Sudėtingas Verdainės evangelikų liuteronų bažnyčios likimas ir jos dvasininkai

Šiandien šilutiškiai didžiuojasi gražuole evangelikų–liuteronų šv. Martyno Liuterio bažnyčia, kuri yra tapusi vienu iš miesto simbolių. Jos pradžią reikėtų laikyti Verdainės bažnyčią ir parapiją. Garbusis Šilokarčemos dvarininkas Hugo Šojus kreipėsi dėl atskyrimo nuo Verdainės parapijos ir naujos įkūrimo. Tam bažnytinė vadovybė pritarė ir 1913 metais buvo įkurta Šilokarčemos parapija, kurios 100 metų jubiliejų minime šiais metais. Istorija lėmė, kad tik po 13 metų – 1926 metais buvo pastatyta dabar miesto puošmena tapusi bažnyčia.

O kaip klostėsi Verdainės bažnyčios ir parapijos likimas, ir kodėl šiandien tik retas žino, kur ji yra stovėjusi, pasakoja Regina Meškauskienė.

Vardas

Verdainės vardas aiškinamas prieštaringai. Kai kurie mokslininkai jį kildina iš „Verder“ arba ,,Verdel“, tai reiškia sala. Kadangi kaimas kūrėsi aukščiausiame taške ir buvo apsuptas Šyšos vandens, šis tyrinėtojų aiškinimas visiškai įtikinamas. Tačiau istorikas Johanas Zembrickis tai neigia sakydamas, kad pavadinimas kilo iš seno lietuviško žodžio „dar ir šiandien tebevartojamo Goldbeko topografijoje įtrauktuose Vėsaičiuose esančio vietovės pavadinimo Verdainė. XVI–XVII amžiais Verdainė žymėjo ne tik gyvenvietę, bet ir kaimą, t.y. apylinkę, rajoną“. Albertas Juška savo knygoje „Mažosios Lietuvos bažnyčia“ rašo, jog šią gyvenvietę kryžiuočiai vadino Wartan, vėliau Werdenaw, Werdeln.

Bažnyčios

Verdainės bažnyčia pastatyta 1566 metais. Spėjama, kad pirmoji bažnyčia buvo medinė, dengta šiaudais. 1587-aisiais Verdainėje apsigyveno nuolatinis kunigas, bet tada Verdainė buvo Rusnės parapijos filija.

Prūsijos karalius Frydrichas I įsakė kuo greičiau Verdainėje pastatyti mūrinę bažnyčią vietoj senosios bažnytėlės. Tik 1707 metais prasidėjo naujosios bažnyčios statyba. Jai buvo parinkta vieta greta senosios bažnytėlės. 1709 m. kilus marui, statyba nutraukta. Be to, bažnyčios statybos fondas turėjo didelių nuostolių – skolintojai į bažnyčios fondą negrąžino nemažos sumos, todėl 1713 m. pabaigoje paskelbta rinkliava. Sudėjus aukotojų įnašus buvo apmokėtos tik būtiniausios statybos išlaidos. Tačiau statyba nebuvo vykdoma pagal planą. Prie vakarinės sienos buvo palikta vieta bokštui statyti. 1717 m. iš senosios bažnytėlės perkeliama sakykla, altorius, krikštykla.

1718 m. pastatyta nauja bažnyčia.

1739 m. šiai bažnyčiai jau reikėjo remonto. Lyjant pro stogą varvėdavo vanduo, nes stogo čerpės buvo per trumpos. Remontas truko ilgai. Tik 1746 m. bažnyčios skliautas buvo apkaltas lentomis ir perdengtas stogas. Per Septynerių metų karą (1756–1763 m.), 1757-aisiais Rusijos kariuomenė sudegino bažnytinius trobesius, apiplėšė bažnyčią, sunaikino vargonus ir visus bažnyčios suolus. Rusų sudeginta klebonija buvo atstatyta 1764 m., bet 1771 m. rugsėjo mėn. kilus didžiulei audrai ji sudegė. Ilgainiui padaugėjus parapijos gyventojų skaičiui, prireikė didesnės ir patogesnės bažnyčios. 1847 m. buvo pastatyta erdvi mūrinė bažnyčia su dviem eilėm langų. Ji buvo stačiakampė, su gaubta apsida, be bokšto. Lubos medinės, plokščios, išdažytos. Vidus labai paprastas. Du varpai buvo įrengti tam tikroje pastogėje.

XIX a. pabaigoje Verdainės parapija buvo gana didelė. Joje buvo 9 000 parapijiečių evangelikų, iš jų – 6 000 lietuvių. Todėl pamaldos buvo laikomos ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalba. Vėliau keitėsi administracinis teritorijų skirstymas, todėl 1858 metais didžioji Verdainės kaimo dalis buvo prijungta prie Šilokarčemos.

