Pagėgių kapinės
Iš spausdinamo ir greitai išeisiančio papildyto bei atnaujinto kelionių žinyno „ŠIAURĖS SKALVA“
Vytenis Almonaitis,
Junona Almonaitienė
Pagėgių miesto kapinės įrengtos į pietvakarius nuo centro, už geležinkelio pervažos. Atidžiau jose pasidairius, tampa aišku, kad čia – senosios Pagėgių kapinės, po II pasaulinio karo neatpažįstamai pasikeitusios. Lietas geležinis kryžius su užrašu „Czion ilsis Annusis Kairies“ (schemoje – AK), vienišas tarp daug naujesnių antkapinių paminklų, tą patvirtina geriausiai. Gal jau antrą šimtmetį čia skaičiuoja ir dar vienas kitas senųjų laikų liudininkas – betoninis kapo apvadas ar kalvio darbo tvorelė.
Prie kapinių pasitinka koplyčia, seniau priklausiusi evangelikams liuteronams. Kai po II pasaulinio karo Pagėgiai liko ir be evangelikų, ir be katalikų bažnyčių, kurį laiką čia meldėsi abiejų konfesijų žmonės. Tuomet koplyčia dar buvo kur kas mažesnė, tikintieji per šventes joje netilpdavo. 1970 m. tuometinio Pagėgių katalikų klebono Petro Stuko palaikomi parapijiečiai per labai trumpą laiką pastatė už koplytėlę didesnį jos priestatą. Valdžia nespėjo apsižiūrėti, o užbaigto statinio nugriauti nebedrįso.
Centrinėje kapinių dalyje išlikę penki cementiniai kryžiai, žymintys II pasaulinio karo frontuose žuvusių ar nuo sužeidimų mirusių Vokietijos kariuomenės karių kapus (VK). Užrašai primena tragišką istorijos puslapį – tarp kovojusių prieš Šešioliktąją lietuviškąją Raudonosios armijos diviziją buvo daug varu į karą išvarytų lietuvininkų ar lietuviškos kilmės žmonių, tokių kaip jefreitoriai M. ir F. Geruliai (Gerull), kilę iš netolimo Pavilkių kaimo.
Netoli minėto seno kryžiaus, kitapus tako – žymiausios Pagėgių literatės Bronės Savickienės (1922–2010, BS) kapas. Ji penketo romanų, taip pat – eilėraščių ir apsakymų knygų autorė. B. Savickienės eilėraštis „Mano miestas – Pagėgiai žali“, pagal kurį Aldona Gaidienė sukūrė muziką, laikomas Pagėgių himnu. Dirbusi laikraščio korespondente, Pagėgių miesto vykdomojo komiteto pirmininke, pedagoge, grožinei kūrybai B. Savickienė atsidėjo jau būdama garbaus amžiaus. Autobiografinio jos romano pavadinime – „Nelieskit! Pastatyta“ (2006) – įamžinta šių kapinių koplyčios pastatymo istorija.
Šalimais – Lietuvos partizano Pranciškaus Rudnicko-Skydo (1936–1970, PR) kapas. Jis kilęs iš Joniškio krašto, iš Juodeikių. 1950 m., būdamas vos 15-os, išėjo į mišką ir kartu su broliais Mečislovu-Biručiu, Vaclovu-Birštonu, Antanu-Žirniu kovojo Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Ąžuolo būryje. 1951 m. rudenį buvo suimtas, netrukus nuteistas ilgiems metams kalėti lageryje. Grįžęs iš kalinimo vietos, kaip ir daugelis kitų sovietmečio politinių kalinių, neturėjo teisės gyventi Lietuvoje, tad įsikūrė Karaliaučiaus srityje. Į Tėvynę grįžo tik amžinam poilsiui.
Prie pietrytinio koplyčios kampo palaidotas kunigas Bronislovas Šveikauskas (1910–1968, BŠ). Jis – žemaitis nuo Skaudvilės, 1938 m. baigęs Telšių kunigų seminariją. 1941 m. viename iš Vokietijos lagerių kunigą buvo įkalinę fašistai, o 1950–1956 m. jis kalėjo Vorkutos lageryje Komijoje, apkaltintas tuo, jog ragino „melstis už tuos, kurie užmiršti miške“. Grįžęs Lietuvon, buvo Pagėgių klebonas, globojo panašaus likimo žmones.
Vakariniame kapinių pakraštyje palaidota tautosakos pateikėja Anelė Čepukienė (1904–1980, AČ). Iš prigimties ir iš visos širdies dzūkė, gyvenimo pabaigos ji sulaukė čia, Pagėgių krašte, Pavilkių kaime. Anksti likusi našlaite, gyvenusi ne rožėmis klotą gyvenimą, Anelė ypač brangino dainas. Tautosakos užrašinėtojai „atrado“ ją 1959-aisiais. Jiems ji padainavo populiariąsias „Putinėli raudonasai“, „Grįskime, mergos, jievaro ciltų“ ir daug kitų puikių dainų, pasekė pasakų, prisiminė mįslių, patarlių, priežodžių. A. Čepukienė ir pati užrašinėjo tautosaką, parašė apsakymėlių, vaizdelių, eilėraščių. 1973 m. išleista jos tautosakos ir kūrybos rinktinė „Oi tu kregždele“.
Miesto centre, prie Žemaičių gatvės, yra sovietinių karių kapinės. Čia palaidota pusantro tūkstančio Pagėgių apylinkėse žuvusių kareivių. Šiame krašte, Usėnų apylinkėse, su Vokietijos kariuomene kovėsi Šešioliktoji lietuviškoji divizija, todėl kapų užrašuose – dešimtys lietuviškų pavardžių. Šiuos tautiečius galima laikyti ypač tragiško likimo žmonėmis. Kovodami su vienu blogiu, jie kartu atvėrė kelius kitam – antrajai sovietinei Lietuvos okupacijai. 2002 m. Rusijos Federacijos lėšomis kapinės sutvarkytos. Kad čia palaidoti lietuviai tikrai jaustųsi gulį lengvesnėje gimtojoje žemėje, jų pavardės užrašytos lietuviškai.