Žvilgsnis į Šiaurės Karšuvą

Vakarų Lietuvos istorijos bei paveldo tyrinėtojai, Martyno Jankaus premijos laureatai Vytenis ir Junona Almonaičiai parašė ir šiuo metu leidžia naują knygą „Šiaurės Karšuva: keliautojo po Šilalės kraštą žinynas“. Kaip sako pavadiniams, didžioji šio kelionių vadovo dalis skirta Šilalės rajone esančio gamtos ir kultūros paveldo pristatymui. Tačiau knygos autoriai teigia, kad rytinis dabartinio Šilutės rajono pakraštys XIII–XIV a. galėjo įeiti į istorinę Karšuvos žemę. Be to, Bikavėnų apylinkės kaimai iki šiol priklauso Žvingių parapijai. Todėl autoriai savo kelionių žinyne aprašė ir šešis Šilutės rajono kaimus. Spausdiname būsimos knygos „Šiaurės Karšuva“ ištrauką apie kelis iš jų.

Vytenis ALMONAITIS, Junona ALMONAITIENĖ

Bikavėnai

Bikavėnai, didžiausias Žvingių parapijos kaimas, susitelkęs prie Žvingių–Vainuto senkelio. Kaimą taip pat perkerta greitas Šilalės–Šilutės plentas. Gyvenvietės krikštamotė – Bikava, dešinysis Jūros intakas. Kalbininkai vietovardį kildina iš seno žodžio bikis, bigis, vietoj kurio dabar sakome striukis. O Bikava tikrai gana bika, viso labo 10,5 km ilgio, upelė. Nežiūrint to, ji „senesnė“ už daugelį ilgesnių upių. Bikava minima trijuose kryžiuočių karo kelių aprašymuose, kaip orientyras žygiuojant nuo Šyšos pakrančių į Medininkų (dabartinių Varnių) kraštą. Vienas šių aprašų sudarytas 1393 m. Vietovės proistorė siekia dar senesnius laikus. Prie rytinės kaimo ribos yra Pajūriškių (Bikavėnų) kapinynas, kuriame laidota VIII–XII a.

Bikavėnų kaimas žinomas nuo 1561-ųjų. Jis aprašytas tąmet sudarytame Pajūrio valsčiaus inventoriuje. Jau tada sodžius išsiskyrė tarp kaimynų, jo vardu vadinta visa vaitystė, kurią sudarė Žvingių miestelis, Bikavėnų, Gorainių, Spraudaičių, Vartulėnų, Kūtymų, Laumenų kaimai ir 4 neapgyvendintos apyrubės. Bikavėnuose tuomet buvo 42 valakiniai sklypai, vieną iš jų buvo užėmęs pats vaitas Ščeputis (Steputis) Stirbaitis su sūnumi.

Tuometinio Pajūrio valsčiaus tijūno Jeronimo Valavičiaus iniciatyva valdovas Zigmantas Vaza 1606 m. Varšuvoje išdavė aktą, kuriuo 15 valakų Bikavėnuose, kartu su čia gyvenusiais valstiečiais, paskyrė Žvingių bažnyčios išlaikymui. Ši bažnytinė valda išliko labai ilgai, dar 1841 m. Motiejus Valančius mini karaliaus dovanotus valakus.

Į laisvės kovų istoriją Bikavėnus savo krauju įrašė čia gimę ir augę broliai Vaičiuliai. Visi keturi – Antanas-Tigras, Jonas-Jurginas, Juozas-Šarka ir Vincas-Papartis – įstojo į Žvingių apylinkėse veikusius partizanų būrius ir kovodami žuvo 1946, 1950 ir 1953 m. Jų pavardės įamžintos paminkle Pajūriškių kapinėse.

Bikavėnai, lyg mažas avilys, nuo seno pilni gyventojų. 1923 m. čia surašyti 65 ūkiai, 394 žmonės. Sovietmečiu kaimas nesumažėjo, dargi padidėjo, nes tapo kolūkio, nuo 1981 m. – tarybinio ūkio centrine gyvenviete. 2014 m. duomenimis, Bikavėnuose buvo 162 sodybos, jose gyveno apie 370 žmonių.

Bikavėnai garsėja kultūrinėmis iniciatyvomis. Dar XX a. pradžioje buvęs Rietavo dvaro muzikantas (minėtų keturių partizanų tėvas) Antanas Vaičiulis įkūrė kaime dūdų orkestrą, veikusį iki II pasaulinio karo. Jo pėdomis pasekė ir 1925 m. antrą dešimties muzikantų orkestrą subūrė Stasys Tolis. Šias kultūrines tradicijas tęsia kapela „Lolytėlė“, nuo 1996 m. per kiekvienus Šv. Roko atlaidus rengiama kaimo muzikinių kolektyvų šventė „Grajikit, Bikavos žiogeliai“. Prasidėjusi kaip Šilutės rajono muzikantų susiėjimas, ji greitai išpopuliarėjo ir tapo respublikiniu renginiu.

