Švėkšnos laikrodis laiką rodo jau 97 metus

Saulius SODONIS

Šiandien laikrodis – visiems suprantamas ir neatsiejamas buities dalykas, pasakantis, kuri dabar valanda bei minutė. Tačiau taip būta ne visada. Ilgą laiką žmonėms buvo svarbios tik valandos. Jos būdavo sužinomos iš bažnyčios varpų, kurie kviesdavo į pamaldas. Ir tik kai kurių bažnyčių bokštuose dažniausiai jų mecenatai įrengdavo laikrodžius. Taip 1926 metais pastačius Šilutės M.Liuterio bažnyčią jos bokšte buvo įrengtas laikrodis. Tačiau šiek tiek anksčiau viename iš dviejų bažnyčios bokštų laikrodis buvo įstatytas į 1905 metais pastatytą Švėkšnos švento apaštalo Jokūbo bažnyčios bokštą. Nuo to laiko jis ne tik rodo laiką, bet ir muša valandas.

Žinios apie bažnyčią

Jų apie Švėkšnos bažnyčią galima rasti 2010 metais išleistoje Petro Čeliausko knygelėje „Švėkšnos švento apaštalo Jokūbo bažnyčia“. Čia labai trumpai bei glaustai pristatoma šio miestelio 500 metų bažnyčios istorija. Tai bene vienintelis toks leidinėlis, kuriame aprašoma šios bažnyčios (suprantama plačiąją prasme) praeitis nuo Vytauto Didžiojo laikų. Daugiausia vietos skirta ir plačiausiai aprašoma ketvirtosios, t.y. dabartinės bažnyčios statyba, kuri prasidėjo 1900 metais birželio 4 dieną, kai per šv. Trejybės atlaidus „pavyskupis Gasparas Cirtautas pašventino naujosios bažnyčios kertinį akmenį“. Baigta 1905-aisiais. Statybą inicijavo ir statė prelatas Julius Maciejauskas.

Šiame leidinyje aprašomi statybos liudininkų prisiminimai, darbų eiga, minimi daugiausiai prie statybos prisidėję asmenys. Taip pat skaitytojas sužinos, iš kur buvo imamos medžiagos, kaip vyko finansavimas. Knygelėje aprašomas vienos gražiausių pamario krašto bažnyčių interjeras, altoriai bei kiti šių maldos namų elementai. Tačiau tik vienu sakiniu užsimenama, kad „1912 m. viename bokšte įrengtas laikrodis su 4 ciferblatais – grafo Jurgio Pliaterio dovana“.

Bokšto laikrodis

Kažkada teko apžiūrinėti Šilutės evangelikų bažnyčios laikrodį. Tad buvo įdomu pamatyti švėkšniškį laikrodį ir jo mechanizmą.

Šią pažintį padėjo surengti šios bažnyčios zakristijonas Egidijus Lomsargis, į kurio pareigas įeina ir bažnyčios ūkio priežiūra. Tad bažnyčios bokšto laikrodis jam žinomas.

Užlipus iki jo pasirodė labai gražiai suteptas ir tvarkingas mechanizmas, kuris nuo dulkių bei kartais į bokšto patalpas pro nežinia kurias vietas čia įskrendančių balandžių apsaugotas stiklinėmis durimis. Laikrodis varomas dviem didžiuliais svarmenimis, kuriuos kartą per savaitę reikia užkelti į viršų. Toks šio laikrodžio „prisukimas“ atliekamas rankomis, sukant rankeną. Taip svarmuo pakyla į bemaž dešimties metrų aukštį.

Ant laikrodžio korpuso šono išlietas įrašas: „Jb MÄDER – THURMUHREFABRIKANT – ANDELFILGEN 1914“. Greičiausiai tai laikrodį gaminusio meistro pavardė, fabrikas bei vietovė, kurioje jis yra. Labai panašu, kad ši vietovė yra Šveicarijoje, kuri iki šiol garsėja savo laikrodžiais.

Nuo šio pagrindinio laikrodžio mechanizmo į viršų kyla nestoras velenas, kuris baigiasi keturiais išsišakojimais, ir jie suka keturiose plokštumose esančias rodykles. O jos yra dar aukščiau nei bažnyčios varpai, kuriuos galima pamatyti užlipus dar „vieną aukštą“ virš laikrodžio mechanizmo. Šiandien jie skamba ir švėkšniškius kviečia į pamaldas. Svambalai judinami ne ranka, o mechaninius plaktukus suka  elektrinis varikliukas.

Pro bokšte esančius langus matosi miestelis. Gaila, jie nėra dideli, todėl pamatyti galima tik dalį Švėkšnos bei jos apylinkių.

Remontas ir priežiūra

Labai gerai visą bažnyčią „pažįsta“ bei žino nuo 1976 metų čia klebonavęs Petras Stukas. Nors 2009 metais jis išleistas į užtarnautą poilsį, tačiau labai gerai prisimena visus šioje bažnyčioje jo vykdytus darbus. Todėl į klausimą, ar laikrodis kėlė rūpesčių, ilgai galvojo ir prisiminė tik du dalykus, kuriuos jam teko daryti. Visų pirma – pakeisti laikrodžio ciferblatai. Gamintojai juos nudažė, todėl kas keletą metų reikėjo atnaujinti. Tad dažai pakeisti į emalinius. Tai nebuvo lengvas darbas, nes sovietmečiu nebuvo taip paprasta ką nors „išsirūpinti bažnyčiai“. Be to, sunkiai rado tokius indus, kur galėtų tie ciferblatai būti emaliuojami. Dar šiek tiek buvo išdilusios kažkurios įvorės bei kai kurie guoliukai. Tai jau buvo mažesnis rūpestis, nesunkiai pavyko susitarti su Šilutės hidraulinių pavarų gamyklos meistrais.

Dabartinis zakristijonas E.Lomsargis prisiminė, kaip neseniai teko keisti vieną laikrodžio varomojo svarmens trosą, nes per laiką jis gerokai susidėvėjo. Dabar jau reikia keisti ir laikrodžio valandų mušimo svarmens trosą. Dėl saugumo sumetimų dabar jis nekeliamas ir valandos nemušamos.

Zakristijonas sakė, kad dabar jis ne tik kas savaitę apžiūri laikrodį, bet ir, esant reikalui, jį tikslina. Tam yra svirtelė, kurią pailginus ar patrumpinus laikrodis eina arba greičiau, arba lėčiau. O kaip rodo jo didžiosios rodyklės galima matyti čia pat, prie tos svirtelės esančiame nedideliame ciferblate.

Neatitikimas

Minėtoje P.Čeliausko knygelėje sakoma, kad grafas laikrodį padovanojo 1912 metais. O ant jo yra 1914 metų data. Knygelės autorius sakė, kad tokį įrašą yra radęs viename iš Pliaterių dvaro archyvų. Todėl kiek padiskutavę nusprendėme, kad greičiausiai grafas 1912 metais užsakė laikrodį, o kol jis buvo pagamintas ir įrengtas atėjo ir 1914-ieji. Yra žinoma, kad jis pradėjo eiti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Bažnyčios laikrodžio remonto nuotraukos iš P.Čeliausko archyvo.