Naumalūnis - prarastos Tėvynės kampelis

Heinrich MEYER

Lankydama senąsias Šilutės rajono (buvusio ir esamo) evangelikų liuteronų kapinaites, patekau į gražų gamtos prieglobstį, esantį už Žukų (Vilkyškių seniūnija) link Jūravos girininkijos, Naumalūnį (Neumühl). Čia yra buvęs didelis vandens malūnas prie gražios užtvankos, didelė malūnininko sodyba ir lentpjūvė. Mažose miško kapinaitėse aptikau kelis kapus ir vieną įrašą geležinėje lentelėje...

Herbert Venzke 18.1.1907 - 20.1.1907

Norėjosi sužinoti, kas gyveno ir valdė šį didelį ūkį, buvo įdomu, ar yra išlikę gyvų liudininkų, kurie galėtų papasakoti apie čia gyvenusius ir dirbusius žmones. Kada apie tai paskelbiau Vokietijoje leidžiamame laikraštyje "Memeller Dampfboot", gavau laišką iš čia vaikystę praleidusio Heinricho Mejerio (Heinrich Meyer) su nuotraukomis ir pasakojimu apie šią vietovę. Deja, apie ankstesnįjį lentpjūvės ir malūno savininką Venskų (Venzke) jis negalėjo nieko papasakoti, tik tiek, kad kapavietė yra buvusio malūno savininko šeimos. Kapinaitės buvusios pamiškėje. Čia taip pat palaidotas ir šio pasakojimo autoriaus senelis. H.Mejeris laiške papasakojo apie savo ir artimųjų gyvenimą Naumalūnyje iki 1945 metų.

Prarasta tėvynė, ilgesys ir noras sugrįžti atgalios palieka gilius randus išvarytųjų sielose. Tokia yra buvusi vokiečių karta Rytprūsiuose... Šis kraštas savitas, unikalus. Žmonės, jų papročiai suformuoti kitokios socialinės aplinkos, religijos, kultūros. Kokius likimo smūgius patyrė šis kraštas ir jo gyventojai po II pasaulinio karo, nesunku atspėti. Sudėtingi santykiai tarp karo ir pokario vietinių ir ateivių lietuvių iš Žemaitijos...

Regina JASUDIENĖ, Šilutės kraštotyros draugijos pirmininkė, Pamario pagrindinės mokyklos mokytoja



Tarp dviejų pasaulinių karų mano senelis Naumalūnyje įsigijo sodybą su malūnu ir lentpjūve iš savininko Venckės (Venzke). Šiek tiek pajamų senelis gaudavo iš medienos sandėlio Endriušiuose ir Smalininkuose. Iš antrosios santuokos su Amalie (Amalija) senelis turėjo šešis sūnus: Francas (Franz) studijavo Berlyne ir kaip jo brolis Liudvikas vertėsi advokato praktika. Kitas sūnus Paulius išvyko į Braziliją. Mano tėvas Hansas Mejeris (Hanz Meyer) mokėsi šaltkalvio specialybės. Artūras (Arthur) po I pasaulinio karo pasiliko Rusijoje ir tik 1936 m. dėl politinių sumetimų apsigyveno Tilžėje. Kurtas (Kurt) - jauniausias iš sūnų - emigravo į Kanadą dėl savotiško požiūrio į Klaipėdos kraštą.

Mano tėvas Hansas per I pasaulinį karą buvo patekęs į rusų nelaisvę, todėl mokėjo gerai rusiškai kalbėti. O lietuviškai jisai mokėjo kaip ir kiti Klaipėdos krašto gyventojai. Šaltkalvystės mokslas ir patirtis padėjo tinkamai tvarkytis iš tėvų paveldėtoje įmonėje. Prieš tai jis dirbo Hesene ir Vestfalijoje. Ten jis dirbo pas malūnininką Friedrichą Karlą Dietrichą (Friedrich Karl Dietrich), kur susipažino su jo dukra Helene, mano motina.

