Žvilgsnis į Šiaurės Karšuvą. II d.

Vakarų Lietuvos istorijos bei paveldo tyrinėtojai, Martyno Jankaus premijos laureatai Vytenis ir Junona Almonaičiai išleido naują knygą „Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas“. Be Šilalės rajone esančių gamtos ir kultūros paveldo objektų, autoriai tyrinėja ir naujajame leidinyje pristato ir rytiniame Šilutės rajono pakraštyje esančius kaimus ir vietoves. Tyrinėtojai teigia, kad ši teritorija XIII–XIV a. taip pat galėjo įeiti į istorinę Karšuvos žemę.

Antrojoje pasakojimo dalyje pristatomos trys vietovės. Autoriams ieškant istorinės medžiagos apie Gorainius, archyvuose pavyko rasti iki šiol nepastebėtų naujų dokumentų. Jie leidžia teigti, kad ši gyvenvietė yra gerokai „vyresnė“, nei nurodoma ant nesenai pastatyto paminklo šiame kaime.

Vytenis ALMONAITIS, Junona ALMONAITIENĖ

Gorainiai

Gorainiai įsiterpę tarp miškų, kurie galėjo skirti Karšuvą nuo gretimos Lamatos žemės. Nūnai kaimas atsidūręs prie pat transporto ašies – judraus Šilalės–Šilutės plento. Vietovės pavadinimas kilęs iš Žemaitijoje žinomo asmenvardžio Gorainis. Enciklopedijose įtvirtintas teiginys, kad Gorainiai pirmą kartą paminėti 1614 m. Iš tikrųjų kaimas žymiai senesnis. Gorainiai aprašyti 1561 m., vykdant valakų reformą, sudarytame Pajūrio valsčiaus inventoriuje. Tuo metu sodžius dar tik kūrėsi. Nors matininkai jau buvo atmatavę 60 valakinių sklypų, šeimininkus teturėjo 20. Gorainiuose jau buvo įsikūrę Tomas ir Jokūbas Petraičiai, Jurgis Daukšaitis, Motiejus Narvilaitis, Jonikas Vėžaitis ir kiti ūkininkai.

Gorainiai minimi knygnešių bylose. Čia gyvenę Juozas ir Zakarijus Gečai priklausė Motiejaus Valančiaus įkurtai slaptai knygnešių organizacijai. Abu vykdavo į Tilžę ar Ropkojus (Pagėgių sav.), per sieną pergabentus leidinius perduodavo Žvingių klebonui Pranui Butkevičiui ar net pačiam vyskupui. Žinoma, kad vien tik 1868-ųjų žiemą surengtos kelionės į Mažąją Lietuvą metu Z. Gečas pervežė per sieną 40 maldaknygių ir apie 200 brošiūrų.

Vos susikūrus Lietuvos Respublikai, 1919-aisiais, Gorainiuose pradėjo veikti pradinė mokykla. 1923 m. surašinėtojai kaime rado 57 ūkius, 339 gyventojus. Kaimą maždaug nuo 1930-ųjų tikrąja to žodžio prasme garsino Juozapo Petrošiaus (1917–1965) išugdytas šeimyninis orkestras, puoselėjęs kaimo tradicijas.

Nuo antrosios sovietinės okupacijos pradžios miškingose Gorainių apylinkėse aktyviai veikė Lydžio (Aukuro, Butigeidžio) rinktinės Jūros būrio partizanai. 1949 m. liepą prie Gorainių, kelyje į Vainutą, jie surengė pasalą vietos stribams. Šių vežimas užlėkė ant minos, žuvo visas „liaudies gynėjų“ būrys. Deja, kaip neretai būna kare, buvo ir niekuo dėtų civilių aukų: žuvo ir dvi atsitiktinai į vežimą įsėdusios merginos Ona ir Zita Šapalaitės iš Aušbikavio.

1953 m. spalį, patekę į agentų smogikų pasalą, Gorainiuose žuvo būrio vadas Stasys Butrimas - Gediminas, kovotojai Alfonsas Puidokas - Dobilas ir Bronius Vaitkus. Įdomu, kad agentai iš pradžių norėjo partizanus nugirdyti migdomaisiais užnuodyta degtine, tačiau vadas Gediminas jiems atsakęs, jog nekenčia žmonių, siūlančių gerti. Smogikams beliko griebtis ginklų. Taip susiklosčius aplinkybėms, vienas partizanas, Antanas Šimašius-Radvila (kilęs iš Lapkasių), pabėgo ir netrukus perėmė vadovavimą Jūros būriui.

Sovietmečiu Gorainiai tapo kolūkio centru, vėliau buvo „pagalbinė“ tarybinio ūkio gyvenvietė. Tai padėjo kaimui nesunykti. Apylinkėse vykstant melioracijai, jis netgi ūgtelėjo. 2014 m. Gorainiuose buvo 140 sodybų, gyveno 270 žmonių.

Iš Gorainių kilę keletas žymių asmenybių: kunigas, lietuviškos spaudos platintojas Vincentas Butvydas (1841–1912), taip pat kunigas, sovietinio genocido auka Antanas Kruša (1900–1952), savanoris, agronomas, kelių knygų autorius Stasys Bagdonas (1901–?).

2009 m. Gorainių centre, prie parduotuvės, pastatytas medinis stogastulpis Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Paminklas prisodrintas patriotinių ir religinių simbolių. Apačioje rymo Rūpintojėlis, aukščiau išdrožti Gediminaičių stulpai, Vyčio kryžius, aukščiausiai matosi Vytis. Originalų stogastulpį sukūrė tautodailininkas Arūnas Šimelis. Paminklas primena, kad 2009-aisiais per Lietuvą nusirito patriotizmo banga, jubiliejiniai paminklai pastatyti daugelyje vietovių.

