Rusnės kurčnebylių įstaiga ir kraštotyrininkas Rudolf‘as Naujok‘as

Egidijus BACEVIČIUS

Besigilindami į pamario kraštotyros praeitį neišvengiamai susidursime su Rudolf‘o Naujok‘o veikla. Įvairios istorinės aplinkybės lėmė, kad rašytojo talentas geriau buvo žinomas šiandien smarkiai išretėjusiose klaipėdiečių-kraštiečių gretose Vokietijoje, nei Lietuvoje, o turiningas kraštotyrinis palikimas tik pastaraisiais metais pradėtas atskleisti. Mokytojo kraštotyrininko pasiekimai glaudžiai susiję su Rusnėje veikusia kurčnebylių įstaiga. Iš negausių prisiminimų, valstybinių žinių bei spaudos nuobirų pristatysiu įstaigos veiklą ir mokytojo R.Naujok‘o kūrybinio skleidimosi pradžios tarpsnį bei nevienadienius nuopelnus pamario krašto praeičiai pažinti.

Kurčnebylių slauga Klaipėdos krašte

Iš negausių žinių apie Klaipėdos krašto ligonines ir vaikų globos įstaigas yra žinoma, kad Rytprūsiuose pagrindinės vaikų su klausos negalia prieglaudos veikė Tilžėje ir Elbinge. Karaliaučiaus ir Klaipėdos krašto vaikus tekdavo vežti į Tilžės kurčnebylių mokyklą (Provinzial-Taubstummen Anstalt Tilsit). Mokykla pastatyta 1905/07 metais, ir buvusi anuomet pažangiausia visame krašte, minėta kaip miesto ir krašto pasididžiavimas. Raudonų plytų pastatai buvę ant pakilumos, ramioje miesto vietoje, žalumos apsuptyje.

Mokykloje dirbo ypatingus reikalavimus atitinkantys ir asmenines būdo savybes turintys mokytojai. Ugdytinius prižiūrėjo įgudę gydytojai, mokykloje taikantys naujausių tyrimų pasiekimais grįstus lavinimo būdus. Mokslo metais mokyklą lankė iki kelių šimtų įvairaus amžiaus, daugiausia iš Rytprūsių kaimų ir miestelių suvežtų ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus auklėtinių.

Pirmojo pasaulinio karo metais pastatai bemaž nenukentėjo, tad įstaigos veikla atnaujinta iškart įsivyravus taikai. Didesnių keblumų kilo Klaipėdos krašto vaikams po 1923 m. kraštą prijungus prie Lietuvos Respublikos. Panašių globos namų Klaipėdos krašte nebuvo, tad klausos negalią turinčius vaikus vežė į Tilžę. Tačiau dėl didelio nuotolio, atskirties nuo namų ir artimųjų bei nemažų trikdžių, kylančių pasienyje per patikras, kelionė į kurčnebylių prieglaudą buvo apsunkinta. Visa tai varžė pasirinkimo laisvę. Ieškant išeities kurčnebylių klasę bandyta įsteigti Klaipėdos mokytojų seminarijoje. Tačiau ypatingo pasisekimo ji neturėjusi – poreikiai akivaizdžiai prasilenkė su galimybėmis, netenkino turimi pasiekimai.

„Rusnės kurčnebylių įstaigos“ penkmetis

Padėtį bandė taisyti Lietuvos Vyriausybės Klaipėdos krašto švietimo skyrius. Nutarta Šilutės valsčiaus ir parapijos centre įsteigti Klaipėdos krašto pagalbinę kurčnebylių mokyklą, ji pavadinta Rusnės kurčnebylių įstaiga (Die Memelländische Taubstummenanstalt in Ruß). Įstaigai perleistas Rusnės pašto tarnautojo p. Dilb‘os medinis vienaaukštis namas, esantis priešingoje paštui gatvės pusėje, netoli Peters‘o tilto.