Ūkio valda Naumalūnyje anksčiau priklausė mano tėvo broliui Pauliui. Jam emigravus į Braziliją, ūkį perėmė mano tėvas... Naumalūnis, apsuptas miškų ir tvenkinio, buvo atokiai, bet mums, vaikams, teikė pakankamai daug įvairumo ir nuotykių...

Aš gerai prisimenu save, šešiasdešimtmetį, sugrįžusį į šį nuostabų tėviškės kampelį. Įsivaizdavau tada save pro gyvenamojo namo langą apžiūrinėjantį aplinką: štai kvadratinio kiemo viduryje ošia neaukštas ąžuolas (jis dar ir šiandien tebestovi ten), pasviręs ant priešais esančio tvarto mūrinės sienos. Priešais ,dešinėje pusėje, įsikūrusios kiaulės ir vištos, kitoje pusėje - senbernaras su savo būda. Tvarte vienoje pusėje stovėjo 4 - 5 karvės, kitoje - 3 arkliai.

Mano senelė Amalija (Amalie), tėvo motina, gyveno dviejų kambarių bute pietinėje namo dalyje, tenai stovėjo ir jos audimo staklės. Tarp senosios namo dalies ir tvarto buvo kamarėlės, skirtos lentpjūvės ir lauko darbininkams. Iki karo jie buvo atkeliavę uždarbiauti iš Lietuvos, o vėliau civiliai kaliniai iš Lenkijos ir Baltarusijos.

Išorinėje pastato kairėje pusėje buvo išėjimas į didelį daržą. Norint patekti į jį, reikėjo praeiti pro 4-5 bičių avilius. Dešinė vežimų kiemo pusė baigėsi prieš tvartą. Mediniai pastatai su daugybe durų ir vartų išėjimui. Čia buvo patalpa sudėti malkoms, atliekoms iš lentpjūvės, įvairioms mašinų detalėms ir kitems žemės ūkio padargams, kuriuos pakeitė naujesni.

Malūno pastatas ir lentpjūvė stovėjo sodybos dešinėje pusėje. Priešais tvenkinį - mūrinis malūnas. Pirmajame jo aukšte turbinos suko dantratinį mechanizmą. Čia buvo dvi grūdų valymo mašinos - avižoms ir miežiams - kurios priklausė turtingam malūnininkui Klošaičiui (Kloschat) iš Žukų. Viršutiniame aukšte stovėjo maišai su dar nemaltais grūdais, kurie buvo pilami į tam skirtą piltuvą.

Malūnas užsibaigė lentpjūve - medinių konstrukcijų ir cinkuota skarda dengtu stogu. Lentpjūvėje stovėjo dideli ir mažesni gateriai. Medžių kamienai nuo ąžuolinės platformos į lentpjūvę patekdavo ant vagonėlių. Pasivažinėti su vagonėliais mums, vaikams, buvo įdomi ir viliojanti pramoga, ypač, kai nematydavo tėvai. Pjūklus mašinoms tėvas parsisiųsdavo iš tolimojo Remscheido (Vokietija).

Šalia gaterių stovėjo obliavimo staklės. Pjūklai ne tik pjovė gontus (specialios konfigūracijos lentelės stogui dengti - aut.), bet ir dėžes sūrių pakavimui. Aštuonpusės sūrių pakavimo dėžės arklių paštu keliaudavo į Tilžę. Prisimenu, kaip mūsų malūno darbininkas Runkė (Runke), kuris prižiūrėjo pjūklus, čia nukentėjo - prarado kairės rankos nykštį ir smilių. Mano motina kaip galima greičiau užrišo ranką, skubiai pakinkė arklį ir nuvežė pas daktarą, kuris vienintelis turėjo mašiną. Iki Viešvilės buvo 12 km. Runkė buvo padienis darbininkas. Jis eidavo į kitas lentpjūves uždarbiauti ir ten jau buvo praradęs nykščius ir rodomuosius pirštus...

