Ruduo

Roma BERNOTAS

Ar tu žinai, brangioji, koks ruduo gali būti,
Jam vasara paliko pilnas žiedų lankas,
Žvelgiu į jo tapybą, ji keičias po truputį,
Spalvom išpuoštą lapą imu sau į rankas.

Aplinkui smalsiai žvalgos gležna klevo šakelė,
Ji gėrisi ir žavis spalvota palete,
Žiūriu į tą medelį, jis mano širdį gelia,
Jo žavesį nustelbia ta žaluma plati.

Šermukšnio rausvos kekės ten stengiasi patekti,
Prie žalių lapų dera ugninė jos spalva,
Pilnam mėnuliui šviečiant lyg žvakė ima degti,
Nuo rudeninio grožio apsvaigsta man galva.

Tartum papūtus vėjui rikiuojasi berželiai,
Eilėm sustoję laukia kol rūkas žemėn kris,
Regis lietus ims lyti ir plauti kaimo kelią
Kol rausva ryto saulė padangėje sušvis

Vandens paviršiuj medžiai lyg veidrody puikuojas,
Jie papuošia peizažą sodria spalvų gija,
Gražiai išpuošti medžiai į kolonas rikiuojas -
Jo rudeninis laužas sudegs pats savyje.

Kai rudeninės ugnys sušildys mano sielą,
Prie gelsvo klevo laužo aš lauksiu vėl tavęs,
Kai pažvelgiu į tolį, visur gražu ir miela,
Gal lapais dengtas takas vėl man tave atves.

Tavęs nekantriai lauksiu kol vėl pro medžių laužus
Mano svajų mergaitė vėl pas mane ateis,
Galbūt man duoto žodžio dabar jau nebelaužys
Ir už klaidas jaunystės ji man dabar atleis.

Tvirtai apglėbsiu rankom aš jos švelnutį kūną
Ir  drąsiai pažiūrėsiu jai tiesiai į akis,
Kai meilė mus aplanko, juk taip dažniausiai būna,
Tik nežinau ką ji man šį kartą pasakys.

Gelsvai raudoni lapai vėl kris po mūsų kojom,
Tavo švelnutės rankos mano delnuos sušils,
Juk kažkada vaikystėj mes tais takais bėgiojom,
Galbūt jie mūsų meilės daugiau jau neapvils.

Tu man sakei ne kartą, kad tau ruduo patinka,
Kad rudeninis grožis nuspalvina akis,
Kiek daug to rausvo vario čia išberta aplinkui,
Kiek čia spalvų visokių niekas nepasakys.

Vėl skuba, bėga metai, vėl medžių lapai krinta,
Greit rudeninį grožį pakeis balta žiema,
Sugrįžti į jaunystę bus mums visiems užginta,
Gal ta svajų mergaitė liks man ištikima.

Prabėgs gal daugel metų, kelius nuklos vėl lapai,
O mūsų meilės taką apdengs spalvų gija,
Mums bus seniai praėję gyvenimo etapai,
Bet tas ruduo spalvotas išliks mums širdyje.

Aš dar dažnai sugrįšiu prie rudeninio laužo,
Kas man sušildys širdį, nuspėti negaliu,
Galbūt ruduo nekaltas tuos pažadus sulaužė,
O gal svajų mergaitė, kurią lig šiol myliu.

Romas  Bernotas
2014 11 13