Šilutės apskrities teritorinio administracinio vieneto valdymas 1944–1950 metais. VI dalis.

Po ilgokos pertraukos vėl siūlome pokario laikų istoriko R. Bukavicko parengtą pasakojimą. Šį kartą autorius supažindina su ta teisine, politine, karine ir ekonomine situacija ketvirto dešimtmečio pirmoje pusėje Europoje ir pasaulyje, kuri vėliau nulėmė tolimesnį Klaipėdos krašto ir jame vykusių įvykių likimą po Antrojo pasaulinio karo. Kaip ir ankstesni šio istoriko tekstai, jie paremti archyvinės medžiagos tyrinėjimais.    

Rubenas BUKAVICKAS

Klaipėdos krašto statusas istorikų požiūriu  

Nors Teherano (1943 m. lapkričio 28–gruodžio 1 d.), Krymo (Jaltos) (1945 m. vasario 4–11 d.) ir Potsdamo (Berlyno) (1945 m. liepos 17–rugpjūčio 2 d.) konferencijose SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybių vadovai nekėlė istorinio Klaipėdos krašto klausimo, istoriografijoje vyrauja nuomonė, kad kraštas nebuvo laikomas Vokietijos teritorijos dalimi. Įprastai tokia nuomonė grindžiama Europos Konsultacinės komisijos 1944 m. rugsėjo 12 d. pasirašytu susitarimu (toliau – Londono protokolas) dėl Vokietijos okupacinių zonų sudarymo, kuriame Vokietijos teritorija apibrėžta pagal 1937 m. gruodžio 31 d. padėtį. Taip pat Krymo (Jaltos) konferencijoje priimta deklaracija „Apie išvaduotąją Europą“, kurioje „tvarkos Europoje nustatymas ir tautinio – ekonominio gyvenimo pertvarkymas [...]“ susieti su Atlanto Chartijos principais. Dėl to, manytina, kad 1939 m. įvykęs Klaipėdos krašto prijungimas prie Vokietijos nebuvo teisėtas, o kraštas pagrįstai grąžintas Lietuvai. Tačiau į šią problemą galima pažvelgti ir kitaip.

Trofėjai iš Klaipėdos krašto  

Londono protokolas nesprendė Vokietijos ir jos aneksuotų teritorijų klausimo, tik aiškiai apibrėžė tas Vokietijos teritorijas, kuriose bus sudaromos sąjungininkių okupacinės zonos. Vokietijos teritorija buvo padalinta į 3, o vėliau – į 4 okupacines zonas. Didžiausią jų – „Rytų“ zoną – okupavo SSRS. Į okupacinę „Rytų zoną“ įėjo visa Rytų Prūsijos provincija. Tai aiškiai nusakyta SSRS „Rytų zonos“ teritorijos aprašyme. Apie tai, kad istorinis Klaipėdos kraštas įėjo į SSRS okupuotą teritoriją liudija ir toks faktas, kad visas krašte likęs turtas buvo laikomas trofėjiniu. Pavyzdžiui, iki 1945 m. lapkričio 6 d. vien tik Lietuvos SSR geležinkeliai į rytinius SSRS rajonus iš Klaipėdos, Pagėgių ir Šilutės apskričių išvežė vertybių, kurių bendra vertė buvo 200 mln. rublių, o iš likusios Rytų Prūsijos dalies – 400 mln. rublių. Palyginimui dėl vokiečių okupacijos 1941 m. Lietuvos SSR neteko turto, kurio bendra vertė (vertinant prekėmis) buvo 204 mln. 883 tūkst. rublių.

Londono protokole taip pat pasakyta, kad Vokietijos okupacinėse zonose paliekamas toks Vokietijos žemių ir provincijų administracinis – teritorinis suskirstymas, koks jis buvo nustatytas 1941 m. birželio 25 d. Reicho vidaus reikalų ministro dekretu. Istoriniame Klaipėdos krašte ši nuostata galiojo iki 1945 m. rugpjūčio mėn., kai krašte buvo pradėtas vykdyti 1945 m. birželio 8 d. Lietuvos SSR KP (b) CK nutarimas „Dėl Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskričių administracinio – teritorinio suskirstymo“. Visgi, galutinai istorinio Klaipėdos krašto administracinis – teritorinis suskirstymas pertvarkytas tik 1948 m.

