Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 balandžio 13d. Nr. 7 (30)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
 

Minijos kaimo praeitis

 
     
 

Pagal knygą "Minija ir Karklė: Pamario paveldo kaimai ir jų aplinka"
parengė Saulius SODONIS.

 
     
 

Minijos kaimo vardas kilęs nuo jį skiriančios upės pavadinimo. Žodžio Minija šaknis min- isiekia indoeuropiečių bendrystės laikus ir sietina su "liūnas, purvas, upės tėkmė", kuris galėtų reikšti ir klampynę, pažliugusią vietą.

Prieš 2 500 metų, subatlančio laikotarpiu, šiose vietose tyvuliavo apie 4 - 8 km į sausumą įsirėžusi Kuršių marių įlanka, pamažu užpildoma Nemuno sąnašų. Minijos upė tada įtekėjo tiesiog į šią plačią įlanką. Ši Nemuno deltos vieta geologiniu požiūriu laikoma viena iš jauniausių darinių. Viso Nemuno atšakos ir Minija tada nešė nedaug sąnašų, todėl dar nebuvo susiformavusi tokia didelė kaip Rusnės sala, o upių vagos buvo tiesesnės, mažiau vingiuodavo. Tuometinės Minijos žiotyse, dabartinio kaimo vietoje pradėjo kurtis pirmieji gyventojai - žvejai, medžiotojai, miško ir pelkių gėrybių rinkėjai. Lietuvoje ėmus masiškai kirsti miškus, dėl pasikeitusių gamtinių sąlygų pradėjo didėti potvyniai. Dėl jų gausėjimo keitėsi ir upių vagos. Sparčiai Minijos upės žiotys ėmė stumtis į pietus. Apie XVIII a. susitiko su Atmatos delta, augančia Vakarų link. Didysis Krokų lankos užutekis išnyko per porą šimtų metų, pavirsdamas atskiru nuo marių lagūninės kilmės ežeru. Tai gerai matyti iš XVIII a. pabaigos žemėlapių. Šiais laikais laivuojama seklesnė kairioji Minijos deltinė atšaka Takgrabė. Ji laikoma pagrindine upe, kuri įteka į Atmatą 3 km aukščiau žiočių, ties Uostadvariu. Kasant karaliaus Vilhelmo kanalą, jos vagos kryptis buvo pritaikyta įplaukti iš Atmatos pusės. Upaitė, dešinės Minijos upės atšaka, dabar laivybai nenaudojama, nors jos gylis yra 6 - 7 m, nes įteka į seklią Kniaupo įlanką.

Minijos kaimo, kaip ir kitų Nemuno deltos kaimų istorija susijusi su gamtine deltos raida, taip pat ir su politine situacija. Po Melno taikos kryžiuočiai, pasijutę saugesni, ėmė rūpintis ekonominiais dalykais. Bene seniausias dokumentas, kuriame minimas Minijos kaimas, yra 1540 m. Klaipėdos apskrities mokesčių sąrašas. Remiantis tuo sąrašu, Minijos kaime tada gyveno 11 ūkininkų činčininkų su šeimomis. Ūkininkais buvo vadinami visi gyvenantys vyrai - šeimų galvos, nors Pamario kaimuose daugumos jų svarbiausias verslas buvo žvejyba. Jie priskirtini plačiai Pamaryje paplitusiam žvejų - laukininkų socialiniam tipui. Be baudžiavinių mokesčių mokėtojų valstiečių šeimų gyveno dvi privilegijuotos vokiečių kilmės šeimos (karčemininko ir prievaizdo). Turint galvoje, kad tuo metu šeimą vidutiniškai sudarė 5-6 žmonės, bendras Minijos kaimo gyventojų skaičius XVI a viduryje turėjo būti apie 60 žmonių. Nuo pirmo Pamario gyventojų surašymo iki 1679 - 1680 analogiško surašymo, gyventojų skaičius padidėjo 3,5 karto. Gyventojų gausėjo daugiausia dėl imigracijos: žemaičių iš DLK, o vokiečių - iš kitų Prūsijos kunigaikštystės regionų.