Šventes organizuoja Bikavėnuose veikiantis Senųjų kaimo tradicijų kultūros centras, kuriam daugelį metų sėkmingai vadovauja Marytė Eugenija Matevičienė. Iš anksto susitarus, centre galima užsisakyti audimo, verpimo, pynimo iš šiaudelių, riešinių mezgimo bei kalvystės pamokas. Centre taip pat yra autentiškais eksponatais turtingas etnografinis muziejus.

Prie centro pastato stovi 2007 m. atidengtas paminklinis akmuo. Įrašai kiekvienam praeiviui dar kartą primena, kad šios vietovės istorija siekia senus laikus – upelis Bikava paminėtas 1393-aisiais, patys Bikavėnai – 1561-aisiais.

Bikavėnuose yra vertų dėmesio liaudies architektūros ir dailės paminklų. Pagrindinės kaimo gatvės pietinėje pusėje tebestovi Puidokams priklausanti liaudiškos architektūros troba. Šeimininkų žiniomis, ji suręsta 1910 m. ir nuo tada iš išorės mažai tepasikeitusi. Tai tipiškas žemaitiškas kaimo gyvenamasis namas – masyvus, gana aukštu pusskliautiniu stogu, apkaltas statmenomis lentomis, pagražintas santūriai puoštais antlangiais. Viduje išlikęs tradicinis kaminas. Gana tradiciškai tvarkoma ir trobos aplinka – čia gausu medžių, krūmų, sodyba aptverta medine statinių tvora. Tokį vaizdą jau retai kur bepamatysi. Rytinėje kaimo dalyje, Ercių sodyboje, išlikusi apytikriai 1909 m. statyta klėtis. Ji trejų durų, papuošta ornamentuotomis vėjalentėmis.

Ryškiausias kaimo akcentas – prie Šilalės–Šilutės plento, ties žvyrkelio į Aušbikavį atsišakojimu, boluojanti mūrinė koplytėlė. Tai apie 4 m aukščio stačiakampis, dvišlaičiu stogeliu dengtas, statinys. Koplytėlės galinė siena netinkuota – matosi skaldytų akmenų mūras, kaip regis, patvarus ir ilgalaikis. Pamato akmenyje iškalta 1862 m. data greičiausiai ir rodo tuos metus, kada jis sudėliotas. Koplytėlės pagrindinio fasado dekorui panaudoti klasicistiniai elementai – šonuose plokšti stačiakampiai piliastrai (prie sienos prigludę puskolonės), virš jų įkomponuotas trikampis frontonas. Tarp piliastrų – didelis arkinis langas. Virš koplytėlės kyla apskardintas barokinis bokštelis su tradicine kalto metalo saulute. Viduje įkurdinta Kristaus, nešančio kryžių, statula. Tyrinėtojai pastebi, kad būtent tokias statulas mūrinėse koplytėlėse mėgta įstatyti XIX a. antroje pusėje. Manoma, kad šis siužetas anuomet išpopuliarėjo dėl asociacijų su priespaudos ir vargo našta. Koplytėlės aplinka labai tradiciška – ties kampais šlama seni klevai, tašyto akmens stulpeliai laiko medinę statinių tvorelę. Senesni bikavėniškiai pasakoja, kad koplytėlės pastatymo iniciatorius ir fundatorius buvo vietinis ūkininkas Antanas Vaičiulis – minėto orkestro vadovo tėvas, keturių partizanų senelis. Labai panaši, veikiausiai tų pačių meistrų statyta, koplytėlė yra Teneniuose.

Prie kelio iš Bikavėnų į Aušbikavį verta stabtelėti prie ąžuolo su koplytėle. Tai įdomus pagonybės ir krikščionybės derinys. Koplytėlė įstatyta tiesiog į ąžuolo drevę. Kaip dažnai tokiais atvejais būna, ji plokščia, architektūrinės formos tik imituojamos. Paprotys įrengti koplytėles drevėse ar pritvirtinus prie kamienų (dažniausiai ąžuolų) siejamas su ikikrikščionišku vėlių kultu, šventų medžių garbinimo tradicija.

