Pagėgių kapinės

Iš spausdinamo ir greitai išeisiančio papildyto bei atnaujinto kelionių žinyno „ŠIAURĖS SKALVA“

Vytenis Almonaitis,
Junona Almonaitienė

Pagegiai_Kap-koplycia-1964Pagėgių miesto kapinės įrengtos į pietvakarius nuo cen­tro, už ge­le­žin­ke­lio per­va­žos. Atidžiau jose pasidairius, tampa aišku, kad čia – senosios Pagėgių kapinės, po II pasaulinio karo neatpažįstamai pasikeitusios. Lietas geležinis kry­žius su už­ra­šu „Czion il­sis An­nu­sis Kai­ries“ (schemoje – AK), vie­ni­šas tarp daug naujesnių ant­ka­pinių paminklų, tą patvirtina geriausiai. Gal jau antrą šimtmetį čia skaičiuoja ir dar vienas kitas senųjų laikų liudininkas – betoninis kapo apvadas ar kalvio darbo tvorelė.

Prie kapinių pasitinka koplyčia, seniau priklausiusi evangelikams liuteronams. Kai po II pasaulinio karo Pagėgiai liko ir be evangelikų, ir be katalikų bažnyčių, kurį laiką čia meldėsi abiejų konfesijų žmonės. Tuomet koplyčia dar buvo kur kas mažesnė, tikintieji per šventes joje netilpdavo. 1970 m. tuometinio Pagėgių katalikų klebono Petro Stuko palaikomi parapijiečiai per labai trumpą laiką pastatė už koplytėlę didesnį jos priestatą. Valdžia nespėjo apsižiūrėti, o užbaigto statinio nugriauti nebedrįso.

Cen­tri­nė­je ka­pi­nių da­ly­je iš­li­kę pen­ki ce­men­ti­niai kry­žiai, žy­min­tys II pa­sau­li­nio ka­ro fron­tuo­se žu­vu­sių ar nuo su­žei­di­mų mi­ru­sių Vo­kie­ti­jos ka­riuo­me­nės ka­rių ka­pus (VK). Už­ra­šai pri­me­na tragišką istorijos puslapį – tarp ko­vo­ju­sių prieš Še­šio­lik­tą­ją lietuviškąją Raudonosios armijos di­vi­zi­ją bu­vo daug va­ru į ka­rą iš­va­ry­tų lie­tu­vi­nin­kų ar lie­tu­viš­kos kil­mės žmo­nių, to­kių kaip jef­rei­to­riai M. ir F. Ge­ru­liai (Ge­rull), ki­lę iš ne­to­li­mo Pa­vil­kių kai­mo.

Netoli minėto seno kryžiaus, kitapus tako – žymiausios Pagėgių literatės Bronės Savickienės (1922–2010, BS) kapas. Ji penketo romanų, taip pat – eilėraščių ir apsakymų knygų autorė. B. Savickienės eilėraštis „Mano miestas – Pagėgiai žali“, pagal kurį Aldona Gaidienė sukūrė muziką, laikomas Pagėgių himnu. Dirbusi laikraščio korespondente, Pagėgių miesto vykdomojo komiteto pirmininke, pedagoge, grožinei kūrybai B. Savickienė atsidėjo jau būdama garbaus amžiaus. Autobiografinio jos romano pavadinime – „Nelieskit! Pastatyta“ (2006) – įamžinta šių kapinių koplyčios pastatymo istorija.

Šalimais – Lietuvos partizano Pranciškaus Rudnicko-Skydo (1936–1970, PR) kapas. Jis kilęs iš Joniškio krašto, iš Juodeikių. 1950 m., būdamas vos 15-os, išėjo į mišką ir kartu su broliais Mečislovu-Biručiu, Vaclovu-Birštonu, Antanu-Žirniu kovojo Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būryje. 1951 m. rudenį buvo suimtas, netrukus nuteistas ilgiems metams kalėti lageryje. Grįžęs iš kalinimo vietos, kaip ir daugelis kitų sovietmečio politinių kalinių, neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, tad įsikūrė Karaliaučiaus srityje. Į Tėvynę grįžo tik amžinam poilsiui.