Mokesčius mokančių Minijos kaimo žvejų skaičius buvo toks: 1555 - 14, 1595 - 22, 1621 - 24, 1661 - 24, 1701 - 23, 1750 - 19, 1780 - 19.

Po 1709 - 1711 m. maro Pamario kaimai ėmė sparčiai vokietėti.

1817 m. Minijos kaime gyveno 270 žmonių. Tada kaime buvo 31 gyvenamasis namas. Minijos kaimas tada priklausė Rusnės administraciniam domenui, Kintų parapijai. Minijos kaimas turėjo nuomojamojo kaimo statusą (kaip ir Ventės kaimas). XIX a. viduryje Minija buvo vienas didesnių kaimų Kintų parapijoje. Tada kaime gyveno 406 žmonės ir stovėjo 76 namai. Tai buvo antras pagal dydį Kintų parapijos kaimas (iš 28 Kintų parapijos kaimų). XX a pradžioje (pagal 1913 m. žemėlapio duomenis) kaimo valdose buvo 112 didesnių pastatų. 60 jų buvo vakarinėje (dešiniakrantėje) dalyje, 46 - rytinėje (kairiakrantėje), o dar 6 - pietiniuose vienkiemiuose prie Minijos upės. 1912 m. nė vienas Minijos gyventojas neužsirašė žveju. Ten gyveno tik vienas matrosas ir žvejybos meistras. Visame kaime buvo tik trys prekybininkai. Kaimo elitą sudarė du mokytojai. 16 žmonių iš 134 užfiksuotų kaime užrašyti savininkais. Du žmonės dirbo pašte. Minijoje tada buvo tik trys amatininkai (dailidė, batsiuvys ir siuvėjas). Du žmonės buvo užrašyti darbininkais, du - tarnais, buvo trys tarnaitės. Didžiulė dalis gyventojų buvo užrašyti kaip mažažemiai, vargingieji (kampininkai, nepasiturintys) kaimiečiai - tokių buvo net 31. Dar daugiau buvo samdinių liuosininkų - net 44, prie kurių priskiriamos liuosininkų našlės ir pan. Dar buvo užfiksuotos dvi našlės, aštuoni išimtininkai, viena rentininkė, septynios tarnaitės - ne patys turtingiausi žmonės. Minijos mažažemių valstiečių gausa rodo, kad daugelis jų versdavosi įvairiais verslais - ir kukliu ūkiu, ir žvejyba. Vietos tradicijos, ar mokesčių lengvatos lėmė tai, kad Minijoje niekas nenorėjo vadintis žvejais. Iki Pirmojo pasaulinio karo kaime apie 70 % gyventojų buvo lietuviai.

Prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią kaime buvo gyvenamos 28 sodybos. 1943 m išleistame gyventojų žinyne pateiktos tik 42 Minijos kaimo gyventojų pavardės. Tada buvo išskirtos tik keturios gyventojų grupės: ūkininkai, žvejai, darbininkai, laukininkai. Sąraše daug moterų - net 18. Išsiskiria tik žvejų grupė, kurių užrašyta net 19 (skirtingai nei 1912, kur nebuvo nė vieno žvejo). Galbūt dėl specifinio darbo ir jo reikšmingumo tada žvejai dar nebuvo mobilizuojami. Galima spėti, kad žvejų šeimos tada sudarė apie pusę kaimo gyventojų. Vienas iš žvejų buvo užrašytas kaip ūkininkas ir žvejys. Į sąrašą įtrauktos ir dvi žvejų žmonos (galbūt jų vyrai buvo mobilizuoti ar žuvę). Ūkininkų Minijos kaime tada užrašyta vienuolika. Įdomu, kad net devynios iš jų moterys. Gal tai ir patvirtina išskirtinę žvejų padėtį tuo metu. Matyt, dauguma vyrų buvo mobilizuota į Vokietijos kariuomenę. Likę du vyrai ūkininkai, matyt, nebetiko kariuomenei. Iš septynių tuometinių darbininkų vėlgi net šešios užrašytos moterys. Kaip laukininkai - žemdirbiai tada užrašyti trys vyrai. Dar vienas buvo stalius. Moteris valdė ir vietos karčemą. 1942 - 1943 m. Minijos kaimo gyventojų sąrašas atskleidžia svarbias to sunkaus laiko tendencijas: sumažėjusi kaimo bendruomenės socialinė įvairovė, daugelis barų valdoma moterų, žvejyba tapo svarbiausiu užsiėmimu.