Šilokarčemos parapija

Verdainė – viena seniausių Klaipėdos krašto parapijų, kurios suskaldyti dvasininkai ypač nenorėjo. Pirmasis, pareikalavęs sudaryti atskirą Šilokarčemos evangelikų liu­teronų bendruomenę, buvo dvarininkas Hugo Šojus. Pateikta argumentacija buvo svari: čia jau seniai veikė paštas, telegrafas, teismas, dirbo gydytojas, buvo vaistinė, aukštesnioji berniukų mokykla, viešbutis, muitinė. Pateiktąją idėją palaikė apskrities žemių valdytojas Petersas. Reikalavimą H. Šojus nusiuntė pačiam Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II. O štai prieštaraujančius raštus siuntinėjo Verdainės superintendentas Hermannas Robertas Joppas. Jo iniciatyva net pradėti rinkti žmonių parašai. Dvarininkas H. Šojus skyrė žemės sklypą bažnyčios statybai, ir 1913 m. buvo įkurta parapija.

Kapinės

Nuo XVI a. vid. iki XIX a. ketvirto dešimtmečio Šilutės–Žibų–Verdainės gyvenviečių gyventojai buvo laidojami Verdainės bažnyčios šventoriuje. Išaugus minėtoms gyvenvietėms, padaugėjus gyventojų skaičiui, Verdainės bažnyčios šventoriuje buvusios kapinės tapo per mažos. Be to, to laikotarpio krašto nuostatai jau draudė mirusiuosius laidoti bažnyčių šventoriuje, reikalauta, kad kapinės būtų įrengiamos atokiau nuo gyvenamų vietų. Todėl 1832 m. šioje vietoje buvo atidarytos naujos kapinės. Vietos pasirinkimą greičiausiai nulėmė tai, kad naujų kapinių vietą stengtasi  išlaikyti arčiau parapinės Verdainės bažnyčios, bet vykdant įstatyminius reikalavimus, kapinės įrengtos gyvenviečių komplekso pakraštyje.

Liūdna pabaiga: iš bažnyčios – fabrikas

1944 m. spalio mėn. karo frontas priartėjo prie Šilutės. Praūžus karo audrai, likusieji evangelikai vėl rinkdavosi į šią bažnyčią. Pamaldų laikyti atvykdavo Žemaičių Naumiesčio evangelikų kunigas. Po karo, 1950 m., sovietinė valdžia bažnyčią uždarė. Pristačius katilinę ir vandentiekio bokštą buvo sumanyta bažnyčią paversti linų fabriku. 1961 m. fabrikas sudegė. Vėliau beveik visas bažnyčios sienas nugriovė ir pastatė dviejų aukštų pastatą siuvyklos patalpoms. Šiandien bažnyčios buvimo vietą „žymi“ likę buvusio linų fabriko pastatai.

Evangelikų kunigus Mažojoje Lietuvoje vadindavo pastoriais. Juos rengdavo Karaliaučiaus universitetas. Teologijos studentai, kurie pageidavo kunigauti lietuviškose parapijose, gaudavo stipendijas ir turėdavo mokytis lietuvių kalbos. Paprastai lietuviams skirtomis stipendijomis pasinaudodavo vokiečiai, gimę Mažojoje Lietuvoje, daugiausia kunigų sūnūs. Stingant aukštuosius mokslus baigusių kunigų, kunigaudavo ir kiti. Štai pirmasis Katyčių kunigas buvo vokietis kepurininkas, kuris mokėjo lietuviškai.

Kunigai

Per 360 metų Verdainės bažnyčios istoriją joje dirbo apie 40 kunigų. Iš pradžių būdavo tik vienas kunigas, o nuo 1888 m. jau dirbo du kunigai.

Iš pradžių Verdainėje pastovaus kunigo nebuvo. Kas trečią sekmadienį atvykdavo Rusnės kunigas. Manoma, kad tai buvęs Simonas Alektorius, kuris Verdainėje pradėjo kunigauti 1541 m. Tačiau laikui bėgant pagyvenusiems Rusnės kunigams tapo sunku, todėl jie išsirūpino, kad filijai būtų paskirtas savas dvasininkas. Pradžioje, nuo 1568 m., kunigu dirbo Martinas Borghardtas, po jo Lozorius Zengštokas. Kitas kunigo padėjėjas buvo Peteris Colcovius.

