Šilutė gali didžiuotis senosiomis miesto kapinėmis

Jau antrus metus senąsias kapines prie geležinkelio tyrinėja architektūros istorikai, Mažosios Lietuvos praeities žinovai Marija ir Martynas Purvinai. Jų nuomone, tik Šilutėje dar išliko vienas unikaliausių ir savičiausių krašto paveldo objektų – miesto kapinės.

Saulius SODONIS

Pagrindo manyti yra

Pasak šių mokslininkų, gražios ir savitos Klaipėdos miesto kapinės sunaikintos, kai buvo sumanyta jų vietoje septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kurti vadinamąjį Skulptūrų parką. Jose Amžinam poilsiui buvo atgulę daugelis šį miestą kūrusių miestiečių. Jų palaidojimo vietas žymėjo iš įvairių medžiagų pagaminti kryžiai, paminklai bei kitaip pažymėtos palaidojimo vietos. Rengiant minėtąjį parką visa tai iškeliavo nežinia kur.

Po Antrojo pasaulinio karo Tilžėje (dabar Sovietskas) senosios ir labai romantiškos miesto kapinės naujųjų krašto šeimininkų taip pat buvo sunaikintos. Tad tik Šilutėje pavyko išvengti totalinio senųjų miesto kapinių naikinimo. Jos savotiškai užsikonservavo, sovietmečiu apaugusios savaiminiais krūmais bei kita augalija. Gaila, tik nepriklausomybės metais kapinės patyrė savotišką naikinimo etapą, kai iškirtus krūmus, jos atsivėrė žmonėms. Tuo metu prasidėjus metalų paklausai, didžioji dalis ten stovėjusių metalinių kryžių, palaidojimo vietas žyminčių antkapinių tvorelių buvo nuo kapinių pavogta. Tačiau M. ir M. Purvinai vis vien džiaugiasi tuo, kas išliko. Juk palyginti su jau minėtų miestų kapinių likimu, yra dar daug unikalių ir labai savitų praeities dalykų. Šie mokslininkai visa tai jau antrus metus fiksuoja.

Galima rengti didžiausias studijas

Mažai susidūrusiems su Amžino poilsio vietomis, mažai ką gali sakyti likęs po nugvelbto metalinio kryžiaus akmuo, kuriame tas kryžius ir buvo įmontuotas. Tačiau klausantis Purvinų pasakojimo, vaizdas pamažu ima aiškėti. Kapinių pradžioje esantys tokie akmenys yra gerokai didesni nei jų viduryje. Tai liudija, kad pamažu tobulėjo technologijos ir buvo paprasčiau apdirbti akmenį. O jis šiame krašte retas. Akmens atsivežimas kainavo nemažai.

Vėliau, kaip parodė šie kapinių architektūros žinovai, atsirado ir kitos medžiagos – imta naudoti cementą: jo pagalba buvo daromi teraciniai pamatai. Pagal tai galima likusius palaidojimus priskirti tam tikram laikotarpiui.

Savitai įdomi metalinių kryžių paplitimo istorija. Metalas XIX a. antrosios pusės pabaigoje, Prūsijai po karo su Prancūzija užvaldžius geležies rūda garsėjančius Elzasą ir Lotaringiją, buvo pigi medžiaga. Todėl iš jo gaminti antkapinius paminklus, juos liejant ar kalvėje tiesiog nukalant, buvo nebrangu. Be to, tai ilgaamžė medžiaga. Tai rodo dar nenuneštų į metalo supirktuves ir todėl išlikusių metalinių antkapinių kryžių gera būklė.

M. ir M. Purvinai pasakojo, kad pagal nulaužto buvusio kryžiaus liekanas, žinant proporcijas, galima nesunkiai atkurti jį patį, maždaug įsivaizduojant pagal to meto gamybos būdus, technologijas ir madas. O šiems architektūros istorikams tai  yra aišku, nes jie jau yra aprašę per 1 300 Mažosios Lietuvos kapinių. Todėl jau sukaupta nemažai patirties ir įgūdžių pagal įvairias liekanas nustatant detales bei kitus su tuo susijusius dalykus. Jie sakė, kad kaip ir dabar, paminklų gamybos meistrai turėjo pasirengę įvairių ruošinių, nemažai kryžių ar tvorelių puošybos detalių pirkdavo pas kitus amatininkus. Žinančiam ir suprantančiam praėjusių laikų gamybos būdus nėra labai sudėtinga kai kuriuos elementus atkurti.

Palaidojimo vieta kapinėse turėjo nemažai reikšmės. Didelės šeimos išsipirkdavo sklypus kapinės, kuriose buvo ta šeima ar giminė laidojama. Pagal išlikusias paminklų liekanas galima spręsti, kad šilutiškiai buvo turtingi žmonės, nes dauguma kapų buvo įrengta gan nepigiai, panaudojant nemaža atvežtinių medžiagų.

Šiuo metu M. ir M. Purvinai, pasak jų, baigė aprašyti 13-ąjį jų pačių susižymėtą senųjų Šilutės kapinių kvartalą. Jie kruopščiai išmatuoja visą tai, kas dar liko, nubraižo schemą. Vėliau surinkta medžiaga bus išleista atskiru leidiniu. Vieną tomą, „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ jie jau yra išleidę 2010 metais.