Šilutės apskrities teritorinio administracinio vieneto valdymas 1944–1950 metais. V dalis

Rubenas BUKAVICKAS

Kebli senųjų gyventojų padėtis 

Organizavus masinį krašto apgyvendinimą iš kitų vietų atvykstančiais gyventojais ir, svarbiausia, išaiškinus, kad vietos gyventojai nėra SSRS piliečiai, visi iš vietos gyventojų tarpo atrinkti pirmininkai (pirmiausiai valsčių VK pirmininkai, pavaduotojai ir sekretoriai) buvo pakeisti atvykusiais gyventojais, daugiausia naujakuriais. Paminėtini trys nutarimai, kuriais iki 1945 m. spalio mėn. buvo pakeista ir sugriežtinta kadrų atrankos į  vietinės valdžios organus tvarka. Tai 1945 m. birželio 20 d. Lietuvos SSR LKT ir LKP (b) CK nutarimas Nr. 128 „Dėl valstiečių ūkių ir žemės ūkio darbininkų perkėlimo į Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritis iš kitų Lietuvos TSR apskričių“, 1945 m. rugpjūčio 17 d. Lietuvos SSR LKT ir LKP (b) CK nutarimas Nr. 170-s „Dėl valsčių ir apylinkių vykdomųjų komitetų aprūpinimo kadrais ir jų darbo pagerinimo“ bei 1945 m. spalio 3 d. Lietuvos SSR LKT ir LKP (b) CK Biuro nutarimas Nr. 212-s „Dėl Lietuvos TSR LKP (b) CK VII plenumo priimtų nutarimų dėl tarybinio ir ūkinio aparato apvalymo nuo svetimų ir politiškai abejotinų elementų“ (vertimas iš rusų kalbos, – aut. pastaba). Remiantis šiais nutarimais į vietinės valdžios organus buvo skiriami tik atvykėliai ir tik atitinkamą patikrinimą praėję kandidatai (tikrino NKGB, – aut. pastaba). Įprastai toks tikrinimas truko 1–3 mėn., bet pasitaikė atvejų, kai tikrinimas užtrukdavo metus ir daugiau. Žinoma, dėl to valsčių ir apylinkių VK veikla nenutrūkdavo, tik tokie komitetai nebuvo įteisinami. Kita vertus, vietos gyventojų pakeitimas atvykėliais neturėjo jokios įtakos valsčių ir apylinkių VK darbo pagerinimui. Štai kaip apie vietinės valdžios organų padėtį 1945 m. rugsėjo mėn. rašė Klaipėdos apskrities VK pirmininkas S. Juozapavičius: „[...] Klaipėdos apskritis neturi to pamato, t. y. vietinių kadrų, ant kurių galėtume atsiremti. Tiesa, pas mus yra atvykę naujakuriai, bet jie daugiau neraštingi ir labai sunku yra sukomplektuoti valsčių Vykd. K-tus, nekalbant jau apie apskrities Vykdomojo K-to skyrių vedėjus. Atvykstantieji inteligentai dauguma yra „laimės ieškotojai“, kuriems karšta pasidarė kitose Lietuvos TSR apskrityse, nes sąžiningas Tarybų Lietuvos pilietis Nenugalimajai Armijai išvadavus jo gyvenamą teritoriją iš vokiečių okupantų jungo, griebėsi savo Socialistinės Tėvynės atkuriamojo darbo“ (kalba netaisyta, – aut. pastaba).

Tik 1947 m. balandžio 30 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumas kreipėsi į SSRS AT Prezidiumą dėl SSRS pilietybės suteikimo istorinio Klaipėdos krašto gyventojams, lietuviams. Atitinkamą įsaką SSRS AT prezidiumas priėmė 1947 m. gruodžio 16 d. Esant tokiai padėčiai beveik trejus metus po krašto „išvadavimo“ vietos gyventojai neturėjo lygių pilietinių teisių su atvykėliais ir buvo diskriminuojami tiek naujos valdžios atstovų, tiek naujakurių. Todėl Lietuvos SSR vietinės valdžios organų išplėtimą į istorinį Klaipėdos kraštą reikia vertinti kaip svetimos, iš esmės kolonizacinę politiką vykdančios, okupacinės valdžios veiklą.

