bažnyčioje palaidoję artimieji buvo įpareigoti savo lėšomis sutvarkyti bažnyčios grindinį taip, koks jis buvo iki tol, nes kitaip bažnyčios grindys tampa iškilnotos ir nelygios. O bažnyčiose, kuriose grindys nebuvo išgrįstos ir kuriose vietoj grindų buvo smėlis, neturint lėšų degtoms plytelėms, turėjo būti išgrįstos mažais ir vidutiniais lauko akmenimis. Buvo manoma, kad kitu atveju galėjo kilti reali epidemijos grėsmė. Kadangi buvo nustatyta, kad dauguma kapinių buvusios neaptvertos, liepta jas aptverti mūrine lauko akmenų tvora, o kur jų nėra – medine. Kadangi dažnai pasitaikydavo atvejų, kai kunigui, kuris turėjo vesti tikslius mirusiųjų registrus, nebuvo pranešama apie mirusįjį, ateityje liepta be jokių išimčių apie tai informuoti dvasininkus. Konstatuota, kad nedaugelis parapijiečių per laidotuves prašydavo skambinti varpais ir giedoti, todėl buvo paraginta užsisakyti tokius patarnavimus ir savo mirusiuosius su derama pagarba laidoti. Kapinėse prie kitų krikščionių buvo uždrausta laidoti bedievius. Taip pat drausta lietuviams savo mirusiuosius aprengti geriausiais drabužiais ir į kapą mesti pinigų. Šis paprotys laikytas visiškai pagonišku ir prietaringu, nes esą tai darantieji tikėjo, kad visų šių daiktų mirusiajam prireiks kitame, amžinajame, gyvenime. Per laidotuves buvo uždrausti bet kokie besaikiai girtavimai: neturtingam leista turėti pusę tonos (apie 55 l), o pasiturinčiam – 1 toną (apie 112 l) alaus. <…>

Laidojimo tvarka ir taisyklės

Galima tvirtinti, kad XVI–XVII a. Bažnyčios nuostatuose ir vizitacijų potvarkiuose toli į ateitį buvo nubrėžtos laidotuvių tvarkos ir apeigų gairės, esminės direktyvos, suformuluoti pagrindiniai reikalavimai. Svarbiausi iš jų buvo šie: dorai gyvenę krikščionys turėjo būti palaidoti garbingai, su Bažnyčios apeigomis; bedieviams laidotuvių liturgija nepriklausė, jie turėjo būti palaidoti atskirai nuo krikščionių; apie kiekvieną mirusįjį  turėjo būti pranešama vietos dvasininkui; laidoti mirusiuosius reikalauta bažnyčioje, bažnyčios šventoriuje įrengtose kapinėse, paskirais atvejais – prie kaimų įrengtose kapinėse; nurodyta kapinėse palaikyti švarą, jas aptverti; už laidojimo vietą ir liturginių apeigų atlikimą nustatyti mokesčiai bažnyčiai ir mokyklai; drausti prietarai ir netinkamų liaudies tikėjimo formų praktika laidotuvių apeigose ir kt. Laikui bėgant, atsižvelgiant į susidariusias aplinkybes, šie esminiai reikalavimai būdavo papildomi, koreguojami atskirais potvarkiais, įsakais, ir taip toliau buvo formuotas laidotuvių apeigų reglamentavimas.