Į Minijos kaimą nuo 1945 m. sovietų valdžia, grasindama represijomis arba viliodama įvairiomis lengvatomis, iš Dzūkijos, Suvalkijos ar Aukštaitijos perkėlė apie dvidešimt valstiečių šeimų (daugiausia mažažemių, bežemių ar padegėlių). Daug žmonių į Pamarį atvyko ir savo noru, ieškodami lengvesnės dalios turtingesniame ir patogesniame gyventi Klaipėdos krašte. 1948 m. Minijos kaime jau gyveno apie 60 gyventojų. 1959 m. - 96, o 1970 m. - net 124. Tačiau tarp jų iš senųjų prieškario lietuvininkų buvo likusios vos trys šeimos - Jakumaičiai ir brolių Šukių.

Ūkinė veikla

Gyvenimas prie upių buvo pakankamai nesudėtingas: burinė žvejybos valtis stovėjo visai šalia gyvenamojo namo, šalia buvo ir žvejojimo įrankiai. Sugauta žuvis buvo dorojama šalia, atliekos sušeriamos gyvuliams. Šienavimas buvo sudėtingas, bet vienkartinis darbas. Išdžiovintas ir paruoštas šienas būdavo paliekamas drėgnose vietose ant medinių pakylų, sukrautas į šieno kupetas. Jas parsiveždavo užšalus pelkynams sniego ir ledo keliu. Intensyviau užsiimantiems pienininkyste nereikėjo statyti didžiulių daržinių, vežti šieno ir jo krauti. Tokia racionali ūkininkavimo sistema padėjo per šimtmečius išlikti daugumai Nemuno deltos ir Kuršmarių pakrančių kaimų.

Skirtingai nei kiti Nemuno deltos kaimai Minijos kaimas nebuvo apjuostas apsauginiais pylimais, neturėjo savo polderio. Upės pakrantėmis palei sodybas ėjo tik keliukai, o ne didesnės kaimo gatvės. Dešiniojo kranto gyventojai turėjo savo skersinius keliukus, vedančius į Kintų vieškelį. Minijos kaime vyravo mažos žvejų sodybėlės, susispaudusios upės pakrantėse. Tik pietinės užeigos sodyba išsiskyrė didesniais pastatais.

Rytuose Minijos kaimo valdos ribojosi su Rugulių kaimo, šiauryčiuose - su Jociškių dvaro, šiaurvakariuose - su minėtų laukininkų kaimų valdomis. Įdomu, kad užliejamųjų pievų plotuose apsieita be stabilesnių ežių - sklypų ribų ženklų. Gal tai nebuvo naudinga dėl potvynių nuolat keičiantis sąlygoms, o galbūt pievų rėžiai būdavo nustatomi kasmet prieš šienavimą.

Dauguma Minijos sodybų prie namų turėjo daržų sklypelius. Užtat ariamos žemės tebuvo labai mažai - vos keli sklypeliai paupyje ir stambesnio savininko valda šiaurvakariniame kaimo žemių pakraštyje. Minijos žmonės, be žvejybos vertėsi beveik vien pievininkyste. Kaimas valdė nemažus užliejamųjų pievų plotus abiejuose Minijos krantuose.

