Laidotuvių teisinis reglamentavimas Prūsijoje XVI–XVIII a.

1682 m. vizituodamas Klaipėdos miesto vokiečių bažnyčią ir spręsdamas dėl laidotuvių tvarkos kilusias problemas, vizitatorius ataskaitoje pabrėžė, kad niekas negali būti tarsi gyvulys be varpų ir giesmių nuvilktas į kapines ir palaidotas. Tuo buvo išsakyta ne asmeninė vizitatoriaus nuomonė, bet veikiau primintas oficialus Prūsijos evangelikų bažnyčios požiūris į mirusįjį, jo deramą pagerbimą. Tai ir apskritai visa, kas susiję su laidotuvių apeigomis, pirmąkart bene plačiausiai buvo išdėstyta jau 1568 m. Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčios nuostatuose. Kad žmogaus mirtis, laidotuvės, laidojimo vieta, kaip ir kiti svarbiausi gyvenimo ciklo etapai – krikštas, santuoka, taip pat asmens privatus ir viešas gyvenimas, šiuo laikotarpiu buvo reglamentuoti teisiniais Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios potvarkiais, neturėtų kelti nuostabos.

Darius BARASA

Paskutinės žmogaus kelionės reglamentavimą galima laikyti viena iš pasekmių to proceso, kurį Europos ankstyvųjų naujųjų laikų istorijos tyrinėtojai linkę vadinti konfesionalizacija. Konfesionalizacija suprantama kaip fundamentalus visuomeninis procesas, kuris iš esmės keitė viešą ir privatų gyvenimą Europoje ir buvo susijęs su ankstyvos moderniosios valstybės ir naujųjų laikų disciplinuotos pavaldinių visuomenės formavimusi. Šį procesą galima suprasti ir kaip konfesinės krikščioniškos dvasios skverbimąsi į valstybę, kultūrą, teisę, mokslą, galiausiai į visą visuomenę ir šių sričių pertvarkymą bei formavimą(-si) tos dvasios pagrindu. Pagal konfesionalizacijos koncepciją, religija ir politika, Bažnyčia ir valstybė buvo struktūriškai viena su kita susipynusios. <…> Valstybė ir Bažnyčia turėjo savas priemones ir institucijas tikėjimo doktrinai diegti, visuomenės elgsenai, mąstymui keisti, kontroliuoti ir disciplinuoti. Pats bendriausias, tačiau vienas veiksmingesnių visuomenės kontrolės instrumentų, buvo teisinis reglamentavimas. Atskirai vienos Bažnyčios išleisti potvarkiai, kurie drausmino nuo nuodėmės, buvo gana riboto poveikio ir dažnai neturėjo grasinančių baudžiamųjų priemonių. Tačiau jei Bažnyčios teisinius potvarkius paremdavo valstybė, toks derinys tapdavo konfesionalizacijos procesą akceleruojančiu veiksniu. Tokiu atveju dažna nuodėmė pretendavo tapti griežtai pasaulietinės valdžios baudžiamu nusikaltimu. Tad pavaldinys buvo drausminamas ir auklėjamas dvigubai: ir Bažnyčios, ir valstybės. Istorikas Dieteris Willoweitis yra taikliai pažymėjęs, kad negalima kalbėti apie konfesionalizaciją, neakcentuojant teisinių potvarkių svarbos.