Du apskrities pirmininkai

Dar vienas aspektas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra Lietuvos SSR aukščiausiosios valstybinės valdžios organo Aukščiausiosios Tarybos ir jos kolegialaus organo – AT Prezidiumo – 1945 m. išleistų įsakų bei nutarimų pobūdis. AT Prezidiumo įsakais buvo tvirtinami tik apskričių VK pirmininkai, kurių tais metais buvo patvirtinta du. Pavyzdžiui, 1945 m. birželio 9 d. Antanas Inčiūra patvirtintas Pagėgių apskrities VK pirmininku, o 1945 m. spalio 30 d. Šilutės apskrities VK pirmininku patvirtintas buvęs Kretingos apskrities VK pirmininkas Mykolas Mažeika. Taip pat būta teisinės kolizijos atvejų. Tas pats M. Mažeika ėjo savo pareigas, kai nebuvo atleistas buvęs Šilutės apskrities VK pirmininkas Teofilius Senkevičius. LKT teikimą dėl T. Senkevičiaus atleidimo AT Prezidiumas gavo tik 1946 m. sausio 22 d. Vadinasi visa tą laiką Šilutės apskritis turėjo du apskrities VK pirmininkus! Be to, AT Prezidiumas priėmė nutarimą dėl T. Senkevičiaus atleidimo nors šio nebuvo tvirtinęs. Pagal įstatymus AT Prezidiumas turėjo priimti nutarimą dėl LKT nutarimo, kuriuo T. Senkevičius buvo paskirtas į Šilutės apskrities VK pirmininkus, panaikinimo.

Neapibrėžta Klaipėdos krašto padėtis

Reikia pažymėti, kad iki 1946 m. pradžios Lietuvos SSR AT Prezidiumo įsakais nebuvo tvirtinami LKP (b) CK Biuro ir LKT inicijuoti administraciniai-teritoriniai pakeitimai istoriniame Klaipėdos krašte, o taip pirmiausiai buvo daroma Lietuvos SSR. Taip pat Lietuvos SSR AT Prezidiumas įstatymiškai nekodifikavo istorinės Klaipėdos krašto padėties Lietuvos SSR sudėtyje. Pagal Lietuvos SSR Konstituciją AT Prezidiumui pakako sušaukti AT sesiją, kurioje būtų priimtas nutarimas dėl Konstitucijos teksto redakcinių pakeitimų. Remiantis jais „sugrąžintas“ istorinis Klaipėdos kraštas būtų įrašytas į Konstituciją greta kitų Lietuvos SSR apskričių. Tačiau nei 1945 m. gegužės 29 d. į 4-tąją, nei liepos 21 d. į 5-tąją (jubiliejinę) AT sesiją susirinkusi Taryba, tokio nutarimo nepriėmė.

Kodėl taip įvyko? Viena vertus, atsakymą į šį probleminį klausimą pateikia 1940 m. Lietuvos SSR Konstitucija, kurios 13-jame straipsnyje aiškiai nurodyta, kad „[...] Lietuvos TSR valstybinę valdžią vykdo savarankiškai, visiškai išlaikydama savo suverenines teises“, tačiau neperžengdama SSRS Konstitucijos 14-tojo straipsnio ribų. Tai reiškė, kad SSRS Konstitucijoje buvo įtvirtinta sąjunginio įstatymo viršenybė tvirtinant sienų pasikeitimus tarp sąjunginių respublikų bei naujų kraštų, sričių ir autonominių respublikų sudarymus sąjunginių respublikų sudėtyje. Taigi, administracinių-teritorinių pakeitimų krašte ir viso istorinio Klaipėdos krašto tvirtinimas Lietuvos SSR sudėtyje negalėjo būti Lietuvos SSR AT Prezidiumo kompetencijoje.

Antra vertus, remiantis aukščiau minėtu SSRS Konstitucijos straipsniu galima teigti, kad istorinio Klaipėdos krašto, kaip atskiro administracinio-teritorinio vieneto, Lietuvos SSR sudėtyje nebuvo. Kitaip Lietuvos SSR LKT negalėtų inicijuoti, o AT Prezidiumas negalėtų tvirtinti, krašto teritorinių ribų keitimo Lietuvos SSR sudėtyje tai, aip, kaip tai buvo daroma 1947 m. Štai keletas pavyzdžių. 1) 1947 m. balandžio 16 d. Lietuvos SSR AT Prezidiumo įsakas „Dėl Lietuvos TSR Tauragės ir Kretingos apskričių sumažinimo“, kuriuo prie Klaipėdos ir Šilutės apskričių prijungti Gargždų, Endriejavo, Veiviržėnų, Švėkšnos, Vainuto ir Žemaičių Naumiesčio valsčiai. 2) 1947 m. spalio 21 d. AT Prezidiumo įsakas, kuriuo nuo Pagėgių apskrities atskirti ir įjungti į naujai sudarytą Jurbarko apskritį Smalininkų bei Viešvilės valsčiai. 3) 1947 m. lapkričio 6 d. AT Prezidiumo įsakas „Dėl Lietuvos TSR apskričių pertvarkymo“, kuriuo Lietuvos SSR, tame tarpe ir istoriniame Klaipėdos krašte, inicijuoti administraciniai-teritoriniai pakeitimai. 4) 1947 m. lapkričio 12 d. AT Prezidiumo įsakai „Dėl Lietuvos TSR valsčių pertvarkymo“ ir „Dėl Lietuvos TSR atskirų apylinkių sustambinimo“, kuriais sustambinti Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių valsčiai bei apylinkės. Aukščiau pateiktiems įsakams priimti pakako Respublikinio lygmens įstatymų leidėjo, nes pagal Lietuvos SSR Konstituciją „Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo, o taip pat ir apskričių bei valsčių ribų nustatymas“ priklausė Lietuvos SSR AT Prezidiumo ir LKT kompetencijai. Tačiau geriausia nuoroda į tai, kad atskiro teritorinio vieneto – krašto – nebuvo Lietuvos SSR sudėtyje yra tas faktas, kad istoriniame Klaipėdos krašte nebuvo sudaryti krašto teritorinio valdymo organai.