Prie pietrytinio koplyčios kampo palaidotas kunigas Bronislovas Šveikauskas (1910–1968, BŠ). Jis – žemaitis nuo Skaudvilės, 1938 m. baigęs Telšių kunigų seminariją. 1941 m. viename iš Vokietijos lagerių kunigą buvo įkalinę fašistai, o 1950–1956 m. jis kalėjo Vorkutos lageryje Komijoje, apkaltintas tuo, jog ragino „melstis už tuos, kurie užmiršti miške“. Grįžęs Lietuvon, buvo Pagėgių klebonas, globojo panašaus likimo žmones.

Va­ka­ri­nia­me ka­pi­nių pa­kraš­ty­je pa­lai­do­ta tau­to­sa­kos pa­tei­kė­ja Ane­lė Če­pu­kie­nė (1904–1980, AČ). Iš pri­gim­ties ir iš vi­sos šir­dies dzū­kė, gy­ve­ni­mo pa­bai­gos ji su­lau­kė čia, Pa­gė­gių kraš­te, Pa­vil­kių kai­me. Anks­ti li­ku­si naš­lai­te, gy­ve­nu­si ne ro­žėmis klo­tą gy­ve­ni­mą, Ane­lė ypač bran­gi­no dai­nas. Tau­to­sa­kos už­ra­ši­nė­to­jai „at­ra­do“ ją 1959-ai­siais. Jiems ji pa­dai­na­vo po­pu­lia­ri­ą­sias „Pu­ti­nė­li rau­do­na­sai“, „Grįs­ki­me, mer­gos, jie­va­ro cil­tų“ ir daug ki­tų pui­kių dai­nų, pa­se­kė pa­sa­kų, pri­si­mi­nė mįs­lių, pa­tar­lių, prie­žo­džių. A. Če­pu­kie­nė ir pa­ti už­ra­ši­nė­jo tau­to­sa­ką, pa­ra­šė ap­sa­ky­mė­lių, vaizdelių, ei­lė­raš­čių. 1973 m. iš­leis­ta jos tau­to­sa­kos ir kū­ry­bos rink­ti­nė „Oi tu kregž­de­le“.

Miesto centre, prie Že­mai­čių gat­vės, yra so­vie­ti­nių ka­rių ka­pi­nės. Čia pa­lai­do­ta pus­an­tro tūks­tan­čio Pa­gė­gių apy­lin­kė­se žu­vu­sių ka­rei­vių. Šia­me kraš­te, Usėnų apylinkėse, su Vo­kie­ti­jos kariuo­me­ne ko­vė­si Še­šio­lik­to­ji lie­tu­viš­ko­ji di­vi­zi­ja, to­dėl ka­pų už­ra­šuo­se – de­šim­tys lie­tu­viš­kų pa­var­džių. Šiuos tau­tie­čius ga­li­ma lai­ky­ti ypač tra­giš­ko li­ki­mo žmo­nė­mis. Ko­vo­da­mi su vienu blo­giu, jie kar­tu at­vė­rė ke­lius ki­tam – ant­ra­jai so­vie­ti­nei Lie­tu­vos oku­pa­ci­jai. 2002 m. Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos lė­šo­mis ka­pi­nės su­tvar­ky­tos. Kad čia pa­lai­do­ti lie­tu­viai tik­rai jaus­tų­si gu­lį leng­ves­nė­je gim­to­jo­je že­mė­je, jų pa­var­dės už­ra­šy­tos ­lie­tu­viš­kai.

Pagegiai_Kap-schema OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA OLYMPUS DIGITAL CAMERA Rudnickai-broliai-partizanai_is-AM-knOLYMPUS DIGITAL CAMERA