Kadangi pelkėtame Kuršmarių regione vyravo karališkos valdos, Pamario žvejų kaimai, nepaisant valstiečius slėgusių baudžiavinių prievolių, galėjo džiaugtis palyginti didelėmis savivaldos teisėmis ir laisvėmis. Tvirtai valstiečių bendruomenėje įsišaknijęs savo laisvių ir teisių suvokimas leido Pamario žemumų valstiečiams tvarkytis patiems. Pačios kaimų bendruomenės rūpinosi kunigų ir mokytojų išlaikymu. Minijos kaime mokykla įkurta 1736 metais po mokyklos reformos Prūsijos karalystėje. XIX a. viduryje mokyklą lankė vaikai ir iš Rugulių kaimo ir Jociškių dvaro.

1802 m. Minijos kaime Gottfriedas Gerschke įsteigė burių siuvyklą, o vėliau ir burinių valčių dirbtuvę. 1827 m. dešiniajame Minijos krante buvo įsteigtas vandens lygio matavimo postas, o jau XIX a. antroje pusėje kaime ėmė veikti pašto stotis.

Pietiniame Minijos kaimo pakraštyje, ties užeigos namais, buvo svarbi perkėla. Čia persikeldavo keliaujantys iš Kintų į Rusnę, nes nuo Minijos kaimo toliau kelias ėjo jau dešiniuoju (vakariniu) upės krantu. Prie kelio į Kintus ėmė kurtis naujesnės sodybos: kaimo mokykla, stambesnių pievininkų ūkiai. Trys nedideli viensėdžiai buvo įsikūrę piečiau kaimo - ties Upaitės ir Takgrabės išsišakojimu. Ten galėjo gyventi su laivyba Vilhelmo kanalu susiję žmonės.

Pirmosios žinios apie karčemą Minijos kaime yra iš 1601 m. Tais metais Krokų lankos žvejybos prievaizdas Nickelis Jagenteufelis gavo jos laikymo teises ir vietą, bet be žemės. Tačiau dėl didelio gyventojų skaičiaus, 1623 m. teisę įkurti antrąją karčemą gavo Martinas Krause, sumokėjęs 60 markių pradinio mokesčio ir kasmet privalėjęs mokėti po 6 markes. Jo anūkė ištekėjo už Hanso Hamburgerio, kuris įkūrė dar vieną karčemą su prievole iš valdžios kasmet nupirkti po du gorčius alaus ir nemokamai kelti keleivius per Miniją.

Minija nuo XX a. pradžios daugiausia buvo lankoma žvejų mėgėjų, žvejojusių Minijoje ir Krokų lankoje, bei medžiotojų, mėgusių medžioti vandens paukščius ir raistų žvėris Minijos deltinių atšakų pakrantėse. Kaime buvo 3 karčemos, iš kurių pati didžiausia (su nakvynės namais) buvo dešiniakrantės kaimo dalies pietiniame pakraštyje. Šių svečių namų kieme stovėjo ūkiniai pastatai, atokiau - vėjinė lentpjūvė, arklidės.

Žiemą dalis minijiškių vertėsi poledine žūkle, o dalis kirsdavo medžius užšalusiuose raistuose arba pjaudavo nendres Kniaupo įlankoje. Nendrių kirtimas ir pardavimas buvo gana pelningas užsiėmimas. Kuršmarių pakrančių nendrės, kurios buvo skirtos pastatų stogams dengti, mielai buvo perkamos visuose Rytprūsiuose. Iš vieno hektaro nendrynų XIX a. antrojoje pusėje būdavo galima uždirbti iki 70 reichsmarkių. Mediena būdavo išvežama iš užšalusių žemapelkių žiemą rogių keliais.

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą randama žinių apie Minijos dvarą. Daugiau žinoma apie jį tarpukariu. Jis vadinosi Minijos pievų dvaru (vok. Wiesengut Minge). Toks pat pievų dvaras anuomet buvo ir Uostadvaris (vok. Kiiwerschof). Šie dvarai daugiausia užsiiminėjo pievininkyste. Minijos dvaro nedidelė sodyba buvo įsikūrusi dešiniajame krante, šiauriau kaimo.