Privaloma grąža nuo valdomo Vokietijos turto

Vokietijos okupacija buvo viena besąlyginės kapituliacijos sąlygų ir būtina priemonė siekiant įgyvendinti Krymo (Jaltos) konferencijoje suformuluotus ir Potsdamo (Berlyno) konferencijoje konkretizuotus politinius ir ekonominius elgesio su Vokietija principus bei užsitikrinti reparacijas, t. y. gauti atlyginimą už karo metu patirtus nuostolius. Nors Vokietijos okupacijos laikas nebuvo apibrėžtas, tačiau, SSRS nuomone, okupacija turėjo trukti mažiausiai 40 metų (!), o JAV nuomone – tik 25 metus. Ilgalaikį Vokietijos okupacijos planą iliustruoja 1945 m. rugsėjo 3 d. sudaryta SSRS ir Lenkijos sutartis dėl Vokietijos padarytų nuostolių atlyginimo. Pagal sutarties 2-ą punktą Lenkijos Vyriausybė įsipareigojo „[...] SSRS nuo 1946 m., viso (!?) Vokietijos okupacijos laikotarpio metu, kasmet tiekti anglį [...]: pirmaisiais tiekimo metais – 8 mln. tonų, per kitus ketverius metus – po 13 mln. tonų ir vėlesniais Vokietijos okupacijos laikotarpio metais – po 12 mln. tonų“. Kita vertus, ši sutartis patvirtina faktą, jog Potsdamo (Berlyno) konferencijos nutarimu Lenkijai perduotos Vokietijos žemės buvo išskirtos iš SSRS „Rytų“ okupacinės zonos paliekant SSRS teisę į šioje teritorijos dalyje likusį turtą. Todėl SSRS pagrįstai reikalavo iš Lenkijos atiduoti bent „grąžą“ nuo jai priklausančio Vokietijos turto.

Tvarkos ir valdymo užtikrinimas 

Kadangi besąlygiškos kapituliacijos aktu buvo panaikinta Vokietijos aukščiausioji valdžia, sąjungininkių okupuotoje šalyje reikėjo užtikrinti tvarką ir valdymą. Todėl 1945 m. birželio 5 dieną keturių valstybių sąjungininkių vyriausybių įgaliotieji atstovai (ginkluotųjų pajėgų vadai, – aut. pastaba) priėmė „Deklaraciją dėl Vokietijos nugalėjimo ir aukščiausiosios valdžios Vokietijos atžvilgiu perėmimo [...]“, kuri skelbė, jog SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos Vyriausybės perima šalies aukščiausiąją valdžią ne tam, kad aneksuotų Vokietiją, o tam, kad užsitikrintų besąlyginės kapituliacijos vykdymą „[...] dabar ir ateityje [...]“. Tai reiškė, kad pasirašydama besąlyginės kapituliacijos aktą Vokietija išsaugojo eventualų valstybingumą (galimas tam tikromis aplinkybėmis, – aut. pastaba), tačiau tapo visiškai priklausoma nuo Didžiųjų šalių nugalėtojų valios. Būtent ši aplinkybė tapo lemiamu ir teisiškai pagrįstu veiksniu sprendžiant ne tik „Rytų zonos“ dalies į rytus nuo Oderio ir Neisės upių likimą, t. y. dalies teritorijos atskyrimą nuo Vokietijos, bet ir visos Vokietijos bei jos aneksuotų teritorijų likimą.

Toks sąjungininkių elgesys su nugalėta valstybe prieštaravo Atlanto Chartijai, kurią 1941 m. rugpjūčio 14 d. pasirašė JAV ir Didžioji Britanija. 1941 m. rugsėjo 24 d. prie Atlanto Chartijos prisijungė ir SSRS. Stodamos į karą su „Ašies“ valstybėmis šalys deklaravo, kad jos nesiekia įsigyti teritorijų ar ko kito, kad jos nesutiks su jokiais teritoriniais pakeitimais, prieštaraujančiais tautų laisvai išreikštiems norams. Nepakitę siekiai dar kartą buvo patvirtinti Krymo (Jaltos) konferencijoje priimtoje deklaracijoje „Apie išvaduotąją Europą“, tik užsiminta, jog „trijų vyriausybių Galvos pripažįsta, kad Lenkija turi gauti esminį teritorijos padidėjimą šiaurėje ir vakaruose“.