Rusnės miestelis pasirinktas neatsitiktinai: nedidelis nuotolis, geras susiekimas, lengvas apsirūpinimas šviežiu maistu, moksleiviai nepatyrė didelės atskirties, tad galėjo bendrauti su vietos gyventojais, lavino kasdienio apsiėjimo įgūdžius, pratinosi tapti bendruomenės nariais. Įstaiga pradėjo veikti 1931 m. rugpjūčio 7 dieną. Penkerius metus čia buvo prižiūrima iki 26-30 jaunesniojo-vidutinio amžiaus mergaičių ir berniukų. Dieną moksleiviai praleisdavo užsiėmimuose, po pamokų gyveno aplinkiniuose namuose, prižiūrimi artimųjų, ar už tam tikrą atlygį patikėtų globėjų.

Iki 1932 m. įstaigoje dirbo du mokytojai iš Vokietijos ir auklė iš Rygos. Kilus poreikiui, Klaipėdos krašto gubernatūra pasirūpino, kad 1930 m. Klaipėdos mokytojų seminarijoje mokslus baigę mokytojai Franc‘as Teising‘as (Franz Teising), Artūr‘as Strekys (Arthur Strekies) ir Rudolf‘as Naujok‘as būtų išsiųsti į Berlyno kurčnebylių mokyklą tobulintis klausos negalią turinčių vaikų ugdymo (surdopedagogikos) pagrindų. Papildomai mokėsi kitų mokslų. Pvz., R.Naujok‘as studijavo vokiečių kalbą ir literatūrą. Po metų mokytojai sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo tikslinę veiklą. Darbas su ypatingų poreikių turinčiais vaikais reikalavo nepaprasto dėmesingumo, supratingos atjautos ir kantrybės.

Darbo ypatumus Rusnės kurčnebylių įstaigoje aprašė pagrindinis mokytojas R.Naujok‘as įstaigai skirtame straipsnyje-prisiminimuose. XX a. pradžios surdopedagogika iš esmės skyrėsi nuo šiandienės. Anuomet moksleivius reikėjo mokyti kasdienio kurčnebylių bendravimo įgūdžių, namų ruošos, ūkio darbų. Taip pat buvo mokomi kvėpavimo judesių, kad išgautų garsus, juos jungtų į žodžius ir net bandytų kalbėti. Tai buvęs sunkus auklėtinius ir mokytojus alinantis darbas, dažnai be ypatingo pasisekimo. Vargo ir karčių nesusipratimų patirdavo pašaliečiai, bendraujantys su auklėtiniais. Šiandien kurčnebyliai bendrauja rankų, plaštakos, pirštų ir veido išraiškos pagalba (rankų judesių- ženklų kalba).

Dėl vietos stokos 1935 m. pavasarį kurčnebylių įstaiga iš p. Dilbos namo perkelta į Šilutės valsčiaus Rusnės teismo skyriaus pastatą. Įstaigai skirta atskira pastato dalis. Dviejuose aukštuose buvo klasės, darbo ir slaugos kambariai, mokyklos virtuvė, patalpos įstaigos prižiūrėtojams. Be pagrindinio mokytojo vaikais rūpinosi medicinos seselė, mokytoja ir namų motina – panelė Nickel. Yra žinoma, kad vėliau ją pakeitė šilutiškė p. Skerienė (Skeries).

Deja, ir išplėsta įstaiga keliamus tikslus sunkiai įgyvendinusi. 1936 m. Klaipėdos m. generalgubernatoriaus Surau ir Schulz nutarimu, nuo rugsėjo mėn., iškart po moksleivių rudens atostogų, kurčnebylių globos įstaiga sugrąžinta į Klaipėdos  priemiestį Tauralaukį, ant Dangės upės kranto esančias patalpas. Tolesni įstaigos mokytojų ir auklėtojų likimai įvairūs. Pvz., mokytojas A.Strekys žuvo 1944 m. mūšiuose prie Karaliaučiaus, auklė p. Skerienė po karo dirbo Šlezvigo–Holsteino ypatingų poreikių vaikų globos namuose.

Verta priminti, kad šiandienė Rusnės specialioji mokykla įsteigta 1952 m. rugsėjo 1 d. Su prieškariu veikusia neprigirdinčiųjų ugdymo įstaiga ją sieja Šilutės valsčiaus teismo skyriaus pastato sienos ir kilnūs darbuotojų siekiai. Apie tolesnę Rusnės kurčnebylių įstaigos veiklą bemaž nieko nežinoma. Greičiausiai buvusi panaikinta.