Bendri valstybės ir Bažnyčios tikslai

Straipsnio tikslas – į vieną iš daugelio Prūsijos valstybės ir Bažnyčios reglamentuotų visuomenės gyvenimo sričių, būtent žmogaus mirtį ir laidotuves, pažvelgti kaip į vieną iš sudėtinių konfesionalizacijos proceso dalių ir pasekmių. Pirmiausia tai galima suprasti kaip naujų konfesinių normų diegimą laidotuvių apeigose ir pastangas išguiti diegiamai tikėjimo doktrinai prieštaraujančias įvairias liaudies tikėjimo apraiškas. Tai būtų vienas iš atsakymų, kodėl vyko šios srities reglamentavimas. Nors nuo XVIII a. šį reglamentavimą galima vis labiau vertinti kaip daug platesnio proceso – socialinio disciplinavimo – dalį, kai konfesionalizacija buvo tik viena iš to proceso fazių. Socialinis disciplinavimas dažnai apibūdinamas kaip kitos rūšies ir būdo kišimasis į privatų gyvenimą ir pasaulėžiūros kontrolė: fundamentalus socialus valstybės, visuomenės keitimo procesas, palietęs ir individą, kontroliavęs ir tramdęs visas viešojo ir privataus gyvenimo veiklos sritis. Šiuo atveju galima kalbėti apie tam tikrą įstatymų leidybos sekuliarizaciją, Bažnyčios įtakos ir konfe-sinio elemento reikšmės menkėjimą, valstybės absoliutizmo tendencijų sustiprėjimą, visuomenės konsolidavimą ir kontrolę kitais, ne vien konfesiniais, pagrindais.

Ne mažiau svarbu atsakyti į klausimą, kokio turinio teisiniais potvarkiais ir kiek intensyviai buvo vykdytas reglamentavimas laidotuvių srityje.

Yra ir kitų priežasčių, skatinančių gilintis į laidotuvių apeigų teisinį reguliavimą. Antai Prūsijos lietuvių laidojimo papročiai išsamiai yra aptarti gausiai išlikusiuose XVII–XVII a. istorinėse kronikose ir amžininkų liudijimuose. Vis dėlto juose daugiausia konstatuojama esama padėtis, rezultatai, praktikuotos apeigų formos, neretai pabrėžiant jų pagoniškas ištakas. Tai, suprantama, yra nepamainomas ir turtingas informacijos šaltinis etnologams, religijotyros, mitologijos tyrinėtojams. Tačiau, regis, abiem atvejais dažnai pamirštamas vienas iš svarbesnių dalykų, t. y. nurodyti, kokios tuo metu buvo  laidojimo apeigoms nustatytos pasaulietinės  ir dvasinės valdžios normos. Kitaip tariant, iki šiol beveik nediskutuota apie konfesinius standartus, kurių turėjo laikytis Prūsijos valstybės pavaldiniai. Todėl klausimas turėtų būti keliamas kitaip, nei iki šiol buvo įprasta: ne kokie anuomet buvo paplitę laidojimo papročiai, o kokius papročius ir normas buvo siekiama įdiegti. Čia reikia skirti liaudies tikėjimo lygmenį nuo Prūsijos liuteronų bažnyčios teologų formuoto. Paprasčiau sakant, iki šiol iš akių buvo išleidžiama to laikotarpio laidotuvių sričiai reglamentuoti skirtų Prūsijos bažnytinės ir pasaulietinės valdžios išleistų nuostatų, potvarkių, įsakų ir kitų teisės aktų visuma. Nežinant jų, turbūt vargiai įmanoma vertinti, kiek liaudyje praktikuoti papročiai ir tikėjimo pavidalai atitiko diegtas konfesines normas ir kiek prasilenkė su jomis. Regis, yra svarbu žinoti, kas buvo galima, leidžiama ir kas draudžiama ir baudžiama. Būtent oficialių reglamentuojančių tesės aktų nustūmimą į užribį galima laikyti vienu akivaizdesnių didelio susidomėjimo sulaukusio ir neseniai pasirodžiusio kultūros istoriko M. Paknio veikalo „Mirtis LDK kultūroje XVII–XVII a. trūkumu.