1919 m. Minijos dvaras turėjo mokėti 1 335 markes grynojo pelno mokesčio. Jis valdė 174 ha žemės, iš jų 32 ha armenų, 121 ha pievų, 5 ha kertamo miško ir 25 ha vandens telkinių. Dvare laikyti 6 arkliai ir 29 galvijai (iš jų 18 melžiamų karvių), 10 kiaulių. Minijos pievų dvaras buvo du kartus parceliuotas: pirmą kartą prieš 1920 m, antrą kartą - po 1920 m. Parduodamus pievų sklypelius įsigydavo ūkininkai, kuriems stigdavo pašarų saviems gyvuliams. Minijos kaimo ūkiniam gyvenimui neigiamai atsiliepė tuometinė padėtis: nuosmukis po Pirmojo pasaulinio karo, vėlesnės pasaulinės ekonominės krizės atgarsiai, didėjanti politinė įtampa tarp Vokietijos ir Lietuvos Respublikos dėl Klaipėdos krašto likimo, Vokietijos įvestas lietuviškų žemės ūkio produktų embargas ir t.t. Minijos kaimą turėjo paveikti ir tradicinių prekybos ryšių su Karaliaučiumi ir Tilže apribojimas. Visa tai neskatino spartesnio kaimo augimo, jo ekonominio klestėjimo, gausių naujų statybų bei kaimo pertvarkymų.

Minijos kaimas tarpukariu nebuvo rimtai pertvarkomas. Tarpukariu tebeveikė senasis žvejybos plotų pasidalinimas. Pagal tradicines nuostatas Kuršių mariose galėjo žvejoti tik Pamario kaimų žvejai. Bene vienintelė išimtis - Minijos ir Šyšos paupio kaimų žvejai, taip pat galėjo žvejoti Kuršių mariose.

Žvejyba

Minijos žvejai daugelį šimtmečių žvejojo pačiuose žuvingiausiuose Kuršių marių plotuose - Krokų lankoje, Minijoje Nemuno atšakose - Atmatoje, Skirvytėje, kuriomis migruodavo vertingiausios žuvys - lašišos, šlakiai ir unguriai. K.Hennenbergeris XVI a. viduryje savo pastabose Atmatą apibūdina kaip ypač žuvingą upę ("Athmath piscosus"). Iki 1768 m. svarbiausios žūklavietės buvo Krokų lankoje, svarbiausios lašišų gaudyklos - prie Pakalnės ir Skirvytės, Gilijoje, Tovėje, Karklės ir Kniaupo įlankose. Svarbiausios nėgių gaudymo ir žvejybos mažaisiais įrankiais vietos buvo Minijos ir Tenenio žemupiuose bei Nemuno žiogiuose. Minijos kaimo žvejai garsėjo kaip sumanūs nėgių gaudytojai. Nėgės dažniausiai būdavo gaudomos keturlankiais venteriais.

Pati turtingiausia žuvų išteklių buvo Krokų lanka, kuri tada dar buvo gerokai didesnė Kuršmarių įlanka. Ji turėjo netgi savo atskirą žvejybos prievaizdą, kuris prižiūrėjo, kad būtų laikomasi žvejybos taisyklių, jog žvejai, neva savo naudojimui, nekirstų valstybinio (karališkojo) miško medienos parduoti, kad nenaudotų uždraustų žūklės įrankių - žeberklų, peikenų ir pan.

Nuo XVII a. paspartėjus sąnašavimui Minijos ir Nemuno žemupiuose, žvejai ėmė skųstis nuolat blogėjančiomis žūklės sąlygomis Krokų lankoje, Kniaupo įlankose bei upių žiotyse. Valdžia, negalėdama sustabdyti gamtinių procesų, ėmėsi žvejybos reformų. 1620 m. Krokų lanka ir kiti žuvingiausi marių priekrantės plotai buvo pradėti nuomoti privatiems žvejams. Nuo XIX a. pabaigos tarp Kuršmarių žvejų vis labiau plito kooperacija. Kiekvieno kaimo žvejai būrėsi į bendrijas, per kurias galėdavo organizuotai parduoti laimikius, nusipirkti reikalingų žvejybos reikmenų.