Mokytojas, kraštotyrininkas, rašytojas

Manau, Rusnės kurčnebylių įstaigos apžvalgą būtina praplėsti ją papildant trumpu mokytojo Rudolf‘o Naujok‘o (1903-1969) veiklos aprašu. Juolab kad būtent gilininantis į jo asmenybę ir buvo rastos padrikos žinios, įgalinusios tiksliau atkurti Rusnės įstaigos veiklą.

Nuo mažumės R.Naujok‘as buvo našlaitis, turėjo dalinę klausos negalią. Likimo užgrūdintas ir vedimas atkaklumo įgijo gerą išsilavinimą, suprato klausos-kalbėjimo negalią turinčių auklėtinių pasaulį ir poreikius. Apie pedagoginę veiklą ankstyvuoju laikotarpiu žinių nėra gausu. Pradėjęs dirbti Klaipėdos Pylimo (Sandwehr) mokyklos pagalbiniu mokytoju vertėsi sunkiai. Paskatintas seminarijos moksladraugio Martin‘o Kakies, nuo 1926 m. pradėjusio vykdyti Klaipėdos m. laikraščio Memeler Damfpboot redaktoriaus pareigas, ėmė rašyti rašinius apie Klaipėdos miesto ir krašto praeitį. Pažintiniai rašiniai spausdinti nuo 1927 m. spalio 26 d. laikraščio priede kraštotyrai „Pakraščio sodai“ (Der Grenzgarten). Tokio pobūdžio pažintinių skaitinių nebuvo daug, tad straipsneliai susilaukė nemažo dėmesio ir teigiamo skaitytojų vertinimo. Rašyti skatino piniginis atlygis ir naujai atsiveriančios galimybės. Išskirtinis dvidešimt septynerių metų mokytojo pedagoginės veiklos, kraštotyros ir kūrybos tarpsnis prasidėjo sugrįžus iš mokslų Berlyne ir 1931 m. vidurvasarį persikėlus gyventi ir dirbti į Rusnės kurčnebylių įstaigą.

Ketveri Rusnėje praleisti metai tapo esminiu laikotarpiu asmenybės virsmo ir būsimo rašytojo savikūrai. Dalinėje atskirtyje neblaškė aplinkinių dėmesys, bendravo su krašto išskirtinių įvykių, tuokart jau brandaus amžiaus sulaukusiais liudininkais ir dalyviais. Tai salos medienos pirklių giminės atstovais p. Ernst‘u Heinrich‘u Anker‘iu ir jo artimaisiais, tapo Šilutės miesto dvarininko p. Hugo Šojaus (Scheu) bičiuliu ir puikiu pašnekovu. Ilgainiui įgijus senbuvių pasitikėjimą, veikliam mokytojui buvo atverti giminių senienų rinkiniai, patikėti rankraščiai, nuotraukos ir bei kitos šeimyninės vertybės. Rudens ir žiemos vakarais mokėsi skaityti įmantrios rašysenos, savininkams sutikus, parengė juos spaudai. Straipsniai iš šeimyninio Ankerių rinkinio spausdinti „Der Grenzgarten“ puslapiuose.

1931-1936 m. pilnai subrendęs kraštotyrininkas paskelbė išliekamos vertės turinčių pažintinių darbų apie pamario kultūrą, visuomeninius veikėjus, dvarininkus. Vertingi rašiniai apie 1855 metų vestuvių paprotį Pakalnės kaime (1932), išskirtinius pamario potvynius (1933), medienos ir žemės ūkio naudmenų paruošos pakilimo ir nuopolio laikotarpius. Sutvarkė ir paskelbė medienos pirklio Ernst‘o Heinrich‘o Bėrbom‘o dienoraštį (1934/5), metraštį apie medienos verslo eigą Klaipėdos krašte XIX a. (1935). Šimto metų nuo sukūrimo sukakties proga skelbė Ernst‘o Vilhelm‘o Bėrbom‘o kūrinį „Kai kurios žinios apie Jociškius, jų ankstesnius savininkus bei palikuonis“ (1832/ 1933), rašinį pagal E.H.Anker‘io prisiminimus apie 1881 m. Nemuno potvynį ir Peters‘o tilto pastatymą (1933). Paskelbė pluoštą proginių straipsnių ir pomirtinio atsisveikinimo žodžių apie ilgainiui brangiais tapusius klaipėdiškius ir pamario šviesuolius.