Koks vis dėlto teisinis statusas? 

Abiem atvejais, ar tai būtų Klaipėdos kraštas, ar tai būtų Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskritys Lietuvos SSR Konstitucijoje tai neatsispindėjo. Vadinasi, teisinis šios teritorijos statusas ir jos padėtis nebuvo aiškūs.

Dviprasmiškai galima traktuoti ir AT Prezidiumo 1947 m. priimtų teisės aktų formuluotes. Štai įsake „Dėl Lietuvos TSR apskričių pertvarkymo“ nebuvo nurodytos konkrečios apskritys, o įsako „Dėl Lietuvos TSR valsčių pertvarkymo“ projekte, kurį 1947 m. spalio 17 d. parengė LKP (b) CK Biuras nurodytos tik 18 apskričių – Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskričių projekte nėra! Taip pat Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskritys išskirtos į atskirą įsaką „Dėl Lietuvos TSR atskirų apylinkių sustambinimo“. Visa tai tik pabrėžia istorinio Klaipėdos krašto teritorijos išskirtinumą Lietuvos SSR sudėtyje.

Neatitikimas  

Kita vertus, aukščiausiuose valdžios organuose priimamų teisės aktų formuluotės, aktų priėmimo ir jų pateikimo pobūdis kėlė suprantamą painiavą to meto viešojoje erdvėje. Pavyzdžiui, 1947 m. lapkričio 20 d. Šilutės apskrities laikraštyje „Leninietis“, klaidingai nurodant įsako priėmimo datą (nurodyta 1947 m. lapkričio 6 d.), paskelbta AT Prezidiumo įsako „dėl valsčių pertvarkymo“ dalis, kurioje buvo nurodyti Šilutės apskrities valsčiuose vykdytini pakeitimai. Kitaip šį įsaką pristatė Klaipėdos apskrities laikraštis „Raudonasis Švyturys“. 1947 m. lapkričio 23 d., nesilaikant AT Prezidiumo įsakų skelbimo formos, laikraštyje paskelbta tik trumpa ir aptaki informacija apie tai, kad Lietuvos SSR AT Prezidiumo įsaku (?) apskrityje pertvarkomi valsčiai (nurodoma, kokie valsčiai likviduojami, kokie prijungiami, kokie sustambinami). Tačiau nei „Leninietis“, nei „Raudonasis Švyturys“ neinformavo visuomenės apie priimtą įsaką „dėl Lietuvos SSR atskirų apylinkių pertvarkymo“. Skirtingai nuo Šilutės ir Klaipėdos apskrityse skelbtos informacijos, Pagėgių apskrityje buvo paskelbtas apskrities VK nutarimas Nr. 233 „Dėl valsčių ir apylinkių sustambinimo“ nurodant, kad valsčių ir apylinkių stambinimas vykdomas „sutinkamai su Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1947 m. lapkričio 6 d. įsaku […]“.

Akivaizdus vykstančių procesų ir vėlesnio jų traktavimo pasikeitimo pavyzdys yra tas, kaip statistiniuose žiniaraščiuose buvo užfiksuoti 1947 m. pabaigoje įvykdyti Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskričių administraciniai-teritoriniai pakeitimai. Žiniaraščiuose įrašyta, kad šių apskričių sudarymo data – 1947 m. lapkričio 12 d.! Vėliau (?) ši data ištaisyta, nubraukiant ir vietoje jos įrašant kitą datą – 1945 m. sausio 28 d.!