Gorainių senosiose kapinėse auga įdomus gamtos paminklas – liepa kiauru liemeniu. Medžius su natūraliomis skylėmis žmonės seniau laikė gydančiais, gelbstinčiais nuo luošumo ir kitų negandų.

Lolytis

Lõlytis (Pesliai) įsitaisę kairiajame Lolyčios krante, į pietus nuo Pajūriškių ir Bikavėnų. Šios vietovės pavadinimas kelis kartus kito ir dar nėra nusistovėjęs. Nuo senų senovės ji vadinta Pesliais. Sovietmečiu suteiktas Lolyčios pavadinimas, kuris apie 2010 m. perdarytas į vyriškos giminės vietovardį. Gyvenvietė kartais vadinama ir Palolyčiu, tačiau iš tikrųjų toks kaimas yra kitoje vietoje, antrapus Lolyčios upelio.

Seniau Peslius sudarė dvi dalys – dvarelis (palivarkas) ir kaimas. Iš viso 1923 m. čia buvo 25 ūkiai, 167 gyventojai. 2014 m. Lolytyje stovėjo 21 sodyba, gyveno 51 sodietis.

Bent nuo XIX a. vidurio Pesliai priklausė garsiai žemaičių bajorų Gimbutų giminei, valdžiusiai netoli buvusį Visbarų dvarą, turėjusiai ir kitų valdų. Mūsų laikais ši pavardė visų pirma asocijuojasi su žymių mokslininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų vardais. Peslių dvare gimė ir su pertraukomis gyveno inžinierius, VDU dėstytojas Leonidas Gimbutas (1892–1932). Čia kurį laiką gyveno ir jo žmona agronomė, genetikė, kelių vadovėlių autorė Elena Karosaitė-Gimbutienė (1894–1982). Pesliuose augo, o vėliau atostogaudavo jų sūnus, garsus inžinierius, architektūrologas Jurgis Gimbutas (1918–2001). Gaila, kad šių žymių žmonių atminimas Lolytyje niekaip neįamžintas.

Peslių dvarui 1931 m. priklausė 148,5 ha žemės. Tuo metu jį valdžiusi Jurgio Gimbuto senelė Stefanija Gimbutienė ir penki suaugę jos vaikai sutarė dvaro žemę pasidalyti. Dvaro centras liko S. Gimbutienei ir jos sūnui Ipolitui, tačiau 1938 m. jų valda parduota iš varžytinių. Dvarą nupirkę Ragelskiai jame šeimininkavo trumpai. Sovietinė valdžia juos ištrėmė, o daugumą dvaro sodybos pastatų nugriovė. Išlikusi gyvenamojo namo dalis vėliau perstatyta, ji nė nepanaši į bajoro rūmą. Kur yra dvarvietė, galima susigaudyti tik žinant, kad būtent joje stypso geležinis vandens bokštas. Tiesa, bajoriškos praeities laikus dar mena sena liepa, vešli pušis, keli tolėliau kerojantys keli klevai.

Lapkasės

Lapkasės yra į pietus nuo buvusios Peslių dvaro sodybos, už sovietmečiu kanalizuoto Lolyčios upelio. LDK laikų šaltiniuose gyvenvietė vadinama bajorkaimiu. 1923 m. buvo 105, 1978 m. – dar 56 gyventojai. Tačiau kai per šias apylinkes nuburzgė melioracija, Lapkasės kone visiškai ištuštėjo. Dabar tai – nuošalus, vos dviejų ūkelių kaimukas, kuriame 2014 m. gyveno tik 2 žmonės.

Lapkasėse, apytikriai 800 m į vakarus nuo tilto per Lolyčią, seniau būta dvaro, kurį XIX a. valdė Paškevičiai. Amžiaus viduryje šį dvarą išsinuomojo ir su šeima apsigyveno Leonardas Biržiška (1809–1901) – senos Žemaitijos bajorų giminės atstovas, 1831 m. sukilimo dalyvis. 1853 m. Lapkasėse gimė ir parapinėje Žvingių bažnyčioje buvo pakrikštytas jo sūnus Juozapas – farmacininkas, tėvoninio Pailgočio dvaro valdytojas ir agronomo Stanislovo Biržiškio tėvas. 1855 m. Lapkasėse Biržiškoms gimė ir kitas sūnus, Antanas. Baigęs gydytojo mokslus, jis gyveno Viekšniuose (Mažeikių r.), kur pagarsėjo kaip „didis daktaras“. Antano sūnūs – Mykolas, Vaclovas ir Viktoras – tapo žymiais mokslininkais ir visuomenės veikėjais. Mykolas Biržiška – vienas iš dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų.

Prieškariu, pasidalinę po 80 ha, Lapkasių dvarą valdė Vaclovas ir Henrikas Paškevičiai. Sovietinė valdžia 1940 m. jų valdas nacionalizavo. Likusi be šeimininko dvaro sodyba nyko, apie 1970 m. sunaikinta galutinai. Planuojama dvarvietėje pastatyti čia gyvenusius Biržiškas priminsiantį atminimo ženklą.

Dar verta paminėti, kad 1926 m. Lapkasėse gimė paskutinis Jūros būrio partizanų vadas Antanas Šimašius-Radvila. 1954-ųjų kovą kartu su dviem bendražygiais jis žuvo netolimame Putokšlių kaime (Žygaičių sen.).

Pesliai-Antelkiai_Gimbuto-schema+++ Skanuota iš kn.: M.Biržiška. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose OLYMPUS DIGITAL CAMERA