Valdžia, siekdama apsaugoti žuvų išteklius, imdavosi ryžtingai reguliuoti žvejybą Kuršių mariose ir Nemuno deltos priekrantėje. 1792 m. buvo nustatytos žvejybos Kuršių mariose taisyklės ("Žwejos Dawadas ant Kursziszku Mariu"). Pagal šias taisykles, Minijos kaimo žvejams, kaip daugiausia žvejojantiems Krokų lankoje, buvo draudžiama žvejoti vadinamaisiais vindkartiniais tinklais. Vindkartinis tinklas - traukiamasis, pavadinimą gavęs nuo vindos arba volo, kuriuo išmestas tinklas į valtį būdavo įsukamas arba įvinduojamas. Jais būdavo žvejojama Kuršmarių priekrantėje pavasarį ir rudenį.

Polderiai ir pylimai

Ilgą laiką Minijos kaimo nuo potvynių nesaugojo jokie pylimai. To atsisakyta buvo dėl visų pirma dėl hidrologinių priežasčių. Norint iš abiejų pusių patikimai pylimais įrėminti Nemuno vagą ir išlaikyti joje visą Nemuno pavasario potvynių nuotėkį, būtų tekę kur kas aukštesnius ir tvirtesnius pylimus. Prūsijos valdžiai tai pasirodė prabanga, todėl potvyniams buvo "paaukota" mažesnė dešiniakrantė Nemuno deltos dalis.

Tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą buvo parengtas Tenenio ir Minijos pievų polderių projektai. Polderiai čia buvo įrengti tik po karo. 1924 - 1926 metais buvo apsaugota dešiniakrantė Minijos žemupio dalis tarp Minijos - Stankiškių ir Kniaupo įlankos. Vandens siurblinė įrengta ties Kniaupo įlanka. 1929 m kairiajame Minijos krante, tarp Minijos kaimo ir Krokų lankos, buvo papildomai įrengtos nedidelis, vadinamasis kairiakrantės Minijos pievų polderis. Siurblinė įrengta ties perkasu, jungiančiu Krokų lanką su Minija. Skirtingai nuo Ustadvario siurblinės, kuri buvo varoma garu, Minijos polderių siurblinės buvo varomos dyzelinu.

Laidojimas

Dėl to, kad nuo potvynių kaimo ilgą laiką niekas nesaugojo ir dažnas jų kaimą apsemdavo, vietos numirėliai būdavo laidojami kitose kapinėse: kapinių vietoje nebuvo. Dažniausiai buvę Minijos gyventojai būdavo laidojami Ventės kaimo kapinėse. Tai liudija Ventės kaimo kapinėse rasti išlikę antkapiai su užrašais apie šio žmogaus buvusį gyvenimą Minos kaime. Vienas esantis kapinių centre aptvertas metaline tvorele. Tvorelė sena kaltinė. Aptverti du paminklai. Vienas tradicinis lietinis kryžius žiūrint iš kapinių gilumos į vartus dešinėje. Kairėje cementinė knyga, kurios puslapiuose iškaltas vokiškas tekstas. Dešinysis kryžius didelis. Ant jo išlietas toks tekstas gotišku šriftu:

Cionai ilsies

Diewaje

Regina Gulbene          Adam Giulbis

is Mines  is Mines

gim 2. 1813                      gim 8 April 1808

mir 8 ...1865                       mir. 6... 1860

Ventės kapinėse palaidojimų yra iš Minės yra ir daugiau. Kitas palaidojimas datuotas 1895. Iš to galima daryti prielaidą, kad tuo laiku Minijos kaime kapinių dar nebuvo arba jos buvo dar tik besikuriančios. Iš esamo užrašo galima daryti prielaidą, kad seniau vietos gyventojai lietuviai (lietuvininkai) kaimą vadino Mine. O vokiečiai pagal savo kalbos struktūrą - Minge (palygink Dane ir Dange).

Nuotraukos darytos 1981 - 1982 m. rengiant Minijos kaimo pastatų ir teritorijos regeneravimo projektą.

 
 

 

 
        Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.