Aušbikavis

Aušbikavis, kaip ir pietrytinis jų kaimynas Bikavėnai, yra prie Bikavos, tik aukščiau, jei žiūrėti pagal upelės tėkmę. Vietovė pirmą kartą minima 1561 m. sudarytame Pajūrio valsčiaus inventoriuje. Jame nurodoma, kad gretimi Bikavėnų ir Gorainių kaimai ribojasi su bajorų Auxto Bykoviancow valdomis. Tikėtina, kad tuomet gyvenvietė vadinosi Aukštaisiais Bikavėnais ar panašiai. Vėlesniuose LDK laikų dokumentuose Aušbikavis apibūdinamas kaip bajorkaimis (akalica). Tačiau jame gyveno ne tik bajorai. Kaip liudijo vienas senolis, XIX a. antroje pusėje čia buvo „Bilevičiaus dvaras [...], bajoro Mantrimo du folverkai, penki viensėdžiai, keturi bubeliai [trobelninkų sodybėlės] ir Aušbikavio soda, kurioje yra 17 ūkių“. Pastaroji XIX a. pradžioje, o gal ir senesniais laikais, priklausė Bilevičių valdytam Tenenių dvarui. Tikėtina, kad šie savininkai įkūrė Aušbikavyje ir minėtą dvarelį (palivarką). Ilgainiui skirtumai tarp Aušbikavio gyventojų sumažėjo, 1923 m. jame surašyti 34 ūkiai, 159 gyventojai. 2014 m. kaime buvo 24 sodybos, gyveno 84 žmonės.

Aušbikavio centre galima apžiūrėti 1930 m. statytą medinį koplytstulpį. Jis būdingos šiems kraštams kompozicijos, su vertikaliai orientuota koplytėle virš banguoto silueto stiebo, papuoštas originaliu kalvio darbo kryželiu.

Lankytinos vakarinėje kaimo dalyje prie kelio į Bikavėnus esančios senosios Aušbikavio kapinės. 2014 m. jose pastatytas aukštas ornamentuotas kryžius Silvestro Teofilio Valiūno (1789–1831) atminimui. Jį padarė Aušbikavyje gyvenantis tautodailininkas Arūnas Šimelis.

S. T. Valiūnas kilęs iš Raseinių krašto. 1812 m. jis baigė Vilniaus vyriausiąją dvasinę seminariją, dalyvavo nesėkmingame Napoleono karo žygyje į rytus. Po to gyveno keliose Žemaitijos vietose, bet ilgiausiai – Aušbikavyje. Čia buvusį dvarelį tuo metu valdė jo mokslo draugo teneniškio Grigaliaus Bilevičiaus brolis Steponas.

Šalinęsis žmonių, patyręs skurdą, S. T. Valiūnas nebuvo plačiai žinomas to meto visuomenei. Nors parašė įvairių kūrinių lietuvių ir lenkų kalbomis, ne visi jie pasiekė skaitytoją. Į literatūros istoriją jis visų pirma įėjo kaip 1828 m. išspausdintos, vėliau itin populiaria daina virtusios baladės „Biruta“ autorius. Tai vienas pirmųjų poetinių kūrinių, romantizavusių mūsų istorinę praeitį. Jame prisimenama ne tik kunigaikštienė Birutė, bet ir valdovai Kęstutis, Vytautas. Anot muzikologės Daivos Kšanienės, ilgainiui Birutė „tapo savotišku ne tik žemaičių, bet ir lietuvininkų himnu, giedamu tiek bajorų, tiek paprastų valstiečių“. Ši daina įkvėpė ne vieną poetą. Maironio žodžiuose – „čia skamba po kaimus Birutės daina“ – taip pat turimas omenyje šis kūrinys. Štai keletas jo eilučių:

Ten, kur laiminga buvo žemė mūsų,/ Viežlyva, skaisti kaip rožė ir rūta/Kol buvom ponais ir gudų, ir prūsų,/Kunigaikštienė gyveno Biruta.

S. T. Valiūnas dar yra parašęs satyrų, poemų, eiliuotą laišką bendraminčiui Dionizui Poškai, kuriame aptarė bendrinės lietuvių kalbos problemą. Tarp išlikusių jo kūrinių – ir elegija lenkų kalba „Skroblynas Aušbikavio girioje“, prasidedanti žodžiais:

Skroblų giraite! Jauki nuošalybe!/Nerandu kitur laimės, kaip tik tavo prieglobsty…

1831-aisiais S. T. Valiūnas įsijungė į sukilimą ir, kaip turintis karinės patirties, buvo paskirtas vieno dalinio karininku. Žuvo sukilimui pralaimint neaiškiomis aplinkybėmis. Žinoma, kad jį palaidojo „tik keli pamaldūs sodžiaus žmonės“. Tikroji poeto ir sukilėlio kapo vieta nežinoma, tačiau spėjama, kad jis ilsisi senosiose Aušbikavio kapinėse.

Bikavenai_muziejus_E_2013+ OLYMPUS DIGITAL CAMERAOLYMPUS DIGITAL CAMERA