Nors Verdainės parapija buvo viena lietuviškiausių, tačiau daugelis Verdainės kunigų buvo vokiečių kilmės. Galbūt tik du kunigai – Valentinas Gailius, kilęs iš dabartinio Šilutės rajono Berštininkų kaimo, ir vienuoliktasis kunigas Michaelis Gurskis, gimęs Žvirgždžių kaime, Gumbinės apskrityje, buvo lietuviai. M. Gurskis buvęs uolus kunigas, turėjęs puikią biblioteką.

Mokslas

Verdainės kunigai turėdavo mokėti lietuvių kalbą, nes reikėdavo lietuviams laikyti pamaldas, sakyti lietuviškus pamokslus, krikštyti, tuokti, laidoti, kalbėti su lietuviais, nemokančiais vokiečių kalbos.

1588 m. įsteigta Verdainės parapijinė mokykla su biblioteka. Čia ėmė darbuotis mokytojai, t.y. teologijos kandidatai. Jie vaikus mokė katekizmo ir sekmadieniais laikydavo pamaldas, jei neatvykdavo Rusnės kunigas. Mokykla rūpinosi čia kunigavę dvasininkai P. Clocovijus,  B. Furmannnas, J. Hoperis, vėliau buvo paskirtas atskiras precentorius (giedojimo vadovas, chorvedys). Juo buvo D. Ritteris. Vėliau kurį laiką vaikus mokė precentorius Ludovicis ir kiti.  Nuo XIX a. precentorius vadindavo kantoriais (giedotojas, giesmininkas). Vaikus mokydavo skaityti, rašyti, katekizmo ir bažnytinio giedojimo. Vos ne visi Verdainės parapinėje mokykloje dirbę asmenys buvo baigę Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetą. Tai buvo veiklūs, darbštūs žmonės, vėliau paskirti į parapijas, kur sėkmingai ir kunigavo.

Kunigai parengdavo lietuviams tikybos literatūros: versdavo Bibliją, kurdavo ar versdavo giesmes, rengdavo giesmynus, postiles ir kitus leidinius.

Žymiausi kunigai

Iš viso būrio kunigų žymiausi tikriausiai tie, kurie po savęs paliko kad ir menką indėlį į šio krašto kultūrą ir istoriją.

Johanas Cyntijus Verdainėje kunigavo 1620–1642 m. ir paliko iki šiol žinomą vietovardį Cintjoniškes. Būdamas taupus, jis nusipirko nedidelį dvarelį netoli Šilokarčemos.

1642–1671 m. Verdainėje dirbo lietuvių kunigas Vilhelmas Martinis. Tai vienas iš Danieliaus Kleino lietuvių kalbos gramatikos recenzentų. Jis vertė giesmes, kurių trys įdėtos į D. Kleino giesmyną „Naujos giesmių knygos“ (pasirodė 1666 m.). Jo vedybų proga 1643 m. išleistame specialiame leidinyje išspausdintas D. Kleino bendradarbio Jono Lėmano lietuviškas eiliuotas sveikinimas. Vilhelmas Martinis mirė 1671 m. Verdainėje.

Johanas Hiopneris – 1604–1616 m. Verdainės klebono adjunktas bei diakonas. Kaip gerai mokantis lietuvių kalbą, buvo numatytas Jono Bretkūno išverstosios Biblijos korektoriumi. Studijavo Karaliaučiaus universitete. Paskelbė lotynų ir lietuvių kalbomis „Kristups yra vardas tavo“ (1634), skirtą Kristupo Pretorijaus magistro laipsnio suteikimo proga.

Michaelis Olderogė – labai kontraversiška asmenybė. Anksčiau jis dirbo precentoriumi Klaipėdoje, po to kunigu Karklėje. Verdainės parapijiečiai nelabai jo pageidavo, nes jis turėjo nekokią reputaciją. Jie pasiuntė Karaliaučiaus komisijai raštą, kuriame buvo sakoma: „Kai sudegė Karklės bažnyčia, jis ją apleido užsiėmęs nelegalia prekyba. Vaikų nekrikštija kelias savaites. „Tėve mūsų“ kalba stovėdamas sakykloje užuot atsiklaupęs. Jis išdrįso sutuokti ne vieną porą be sužieduotuvių. Vieną žmogų įrakinęs į „geležinę apykaklę“ (tų laikų bažnyčios drausminimo priemonė, įtaisyta prie bažnyčios durų), jog šis vos nenumirė. Jo santykiai su žmonėmis įtempti“. Komisija Karaliaučiuje su atsakymu delsė tris savaites, kol galiausiai verdainiškių skundai buvo atmesti. 1671 m. kovo 27 d. M. Olderogė perkeliamas į Verdainę. 1679 m. kunigas mirė.