Skirtingi požiūriai ir prieštaravimai  

Pasikeitimas Vokietijos teritorinės padėties teisiniame vertinime įvyko po 1945 m. gegužės 8 d., kai Vokietija pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą. Vėliau, kalbėdamas Potsdamo (Berlyno) konferencijoje apie sampratą  Vokietija, J. Stalinas pareiškė, kad Vokietija reiškia ne ką kitą, o „geografinį“ teritorijos apibūdinimą (pvz., Balkanai, Kaukazas, Skandinavija ir pan., – aut. pastaba), nes, pasak J. Stalino, „tai sudaužyta šalis“ – neturinti nei sienų (!), nei valdžios, nei kariuomenės. Todėl Vokietijos padėtis 1937 m. neturinti nieko bendro su ta padėtimi, kurioje Vokietija atsidūrė 1945 m. Patvirtindamas tokį požiūrį J. Stalinas pridūrė, kad „jeigu Kenigsberge pasirodys vokiška administracija, mes ją išvysim, būtinai išvysim“. Galima daryti prielaidą, kad dėl šios priežasties baigiamajame Potsdamo (Berlyno) konferencijos protokole nebuvo apibrėžta Vokietijos teritorinė padėtis pagal 1937 m. gruodžio 31 d. padėtį, tik konstatuotas Vokietijos rytinių žemių atskyrimas Lenkijos ir SSRS naudai. Taip pat neužsiminta apie Europos pertvarkymo principus, tik pabrėžta būtinybė imtis neatidėliotinų priemonių dėl „[...] teritorinio sureguliavimo pasibaigus karui Europoje“. Būtina pažymėti, kad pirmiausia buvo siekiama sureguliuoti ne Vokietijos ir jos aneksuotų teritorijų klausimą, o šalių Vokietijos sąjungininkių teritorinius klausimus. Vokietijos ir jos aneksuotų teritorijų klausimas išskirtas ir paliktas ateičiai.

Prieštaravimų tarp sąjungininkių skelbiamų tikslų ir veiksmų būta daugiau. Štai Austrijos atvejis. 1943 m. spalio 30 d. Maskvos konferencijoje SSRS, JAV ir Didžiosios Britanijos Vyriausybių vadovai priėmė deklaraciją dėl Austrijos, kurioje Vokietijos 1938 m. kovo 15 d. įvykdyta Austrijos aneksija (anšliusas, – aut.  pastaba) pripažinta bereikšme ir niekine (angl. null and void). Nepaisant to, Austrija laikyta Vokietijos sąjungininke (!) ir dėl to okupuota. Austrijos teritorija, Vokietijos pavyzdžiu, padalinta į keturias okupacines zonas (sąjungininkų okupacija truko iki 1955 m., – aut. pastaba). Nors deklaracijoje buvo pažymėta, jog Austrija tapo pirmąja laisva šalimi (auka) kritusia nuo hitlerinės agresijos, tačiau nuorodų ar užuominų į kitas, vėliau „kritusias“ aukas, nepateikta. Be to, svarbu pažymėti, kad tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai sąjungininkės aiškiai išdėstė savo poziciją Vokietijos aneksuotos teritorijos klausimu.

Klaipėdos kraštas – gyvenimas karo padėties sąlygomis    

Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos, kaip Vokietijos agresijos aukos apibrėžimas nėra pagrįstas, nes Lietuva sutiko perduoti Klaipėdos kraštą Vokietijai ir atliko visas tokiam veiksmui būtinas teisines procedūras. O tai, kad kraštas buvo perduotas Vokietijai tik po žodinio Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo Ribbentrop‘o ultimatumo, neturėtų stebinti, nes tuo metu ultimatyvus tarpvalstybinio bendravimo tonas buvo įprastas dalykas. Be to, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje nuo 1919 m. galiojo karo padėtis. 1923 m. prie Lietuvos prijungus Klaipėdos kraštą čia taip pat buvo įvesta karo padėtis, kuri krašte galiojo iki 1938 m. lapkričio 1 d. (!). Dėl to Vokietija nuolat pagrįstai priekaištavo Kauno valdžiai. Atsisakyti nenormalios padėties ragino ir Tautų sąjunga. Valstybei, kurioje 19 iš 22 nepriklausomybės metų galiojo karo padėtis, priklauso absoliutus antirekordas tarpukario Europoje! Kita vertus, Lietuva ir taip beveik neteko Klaipėdos krašto, nes po 1938 m. gruodžio 11 d. įvykusių laisvų rinkimų į krašto seimelį balsų daugumą surinko vokiškos partijos. Rinkimai pasižymėjo dideliu rinkėjų aktyvumu: Šilutės apskrityje balsavo apie 93 %, Pagėgių – 90 %, Klaipėdos – 85 %, o Klaipėdos mieste – apie 82 % visų rinkėjų. Už vokiečių partijas balsavo 87,14 %, už lietuvių – 12,86 % rinkėjų. Dėl to pašlijo Lietuvos pozicijos krašte ir kilo reali grėsmė, kad krašto seimelis vienašališkai kreipsis į Vokietiją dėl Klaipėdos krašto anšliuso. Nors taip neįvyko, tačiau neabejotinai pagreitino Vokietijos veiksmus šia linkme. Tai gali būti pagrindinė priežastis, kodėl Kauno valdžia nesipriešino, o pasidavė loginei įvykių sekai. Iki 1939 m. Lietuva prarado „tautos dalį“ krašte – buvo likęs tik laiko klausimas, kuomet Lietuva neteks paties krašto.

Borussia+