Tvenkinio vandens lygis buvo reguliuojamas dviem šliuzais. Tvenkinyje trūkdavo vandens dėl karštų vasarų ir šaltų žiemų. Tomis dienomis karučiais vežiojom pjuvenas ir medžio atliekas į katilinės prieangį, kad vanduo katile įkaistų iki pragariško karščio. Garo mašinos su dviem cilindrais stovėjo malūno viduje. Slėgimo katilas stovėjo netoliese, kitoje patalpoje, greta, buvo keturkampis kaminas.

Tuo metu Naumalūnyje, kad ir ne visuose pastatuose, buvo įvesta elektra. Mygtukų spaudimas ir elektros šviesos atsiradimas visada stebino lankytojus. Mano tėvas apatiniame malūno aukšte, nedideliame kambarėlyje, buvo sukonstravęs 110 voltų įrenginį. Tik įėjus azoto rūgštis, esanti stikliniame rezervuare, kirto į nosį. Hidroturbina dideliu greičiu suko dinamą. Įrenginys buvo pritaikytas gaminti elektrą, radijui, kerosino lempoms.

Mūsų gyvenamasis namas buvo medinis, vieno aukšto, su tam kraštui būdinga išvaizda. Šalia augo dvi liepos ir alyvų krūmai. Palipus 4 mediniais laipteliais buvo galima patekti į prieangį, tada kairėn - į svetainę. Antrasis šoninis įėjimas vedė į virtuvę. Čia stovinti viryklė privalėjo kasdien aprūpinti maistu ir gėrimu apie dešimtį žmonių. Šalia viryklės stovėjo medinė dėžė su medžio atliekomis iš lentpjūvės. Kitame virtuvės kampe puikavosi skalbimo kubilas, kuris visada buvo pasiruošęs tarnauti kaip kubilas mėsai ir dešroms. Kartą į savaitę, daugiausia penktadieniais, buvo kepama duona. Išvakarėse duonos tešla buvo užraugiama medinėje geldoje. Mūsų dvidešimtmetė padėjėja Nina iš Baltarusijos savo stipriomis rankomis minkė tešlą, šlapiomis rankomis formavo duonos kepaliukus ir šovė juos į karštą krosnį. Virtuvėje pasklisdavo šešių didelių duonos kepalų aromatas. O sekmadieniais kepdavo pyragą.

Už virtuvės buvo gyvenamieji kambariai, miegamasis, kitoje pusėje kabinetas su pianinu. Čia kartu buvo ir ofisas. Patalpos buvo šildomos koklinėmis krosnimis. Antrajame aukšte mano tėvas įrengė kambarius vaikams ir pats padarė baldus.

Dideliame darže augo daug daržovių, uogų, sode - vaisiai, turėjome ir šiek tiek medaus. Rudenį pjaudavo vieną ar dvi kiaules. Iš pradžių kiaulių išdarinėjimui buvo kviečiamas Bertulaitis (Bertulat) iš Žukų, o vėliau mėsos tvarkymą perėmė mano motina. Norėdamas pasigaminti skanios kepeninės dešros, Bertulaitis turėdavo atnešti jautienos. Todėl rūkykla tuo metu būdavo pilna mėsos. Žiemą jis iš užšalusio tvenkinio išpjaudavo ledų gabalus, kuriuos užpildavo pjuvenomis su žeme. Ledus jis naudojo mėsos gaminiams šaldyti iki vasaros. Metų pabaigoje Bertulaitis buvo kviečiamas dar kartą, tik jau jis atvykdavo pas mus, vaikus, apsirengęs Kalėdų seneliu...

Pavasarį ant stalo daugiausia buvo patiekiama vištiena, o rudenį - keptos antys. Iš tvenkinio karts nuo karto ant stalo patekdavo puiki lydekaitė. Miške rinkdavome mėlynes, bruknes ir grybus.

Už namo akį džiugino puikus gėlynas, o centrinį gazoną nuo vaikščiojimo takelio skyrė daugybė gėlių. Į namo pusę buvo mūrinė sienelė. Čia stovintys suoleliai kvietė pailsėti, ypač vasarą, nepaisant įkyrių uodų... Tvenkinyje plaukiojo apie dešimt ančių. Kiekvieną sezoną tvenkinys mums teikė įvairių pramogų.