Teisės aktai keitė įpročius

Teisinių pagrindų aptarimas ir įvertinimas atveria ir kitas galimybes: įžvelgti ne vien Prūsijos liuteronų bažnyčios siekiamybės gaires, bet ir pamatyti vyravusias negeroves, su kuriomis potvarkiais ir įsakais siekta kovoti. Nuolatinis įvairių draudimų kartojimas, kad ir dėl, tarkime, kapinių aptvėrimo bei švaros  jose palaikymo arba dėl šermenų uždraudimo, atskleidžia, kiek giliai vieni ar kiti  liaudies  įpročiai  ir papročiai buvo įsišakniję ir kaip sunkiai keičiami. Anot vokiečių istoriko Thomo Beckerio, kuris vienas pirmųjų tyrė konfesionalizacijos procesus Kelno (vok. Köln) diecezijose, dažnai turėjo praeiti septynios kartos, kol pavykdavo išgyvendinti nepageidautinus papročius. Kai kurių papročių ar tikėjimo formų išvis nepavyko pašalinti. Prūsijos pasaulietinės ir bažnytinės valdžios priimti potvarkiai laidojimo sričiai reglamentuoti rodo pastangas keisti ar naikinti liaudies kultūros komponentus, priartinti liaudies pasaulėvaizdį prie liuteronų teologų teikto suvokimo.

Ribos

Straipsnyje apžvelgiamas platus XVI–XVIII a. laikotarpis, kurio pradinę ribą žymi Prūsijos kunigaikštystės Reformacijos pradžioje 1525 m. pasirodę pirmieji evangelikų liuteronų konfesiją įtvirtinantys, teisinius krašto Bažnyčios pagrindus formavę dokumentai. Galutinė riba – XVIII a. pab. – temos požiūriu negali būti laikoma aiškia cezūra. 1794 m. pasirodžiusią Visuotinę Prūsijos valstybės krašto teisę (Allgemeines Landrecht für die Preußischen Staaten) galima vertinti kaip teisinį dokumentą, kuris ne tik išsamiai apibrėžė ir nustatė laidotuvių sritį. Jis rodo tam tikrą laidotuvių srities reglamentavimo kompetencijos transformaciją: pradžioje vien Bažnyčios dokumentais reglamentuota sritis buvo įtraukta į civilinį teisyną ir, galima sakyti, tapo res mixta, t.y. bendrai ir valstybės, ir Bažnyčios reglamentuota sritimi. <…>

Burtininkavimas buvo draudžiamas ir anksčiau

Neteisinga manyti, kad laidojimo papročius nustatantys įsakai Prūsijoje atėjo kartu su Reformacija. Pagrindinių krikščioniškų nuostatų diegimas vyko jau Ordino laikais. Paminėti nuo XIV a. leisti Krašto nuostatai, kuriuose griežtai buvo įsakyta lankyti bažnyčią, švęsti šventadienius, uždraustos pagoniškos apeigos, burtininkavimas ir kt. Daugelis šių nuostatų punktų beveik nepakeisti buvo įtraukti ir išsilaikė XVI–XVII a. liuteroniškos Prūsijos krašto nuostatuose. Žinomi ir atskiri didžiųjų magistrų bei vyskupų potvarkiai. Kulmo ir Magdeburgo teisėse taip pat būta krikščionišką pasaulėžiūrą ugdžiusių nuostatų, netgi atskirų paragrafų dėl kapinių. Todėl vis labiau linkstama manyti, kad Ordino laikų pastangų christianizacijos ir akultūracijos procese negalima nevertinti. Tiesa, reikėtų sutikti ir su tuo, kad Ordinas nebuvo itin tinkama institucija pagoniškų kraštų christianizacijai.

