Šiaurės vakariniame Skalvos pakraštyje: Kavoliai, Stremeniai, Stubriai

Iš spaudai rengiamo papildyto ir atnaujinto kelionių žinyno „Šiaurės Skalva“

Vytenis Almonaitis, Junona Almonaitienė

Kavoliai užėmę didelį plotą šiauriau Kavolinės miško, 2–5 km į šiaurės vakarus nuo Usėnų. 1669 m. paminėtas ir kaimas, ir pirmas žinomas jo gyventojas Krisčius Kavolius. 1694 m. įvardijamas Jonas Kavolius, kuris čia įgijo 4 ūbus (apie 70 ha) žemės. Šio savininko vardas ir pavardė virto vietovardžiu (vok. John Kawohlen), kuris vartotas iki XVIII a.

1711 m., po maro, Kavoliuose buvo vos 2 ūkiai. Vėliau kaimas išaugo, 1905 m. surašyti 334 gyventojai, daugiau nei pusė – lietuviai. Nuo 1923 m. Kavoliuose kūrėsi lietuviškos visuomeninės organizacijos – pirmasis Klaipėdos krašte jaunųjų ūkininkų ratelis, Klaipėdos krašto giedotojų draugijos ir Vilniui vaduoti sąjungos Kavolių skyriai. Jų steigėjas buvo Helmutas Ramonaitis (žr. toliau), aktyvus narys – Mikas Plaušinaitis. Įsigalint fašistams, ne vienas šių organizacijų narys buvo sumuštas, įkalintas.

Po 1944-ųjų kaimas praretėjo, bet visai nesumenko. 1959 m. čia surašyti 156 gyventojai, 2015 m. stovėjo 19 sodybų, gyveno 56 sodiečiai.

Kaimo centre – buvusi Kavolių mokykla. Ji įsteigta XIX–XX a. sandūroje. Matyt, tada iškilo ir šis raudonplytis, kiek didesnis nei gretimuose kaimuose, pastatas, kuriame buvo dvi klasės. Žinoma, kad 1936 m. jame mokėsi net 117 Kavolių kaimo vaikų, jie tuomet mokyti tik vokiškai. Mokykla uždaryta 1982 m. 2015-aisiais jos pastatas stovėjo kiek apleistas, iš dalies buvo naudojamas kaip gyvenamasis.

Kaimo pietvakariuose daugiausia išlakiomis eglėmis ošia 860 ha ploto Kavolių miškas, vadinamas Kavoline, Kavolgire. Tai mėgstama žvėrių užuobėga, XVIII a. jame dar laikėsi meškos. XIX a. didelė girios dalis nusausinta, tų laikų girininkai čia įveisė ąžuolų, uosių, vinkšnų.

Šiauriniame miško pakraštyje, prie Kavolius su Pagėgių–Šilutės plentu jungiančio kelio, yra Kavolių evangelikų liuteronų kapinės. Paaukštinus reljefą, jos įrengtos XIX a. pradžioje, naudojamos iki šiol. Po II pasaulinio karo čia laidoti ne tik kavoliškiai, bet ir evangelikai iš daug platesnių apylinkių – Usėnų, Žemaitkiemio, Karceviškių, Galzdonų, Pageldynių. Kapinėse išlikęs 1886 m. mirusio Kavolių mišką puoselėjusio girininko A. Liudžiuvaičio kapas, ilsisi kelios daugelio lietuvininkų šeimų kartos. Čia palaidotas miškininkas Helmutas Ramonaitis (1916–1985), mokytojas Jonas Linkys (1900–1973), kurie daug prisidėję prie krašto lietuvybės ir tradicijų išlaikymo.

Kapines galima vadinti etnografinėmis, jose yra įvairių kraštui būdingų paminklų. Be kita ko, čia galima pamatyti kitur sunaikintų XX a. pirmosios pusės keraminių plokštelių su užrašais. Svarbu, kad vietos evangelikų liuteronų bendruomenė išlaikė kapinių metinių švenčių tradiciją: kiekvieną rugpjūtį čia, prie 2003 m. pastatyto aukšto kryžiaus, renkamasi į pamaldas, giedama, bendraujama. Kapinių šiaurės vakarų kampe 5,9 m kamieno apimtimi stebina senolis ąžuolas. Netoli didžiojo kryžiaus žaliuoja gamtos paminklo vardo verta, 1,3 m apimties, šimtametė tuja.

Stremeniai (Stremėnai) pabirę abipus Usėnų–Degučių vieškelio, jau netoli Katyčių, kurių parapijai priklausė. Kaime, prie Šyšos senvagės, rastas retas archeologinis radinys – XV–XIV a. pr. m. e. datuojamas žalvarinis kirvelis.