Ten, kur Naumalūnio laukai ribojosi su mišku, buvo tvora, kad laukiniai žvėrys nepadarytų nuostolių. Naumalūniui priklausė apie 25 ha. Didelę dalį žemės užėmė kiemas, pastatai, miškas, tvenkinys, taip pat lankos ir laukai. Smėlinga žemė tiko auginti kviečius, bulves, šakniavaisius, kurie buvo reikalingi ir žmonėms, ir gyvuliams. Darbo dienomis kiemas atgydavo: čia suvažiuodavo ūkininkai iš aplinkinių kaimų į malūną. Medinis, prikrautas įvairių prekių žydo Štoko (Stock) vežimas pasirodydavo čia taip pat. Jis išdėliodavo savo prekes virtuvėje ant grindų. Ten buvo mokyklinių sąsiuvinių, sagų ir kitokio šlamšto, taip pat šviežios žuvies.

Mano tėvų pažįstamų ratą sudarė girininkas Vilis Ašmonas (Willi Aschmann), dvarininkas Francas Bensingas ( Franz Bensing) iš Naujininkų, mokytojas Valpuskis (Walpuski) ir taip pat girininkas Kionigas (König).

Pirmosios kelionės į tolimą ir nepažįstamą pasaulį buvo mums kelias į Žukų mokyklą (apie 1.5 km). Mus mokė mokytojai Valpuskis (Walpuski), Makaitis (Makat) ir Pozingis (Posingis).

Žukuose buvo visko, ko reikėjo kasdieniame gyvenime: Palmo (Palm) ir Neimano (Niemann) parduotuvės, kalvis Gelhardas (Gehlhar), karietininkas Bergeris (Berger), kepėjas Tamošius (Tomoschus), ūkininkas Sedatis (Sedat), kuris turėjo vėjo malūną, mėsininkas Bertulaitis (Bertulat), ūkininkas Zingė (Singe), mūrininkas Košinskis (Koschinski), dažytojas Brizevicas (Brisewitz) ir kiti. Pokalbiams kartais jie susitikdavo mažoje Palmo salėje. Karnavalo metu, per Kalėdas, vykdavo kepurių šventė, kurią ruošdavo vaikų teatras, vadovaujamas mokytojo Pozingio (Posingis). Šioje mažoje salėje aš išbandžiau savo garsinį kinofilmą. Mes sėdėjome ant paprastų medinių suolų, ir buvome labai sujaudinti istorijų apie dramblius, dirbančius miškuose, ir "mikimauzų" nuotykių...

Paskutinieji Naumalūnio savininkai ir gyventojai buvo: mano tėvas Hansas Mejeris (Hans Meyer, 1898), mano motina Helena (Helene, 1901), mano senelė Amalija (Amalie). Vaikai Margarita (Margarete, 1926), Rudolfas (Rudolf, 1928), Heinrichas (Heinrich, 1930), Helmutas (Helmuht, 1939).

1944 m. vasarą vis dažniau girdėdavosi rusų fronto kanonadų garsai. Rugpjūčio mėnesį pirmą kartą vokiečiai davė įsakymą evakuotis, o spalio mėnesį galutinai palikti Naumalūnį. Apie evakuaciją telefonu mums pranešė vietinio būrio vyresnysis Šereikis (Schereiks). 5 val. ryto mašinos jau mūsų laukė ant kelio.

Mes palikome gimtąsias vietas tikėdamiesi čia greit sugrįžti...

Iš kairės: mokytojas Stašaitis iš Žukų, mano tėvas, mano mama, dėdė Kurtas, mano senolė, pusbrolis Viktoras, dėdė Artūras. Apačioje vaikai: brolis Rudis, šio straipsnio autorius ir sesuo Gretel.

Naumalūnio vaizdas nuo kapinaičių pusės.