Bene pirmasis mėginimas keisti ir primesti krikščioniškas laidojimo tradicijas užiksuotas 1249 m. Vokiečių ordino Christburgo taikos sutartyje su Varmės, Pamedės ir Natangos srities prūsais, kurioje pastarieji pasižadėjo savo mirusiųjų nebedeginti arba žemėje nebelaidoti su žirgais, žmonėmis, ginklais, brangenybėmis. Pažadėta mirusiuosius krikščionių papročiu laidoti kapinėse, o ne už jų ir kt. Sembos vyskupo Michaelio Junge’s 1426 m.  įsakymu, nemokantieji maldų ir neatlikusieji išpažinties turėjo būti palaidoti ne tarp tikinčiųjų ir be Bažnyčios apeigų, grasant pinigine bauda liepta bažnyčių kapines aptverti tvoromis, kad gyvuliai į jas neįeitų, drausta kapinėse raudoti ir lėbauti. 1428 m. Rygos provincijos susirinkimo nutarime įsakyta krašto valstiečiams nebesilaidoti nepašventintose vietose, miškuose, kur pagonybės laikais jų protėviai buvo palaidoti, drausta pašventintose kapinėse kelti puotas savo mirusiems artimiesiems. Apie šių ir kitų Ordino laikų potvarkių veiksmingumą reikėtų kalbėti labai rezervuotai, nes panašūs draudimai buvo kartojami liuteroniškoje Prūsijoje dar visą XVII a. Tačiau apie pagonybės išsikerojimą prieš prasidedant reformacijai Prūsijoje irgi negali būti kalbos. Geriausiai tam, matyt, tiktų sinkretizmo terminas. Vadinamasis liaudies dievotumas tuo metu buvo adaptavęs iki krikčioniškųjų laikų papročius ir katalikybės elementus.

Laidotuvių tvarkos reglamentavimas

Laidotuvių reglamentavimas sekuliarizuotoje Prūsijoje prasidėjo kartu su pirmųjų Bažnyčios nuostatų pasirodymu 1525 m. Laidotuvės, jų apeigos, kapinių klausimas nuo pat pradžių buvo palikta Bažnyčios prerogatyvai. Todėl laidotuvių sritį Prūsijoje ilgai nustatinėjo ir reguliavo bažnytinė teisė. 1794 m. pasirodžiusiame civiliniame kodekse – Visuotinėje Prūsijos valstybės teisėje, į kurią buvo integruota svarbi dalis bažnytinės teisės, laidotuvių sritį apibrėžiantys paragrafai toliau išliko susieti su Bažnyčios organizaciją ir veiklą reguliuojančiomis nuostatomis. Kitaip tariant, laidotuvių sritis išliko res religiosae ir liko Bažnyčios kompetencijoje. Tokia situacija nesikeitė ir XIX a. Kaip teigia bažnytinės teisės tyrinėtojai, bažnytinės teisės šaltinius sudarė įvairiais metais išleisti naujai redaguoti ir išplėsti Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčių nuostatai (Kirchenordnung) (pvz., 1525 m., 1530 m., 1543 m., 1544 m., 1558 ir 1567–1568 m.), juos papildę krašto nuostatai (Landesordnung) (pvz., 1525 m., 1540 m., 1577 m., 1640 m.). Taip pat paminėtinos vizitacijų  instrukcijos  ir  jų ataskaitos (pvz., 1616 m., 1638 m., 1666 m., 1699 m.), Konsistorijų nuostatai, kiti įvairūs religiniams reikalams skirti bažnytinės ir pasaulietinės valdžios išleisti potvarkiai. Pastebėta, kad Bažnyčios reikalai XVII a. ir ypač XVIII a. dažniau buvo reguliuojami atskirais potvarkiais, nei plačiais nuostatų, įstatymų rinkiniais. Nors negalima nepaminėti civilinei teisei reglamentuoti skirtų kodeksų (pvz.,  1721 m. Krašto teisynas, 1748–1752 m. karaliaus Friedricho teisyno projektas), kuriuose buvo gausiai įtraukta bažnytinių teisės normų. Patį bendriausią vaizdą, kokių ir kiek būta Prūsijos evangelikų liuteronų bažnyčiai skirtų teisės aktų nuo Reformacijos pradžios iki 1772 m., galima susidaryti iš bažnytinės teisės istoriko F. Jacobsono parengto išsamaus minėtų aktų sąvado.