Fabijonas Kalau nuo 1723 iki 1747 m. kunigavo Verdainėje. Jis kartu su kitais veikėjais redagavo 1719 m. Heinricho Lysiaus paruoštą lietuvišką katekizmą. Jis buvo vienas iš 1735 m. Johanno Jakobo Quandto išleistos Biblijos vertėjų. Išleistoje Biblijoje išvertė Ezros ir Nehemijo knygas. Fabijonas Kalau buvo tuo metu vienas geriausių lietuvių kalbos žinovų. Pas jį lietuvių kalbos mokėsi Gotfriedas Ostermejeris, kuriam Fabijonas Kalau padėjo sudaryti giesmyną, išleistą 1780 m.

Teodoras Gustavas Strukas nuo 1893 m. vasario 12 d. – Verdainės kunigas. 1891–1893 m. Teodoras Strukas, kunigaudamas Vyžiuose, redagavo ir leido savaitraštį „Alyvų lapai iš žemės pakajaus“. Jame buvo spausdinami sekmadienio pamokslai. 1891 m. tuos pamokslus sujungė, pridėjo antraštinį lapą ir sudarė vadinamąsias mišknyges. Nors antraštiniame lape leidėju pavadino kunigą Teodorą Struką, bet iš tikrųjų jas rengė trys asmenys: Verdainės kunigo padėjėjas Endrikis Endriulaitis, Tilžės lietuvių bažnyčios kunigas Otas Julius Šteinas ir Teodoras Strukas. Pastarasis buvo ir atsakingasis redaktorius.

Hofheincas Karlas Teodoras Voldemaras nuo 1862 m. lapkričio 16 d. – Verdainės kunigas, iki 1874 m. buvo vienas iš Tilžės lietuvių literatūrinės draugijos steigėjų, jos nariu ir kurį laiką pirmininku (1882–1889 m.). Jis rašė vokiškai ir lietuviškai. Jis rinko giesmes ir jas 1894 m. išleido Tilžės lietuvių literatūrinė draugija „Lietuviškų choralinių melodijų bandymai“ – 17 giesmių gaidos su lietuviškais tekstais ir „Giesmių balsai“ – 115 lietuviškų bažnytinių giesmių su lietuviškais tekstais. Rašė straipsnių lietuvių kalbos ir raštijos klausimais.

Karlas Teodoras Valdemaras Hofheincas – 1862–1876 kunigavo Verdainėje. Paskelbė lietuvių giesmių melodijų rinkinį „Giesmių balsai“, nemažai straipsnių lietuvių kalbos ir raštijos klausimais.

Zengštokas Lozorius 1612 metais pakartotinai išleido Baltramiejaus Vilento (~1525–1587) verstą Martyno Liuterio (1483–1546) „Enchiridioną“ ir to paties vertėjo „Evangelijas bei epistolas“. Be to, jis parengė giesmyną „Giesmės krikščioniškos“ (1612 m.). Jame buvo 145 giesmės, surankiotos iš pirmesnių giesmynų.

Neseniai teologijos studijas Karaliaučiaus universitete baigęs kunigas Theodoras Eicke trumpam buvo paskirtas antruoju Verdainės parapijos kunigu (apie 1912 metus), o 1913 metais – tapo pastoviu Šilutės parapijos kunigu. Kun. T. Eicke buvo vokietis, šeimoje bendravęs tik vokiškai. Jis vienintelis iš savo šeimos mokėjo lietuviškai, nes antrąsias pamaldas pravesti ir pamokslą sakyti jam tekdavo lietuviškai.

Sudėtingas kunigų gyvenimas

Tačiau kunigų pragyvenimas tuo metu buvo pakankamai komplikuotas. Kunigai ir precentoriai kurdavo šeimas ir kai kurie gana gausias. Daugelis jų skurdžiai gyvendavo. Pajamos iš vaikų katechizacijos buvo menkos, alga nedidelė. Dėl menkų pajamų dvasiškiams buvo leista užsiimti smulkia prekyba ir degtinės pardavinėjimu, verstis žemės ūkiu. Pirmasis Verdainės kunigas L. Zengštokas pardavinėdavo alų. Jis kreipėsi į hercogą prašydamas įsteigti Verdainės parapiją ir paskirti kunigui išlaikyti žemės, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Verdainės precentorius ir bažnyčios patarnautojas D. Riteris pagal 1648 m. potvarkį įgijo teisę laikyti karčemą Lapynuose. Jo įpėdinis G. Cintijus valdė karčemą.

Daugelis kunigų savo gyvenimą baigė Verdainėje. Pagal to meto papročius, jie buvo laidojami po bažnyčios grindimis.