Sausio 28 d. – simbolinis atskaitos taškas

Kodėl 1945 m. sausio 28 d. data buvo tokia išskirtinė? Pirmiausiai, ši data simbolizavo Lietuvos SSR „išvadavimą“ ir istorinio Klaipėdos krašto „sugražinimą“ Lietuvai. Antra, ši data žymėjo įstatyminės bazės, kuria remiantis buvo vykdoma istorinio Klaipėdos krašto integracija į Lietuvos SSR, o kartu ir į SSRS ūkį, sudarymą. Tačiau nei istorinio Klaipėdos krašto SSRS „sugražinimas“ Lietuvos SSR, nei krašto apskričių sudarymas Lietuvos SSR sudėtyje nebuvo pagrįsti teisės aktais. Kodėl susidarė tokia paradoksali situacija? Galimas atsakymas į šį probleminį klausimą susijęs su Antrojo Pasaulinio karo baigtimi ir teisine istorinio Klaipėdos krašto padėtimi jį okupavus SSRS.

Istorinis pagrindas?

Reikia pažymėti, kad 1939 m. kovo 22 d. „Lietuvos Respublikos ir Vokietijos Valstybės sutartis dėl Klaipėdos krašto perleidimo“ buvo abipusiai pripažintas (ratifikuotas) teisės aktas, kurio niekas nekvestionavo. Taip pat tai, kad Klaipėdos kraštas, kaip administracinis–teritorinis junginys, nustojo egzistuoti 1939 m. gegužės 1 d., kai į Vokietijos Reicho Rytų Prūsijos provincijos Gumbinės apygardą įtraukus Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskritis bei panaikinus krašto autonominio administravimo institucijas, kraštas buvo likviduotas. Be to, pasikeitusi istorinio Klaipėdos krašto priklausomybė nebuvo problema dvišaliams SSRS ir Vokietijos Reicho santykiams 1939–1941 m. Priešingai, 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo–Ribentropo paktas bei vėlesni dvišaliai susitarimai sienų ir gyventojų klausimais aiškiai parodė, kad istorinis Klaipėdos kraštas buvo traktuojamas, kaip neginčytina Vokietijos Reicho teritorijos dalis. Neatsitiktinai 1940 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos SSR Ministrų Taryba panaikino paskutinę, Lietuvą su Klaipėdos kraštu dar siejusią valstybinę instituciją – komisiją Klaipėdos reikalams. Kita vertus, SSRS pretenzija Vokietijai dėl Lietuvos SSR teisių į Klaipėdos uosto laisvąją zoną perėjimo iš Lietuvos Respublikos buvo tik trumpas nesutarimo epizodas, nelogiškas, teisiškai nepagrįstas ir dėl to neperspektyvus reikalavimas. Virsdama į Tarybinę Respubliką Lietuva pakeitė santvarką, tačiau įstodama į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungą neteko suvereniteto, o tai iš esmės keitė dvišalio susitarimo esmę.

Pagrindas – „nuo seno slaviškos žemės?“

Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui prieš Vokietiją, kariaujančios šalys SSRS, Didžioji Britanija ir JAV traktavo Vokietijos Reicho Rytų Prūsijos provinciją kaip vientisą teritoriją. Toks požiūris atsispindėjo šių šalių vyriausybių vadovų Teherano (1943 m. lapkričio 28 d. – gruodžio 1 d.), Jaltos (Krymo) (1945 m. vasario 4–11 d.) ir Potsdamo (Berlyno) (1945 m. liepos 17 – rugpjūčio 2 d.) konferencijose priimtuose nutarimuose Rytų Prūsijos klausimu. Kartu SSRS, Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybių vadovai išdėstė savo požiūrius dėl pokarinės Vokietijos ateities. Aiškiausiai šiuo klausimu pasisakęs Vinstonas Čerčilis pareiškė, kad „[...]Vokietijos blogio šaknis – Prūsija“ (Rytų Prūsija buvo Prūsijos federacinės valstybės provincija, – aut. pastaba). Vėliau ši mintis virto į bendrą sutarimą dėl Rytų Prūsijos atskyrimo nuo Vokietijos. Paskutinėje Potsdamo (Berlyno) konferencijoje galutiniu trijų Didžiųjų šalių nugalėtojų sutarimu, šią Vokietijos Reicho dalį nutarta likviduoti padalinant ją į dvi dalis: pietinę dalį perduodant Lenkijai, o šiaurinę – SSRS. Pastarajai perduota Rytų Prūsijos dalis apibrėžta kaip Kenigsbergo miestas ir prie jo esantis rajonas. Jokių nuorodų ar užuominų į, neva šioje teritorijos dalyje buvusio istorinio Klaipėdos krašto išskirtinumą ar jo padėtį, nepateikta. Priešingai, dar Teherano konferencijos metu J. Stalinas įvardino Kenigsbergo ir Memelio miestus kaip Rytų Prūsijos uostus ir pridūrė, kad „[...]istoriškai – tai nuo seno slaviškos žemės“ (!?).