1930 m. skelbtas išskirtinai platus straipsnis apie Klaipėdos m. ir krašto istoriką Johaną K. Zembrickį, 1932 m. – Muižės dvarininką, kultūrininką E. V.Bėrbom‘ą, dar vėliau apie H.Šojų, E.H.Anker, rašytojus kraštiečius Hermaną Zuderman‘ą, Šarlotę Kaizer, Ernst‘ą Vichert‘ą. Rusnėje pratęsė ir užbaigė Berlyno universitete pradėtus Klaipėdos krašto vokiškakalbės poezijos ir literatūros tyrimus. Plačios apimties darbą skelbė laikraštyje dalimis, o 1935 m. parėmus Klaipėdos švietimo skyriui, išleido atskira knygele „Klaipėdos krašto eilėraštis“ (Das Memelland in Seiner Dichtung). 1935 m. paskelbė pažintinį straipsnį apie Rusnės kurčnebylių įstaigos siekius, kasdienę veiklą ir būtinybę pagelbėti klausos-kalbos negalią turintiems vaikams.

R.Naujok‘ui Rusnė tapo jo kūrybos išsiskleidimo vieta. Būtent čia parašytas pirmas didelio pasisekimo sulaukęs gimtinės vaizdelių romanas Klaipėdos krašto kaimelio istorija „Memellandische Dorf Chronik“. Dvasinga, jautri kaimelio istorija nuo 1935 m. pavasario spausdinta laikraščio  Memeler Damfpboot penktadieninių skaitinių skiltyje, o 1938 m. Bresluvos leidykloje išleista atskira knyga. Išleista pakartotinų leidimų. Priminsiu, kad parašytas visas pluoštas eilėraščių, apybraižų ir novelių. Tačiau ši kūrybos dalis yra vokiečių kalba, išbarstyta įvairių laikmečių skirtingų šalių spaudoje ir bemaž neatverta lietuvių skaitytojui.

Verta paminėti, kad didelis R.Naujok‘o dėmesys krašto praeičiai nebuvo išskirtinis. XX a. pradžioje Klaipėdos mokytojų seminarijoje buvo kryptingas švietimas padidintam gimtojo krašto pažinimui ir saviugdai. Šia veikla užsiėmė ankstesnių ir vėlesnių laidų mokytojai Henry Fuchs‘as, Paul‘is Kvauka ir kt., ilgainiui tapę brandžiais kalbininkais, muziejininkais, politikos ir visuomenės veikėjais. Jie rašė eiles, mažesnius ar didesnius prozos bandymus, bemaž visi jie dėl Tėvynės praeities puoselėjimo nukentėjo per 1934-1935 m. politines suirutes, vokiečių ir lietuvių nesutarimus.

Kurčnebylių įstaigą perkėlus į Klaipėdą, R.Naujok‘as į gimtąjį uostamiestį nesugrįžo. Tikslios priežastys nežinomos. Nuo 1936 m. rudens gyveno ir dirbo kūrybai ir saviraiškai palankesnėje vokiškakalbės Tilžės didmiesčio aplinkoje. Mokytojavo vietos kurčnebylių mokykloje, tęsė pradėtus kūrybinius užmanymus, tačiau pamario kraštotyrinę veiklą nutraukė. Vėlesniais metais amžinybėn buvo išlydėti legendiniais tapę Šilutės krašto kultūros senbuviai, apie jų netektis sužinodavo pavėluotai, taip ilgainiui asmeniniai ryšiai su Rusne ir Šilute nutrūko.

Vėliau R.Naujok‘as žinomas išskirtinai kaip Klaipėdos krašto rašytojas, kraštotyrinė jo veikla ir pasiekimai užsimiršo. Tačiau Rusnėje nuveikti kraštotyrininko darbai, neretai praradus pirminius šaltinius, šiandien įgavo nepamainomą istorinių šaltinių vertę. Juos skaitant būtina prisiminti Rusnės miestelio kurčnebylių įstaigos buvimą ir išskirtinį mokytoją, kraštotyrininką ir gimtinės rašytoją.