Savižudžių ir nelaimėlių laidojimas

Iki tol gana miglotai apibrėžtos vadinamųjų bedievių ir piktadarių laidojimo aplinkybės išsamiau buvo aptartos 1721 m. Prūsijos karalystės krašto teisėje ir 1749–1751 m. Friedricho teisės projekte. Kapinėse greta palaidotų dorų krikščionių negalėjo būti laidojami nusikaltėliai, kurie už savo dideles piktadarystes buvo nubausti mirties bausme; jų kūnai turėjo būti palikti nepalaidoti bausmės vietoje. Kapinėse vietos neturėjo atsirasti ir savižudžiams. Kaip buvo moralizuota, savižudybė laikyta viena didžiausių ir pavojingiausių nuodėmių, nes tokiu atveju buvo pražudomas ne tik kūnas, bet ir siela. Tad nusikaltėlių lavonai, kurie už savo nusikaltimus buvo nubausti mirties bausme, tačiau nepakėlę kančių patys sau tapo budeliais ir atėmė sau gyvybę, turėjo būti paguldyti į iš lentų sukaltą karstą, budelio nuvilkti ir palaidoti negarbingoje vietoje (in loco inhonesto). Tie, kurie sau gyvybę būtų atėmę dėl nenoro daugiau gyventi, iš nekantrumo, norėdami palengvinti savo kančias, netekę garbės ir turto, dėl gėdos, kad įsiskolino, turi būti palaidoti po kartuvėmis arba kitoje vietoje pakasti. Gėdingos ir negarbingos laidotuvės neturėjo būti taikomos tiems, kurie būtų nusižudę dėl kūno ir proto negalios, prislėgtos nuotaikos (Melancholie) ir kitų panašių priežasčių. Jei būtų įrodytas tinkamas jų gyvenimo būdas, jųjų kūnai turėjo būti be ypatingos procesijos palaidoti kapinėse, nuošalyje nuo kitų. Taip pat turėjo būti palaidoti tie, kurie nepriklausė nė vienai iš trijų krašte pripažintų konfesijų (liuteronų, reformatų, katalikų); tokie buvo prilyginti pagonims. Tyliai kapinėse turėjo būti palaidotas ir svetimšalis ar nežinomasis, jei jis būtų rastas negyvas. Apsigimėlius, neturėjusius nei žmogiško pavidalo, nei proto, liepta tiesiog bet kur užkasti. Įprastiniais mirties atvejais apskritai rekomenduota neskubėti laidoti, nes, kaip teigta, pasitaikydavo atvejų, kai žmonės, laikyti mirusiais, po kelių dienų atsipeikėdavo.

Kūnams miego kanarėlė iki Kristaus atėjimo

Vandalizmą ir savivaliavimą kapinėse ir bausmes už šias veikas apibrėžė keletas 1721 m. Prūsijos krašto teisės baudžiamosios dalies paragrafų. Duobkasiai arba kiti asmenys, kurie iškasa mirusiuosius, juos apiplėšia ir paskui vėl užkasa, turėjo būti nubausti arba kalėjimu, tvirtovės darbais, rykštėmis, arba išvarymu iš krašto. Tokios pat bausmės grėsė tam, kas sunaikintų arba išniekintų svetimą kapą ar savo mirusįjį prieš kitų valią, be valdžios leidimo, kitoje vietoje perlaidotų. Mirties bausmė kalaviju grėsė tiems, kurie kunigaikštiškos kilmės lavoną apiplėštų ir paliktų gulėti neužkastą. Kapinių klausimas, kaip svarbi laidotuvių dalis, savo aktualumo neprarado per visą aptariamąjį laikotarpį. Išlaikyti prideramą švarą jose griežtai rekomenduota jau minėtuose 1544 m., 1568 m. bažnyčių nuostatuose, 1568 m. vizitacijų instrukcijoje vizitatoriams taip pat nurodyta pasidomėti, ar kapinės, kur tikinčiųjų kūnai iki būsimo Jėzaus Kristaus atėjimo randa atilsį ir turi čia savo miego kamarėles, nėra paverstos kiaulių ganykla, bet jos gražiai ir deramai prižiūrimos, kad mirusieji galėtų laukti džiaugsmingo prisikėlimo. 1578 m. įsake Tilžės ir Ragainės apskričių bažnyčioms netgi pažymėta, kad prie kai kurių kaimų apskritai nebūta paskirtų vietų kapinėms, todėl mirusieji laidojami plyname lauke. Įsakyta kapinėms paskirti tinkamas vietas ir jas aptverti. Kapinėse palaikyti prideramą švarą, aptverti, prižiūrėti nurodyta minėtuose 1639 m. 1666 m., 1699 m. vizitacijų potvarkiuose, 1734 m. bažnytinės komisijos instrukcijoje. Netgi miestelių ir kaimų 1702 m. nuostatuose nurodyta kiekvienos gyvenvietės gyventojui ir pavaldiniui, nesvarbu kokią religiją išpažintų, prisidėti ir atlikti jam pavestą darbą, jei reikėtų ką kapinėse įrengti ar pataisyti. Už nepaklusnumą buvo grasoma trimis dienomis kalėjimo.