1702 m. šaltinyje paminėti 7 karinei tarnybai tinkami stremeniškiai: Kristupas Lebstakatis, Jurgis ir Kristupas Preikšai, Abrys ir Kristupas Reišaičiai, Ašmys ir Balčys Jodegženčiai (Jodegβent). 1709 m. sodžiuje buvo 13 ūkių, bet po didžiojo maro liko 8. 1905-aisiais kaime surašyti 194 gyventojai, 70 % jų – lietuviai. Prieškariu Stremeniuose gyveno apie 210 sodiečių. 1970 m. čia dar buvo 151 gyventojas, bet iki 2015 m. jų liko tik 25. Kaime stovėjo 5 sodybos, o kitų vietas užėmė vėjo jėgainės.

Prie Usėnus ir Degučius jungiančio žvyrkelio, medžių guote, glūdi senosios evangelikų liuteronų kapinės. Užrašai ant paminklų liudija, kad jose laidota maždaug iki 1970-ųjų. Galbūt todėl kapinės mažiau nuniokotos, jose tebėra išlikę ir vartai bei varteliai, ir įvairių prieškarinių paminklų. Tarp jų išsiskiria geležinis kryžius su 1910 m. data.

Pietinėje kapinių pusėje keroja išlakus 5,7 m apimties ąžuolas – įspūdingas gamtos paminklas. Šalia šlama keletas kiek jaunesnių jo giminaičių. Čia galima prisiminti, kad šiuose kraštuose kapai dažnai buvo apsodinami medžiais (ąžuolais, liepomis, eglėmis) ir dekoratyviniais krūmais. Atspariausieji – alyvos, sedulos – neretai būna vieninteliai sunykusių kapinių liudininkai.

Kitapus kelio, šiauriau, tebestovi XIX–XX a. sandūroje sumūrytas buvusios Stremenių pradinės mokyklos pastatas. Kaime yra ir daugiau tradicinės architektūros mūrnamių, mėginančių prisitaikyti prie XXI a. gyvenimo.

Stubriai daugiausia susitelkę prie Rukų–Katyčių ir Usėnų–Natkiškių kelių sankryžos. Dalis sodybų išsidėsčiusios šiauriau, už Veižo upelio. Formaliai čia jau Šilutės rajonas, Katyčių seniūnija. Kaip tik šio miestelio bažnyčios knygose 1669 m. minimas čia gyvenęs Macas Stubrys (Stubra, šaltinyje – Matz Stubren), kurio vardas ir pavardė susiliejo į senąjį vietovės pavadinimą – Matstubriai (vok. Matzstubbern). XX a. įsigalėjo sutrumpintas vietovardis – Stubriai.

1709 m. Stubriuose buvo 10 ūkių, bet po didžiojo maro liko tik 6. Vėliau kaimas atsigavo ir išaugo. 1905 m. jame buvo 53 sodybos, gyveno 296 žmonės, du trečdaliai jų šnekėjo lietuviškai. Sovietmečiu Stubriai tapo „pagalbine“ Katyčių tarybinio ūkio gyvenviete, joje iki šiol boluoja tam laikmečiui būdingi pastatai. 1987 m. kaime buvo 242, 2015 m. – apie 140 gyventojų.

Iš centrinės Stubrių dalies į Katyčius veda tradiciškai medžiais apsodintas kelias. Pavažiavus juo gerą kilometrą galima apžiūrėti retą valstybės saugomą kultūros paminklą – mokyklos pastatų kompleksą. Dviklasė pradinė mokyklėlė Stubriuose įkurta XIX a. antroje pusėje. Aptariamieji pastatai išaugo kiek vėliau, 1910-aisiais. Kompleksą sudaro pati mokykla, ūkinis pastatas, šulinys ir… medinis septynvietis lauko tualetas. Pastarasis, kaip ir kiti Mažosios Lietuvos mokyklų statiniai, yra tipinis: tokių, tik daug blogesnės būklės, dar išlikę ir kitur. Ne mažiau įdomus ir šulinys, kuriame vietoje šiandien įprastų betoninių žiedų – raudonų plytų mūras. Didieji pastatai irgi raudonplyčiai, tvirti ir išvaizdūs. Kur būta dviejų klasių, matyti iš didesnių langų. Dar spėjusi atšvęsti įkurtuvių šimtmetį, 2013-aisiais mokykla uždaryta. Reikia tikėtis, kad nauji pastatų šeimininkai tinkamai juos prižiūrės, išlaikys pagarbą istorinei atminčiai.

Buvusi Kavolių mokykla Kavolių kapinės  Stremenių kapinėse Stubriai. Buv. mokykla Stubriai. Buv. mokyklos tualetai