Pakartotinai leisti panašaus turinio nurodymai liudija, kad atgarsių į juos tekdavo laukti ilgai ir kantriai. Kitaip tariant, tai rodo, kad į švaros palaikymą kapinėse ir aptvėrimus buvo žiūrėta pro pirštus, nes greičiausiai  tai nebuvo pirmiausios  ir svarbiausios parapijose  spręstinos problemos. Antai 1569 m. Sembos vyskupijos dalį vizitavęs vyskupas  Joachimas Mörlinas daugelyje parapijų aptiko neaptvertas kapines ir jose besimėtančius žmonių kaulus, kurie buvo iškasti senose

kapavietėse belaidojant naujai mirusius. Paliepta išbarstytus kaulus surinkti ir sudėti į tam skirtus pastatėlius, o kapines aptverti. Iš 1683–1684 m. Klaipėdos valsčiaus parapijų vizitacijų aiškėja, kad tuomet daugiausia buvo aptvertos kapinės prie bažnyčių, tuo tarpu kaimų kapinės dažniausiai buvo visiškai atviros ir, kaip pasakyta vizitatoriaus, pikta, kai po kapines siaučia kiaulės.

Lėbavimas per laidotuves – pagonybės palikimas  

Laidotuvės, kaip ir krikštynos ar vestuvės, buvo susijusios su nemenkomis piniginėmis išlaidomis. Valdžia stengėsi pavaldinius apsaugoti ne tik nuo demoralizuojančio nesaikingo lėbavimo ir vaišingumo, bet ir siekė įdiegti tam tikrus saugiklius, kad pavaldiniai dėl per didelio išlaidavimo nenuskurstų. Krikštynų ir vestuvių atvejais buvo ribojamas svečių skaičius, patiekalų asortimentas, šventimo dienų trukmė. Laidotuvėse lėbauti ir girtuokliauti buvo uždrausta jau 1568 m. Bažnyčios nuostatuose, draudimas pakartotas 1639 m. vizitacijos potvarkyje. Įsakas, draudžiantis laidotuvių metu rengti šermenis, pokylį ar alaus gėrimą, pakartotinai vėl buvo išleistas 1711 m. Pabrėžta, kad toks paprotys yra kilęs iš pagonybės, visiškai prietaringas, jį būtina išgyvendinti. Moralizuota, kad mirusiojo paliktas turtas negali būti išeikvotas apsirijimui ir išgertuvėms. Vietoj to įsakmiai rekomenduota ugdyti saikingumą ir blaivumą. Pažeidėjams už tai buvo grasoma didelėmis piniginėmis baudomis: nuo 50 iki 100 markių. Negalintiems susimokėti, bausmė turėjo būti pakeista kirčiais: už 1 markę – 10 kirčių. Kulmiškiams buvo numatyta net bokšto bausmė.

Susirūpinus, kad įvairaus luomo ir padėties asmenys per daug išlaidauja savo artimųjų laidotuvėse ir dėl to puola į vargus ir skolas, 1747 m. buvo išleistas potvarkis, nustatęs laidotuvėms galimas išleisti pinigų sumas. Buvo išskirta keletas kategorijų: 1) mirusio bajorijos ir aukštuomenės atstovo laidotuvėms nebuvo galima išleisti daugiau nei 300 reichstalerių; 2) mažiau pasiturinčiam ir ne tokios aukštos padėties bajorui – iki 200; 3) ne bajorui, tačiau užėmusiam aukštas pareigas, – iki 150; 4) visiems kitiems asmenims, kurie nebuvo aukštos padėties – iki 100 reichstalerių; 5) jei mirusysis nepaliko pinigų laidotuvėms, tai dalį jo turto pardavus iš varžytinių, bajoro laidotuvėms buvo galima skirti ne daugiau kaip 50, aukštos padėties miestiečiui, taip pat pirkliui, menininkui – 30, paprastam miestiečiui – 10 reichstalerių.

Ir mokesčiai

Pradines, tačiau nebūtinai pagrindines, laidotuvių išlaidas sudarė tam tikri nustatyti mokesčiai Bažnyčiai. Pirmiausia parapijiečiai buvo apmokestinti už laidojimo vietas kapinėse. Pasak D. H. Arnoldto, kaip gyvieji už savo vietą bažnyčioje turi mokėti (turima omenyje suolų nuomą), taip pat reikia mokėti ir už mirusiuosius: kas nori būti palaidotas bažnyčioje arba šventoriuje, už tai turi sumokėti nustatytą vadinamąjį žemės mokestį (Erdgeld). Šio mokesčio dydis krašte įvairavo. Miestuose jis buvo nustatomas atskirais potvarkiais, pvz., 1585 m. Karaliaučiaus  senamiesčiui patvirtinta laidotuvių tvarka. Už norą pasilaidoti vienoje iš garbingiausių vietų – bažnyčioje reikalauta atitinkamai ir sumokėti: už vyresnį negu 12 metų asmenį – 20 markių, o už jaunesnį negu 12 metų – 10 markių; atitinkamai 8 ir 4 markės – už kapavietes šventoriuje esančiose kapinėse.