Minijos kaimo vardas kilęs nuo jį skiriančios
upės pavadinimo. Žodžio Minija šaknis min- isiekia indoeuropiečių bendrystės
laikus ir sietina su "liūnas, purvas, upės tėkmė", kuris galėtų reikšti ir
klampynę, pažliugusią vietą.
Prieš 2 500 metų, subatlančio laikotarpiu, šiose vietose tyvuliavo apie 4 -
8 km į sausumą įsirėžusi Kuršių marių įlanka, pamažu užpildoma Nemuno
sąnašų. Minijos upė tada įtekėjo tiesiog į šią plačią įlanką. Ši Nemuno
deltos vieta geologiniu požiūriu laikoma viena iš jauniausių darinių. Viso
Nemuno atšakos ir Minija tada nešė nedaug sąnašų, todėl dar nebuvo
susiformavusi tokia didelė kaip Rusnės sala, o upių vagos buvo tiesesnės,
mažiau vingiuodavo. Tuometinės Minijos žiotyse, dabartinio kaimo vietoje
pradėjo kurtis pirmieji gyventojai - žvejai, medžiotojai, miško ir pelkių
gėrybių rinkėjai. Lietuvoje ėmus masiškai kirsti miškus, dėl pasikeitusių
gamtinių sąlygų pradėjo didėti potvyniai. Dėl jų gausėjimo keitėsi ir upių
vagos. Sparčiai Minijos upės žiotys ėmė stumtis į pietus. Apie XVIII a.
susitiko su Atmatos delta, augančia Vakarų link. Didysis Krokų lankos
užutekis išnyko per porą šimtų metų, pavirsdamas atskiru nuo marių lagūninės
kilmės ežeru. Tai gerai matyti iš XVIII a. pabaigos žemėlapių. Šiais laikais
laivuojama seklesnė kairioji Minijos deltinė atšaka Takgrabė. Ji laikoma
pagrindine upe, kuri įteka į Atmatą 3 km aukščiau žiočių, ties Uostadvariu.
Kasant karaliaus Vilhelmo kanalą, jos vagos kryptis buvo pritaikyta įplaukti
iš Atmatos pusės. Upaitė, dešinės Minijos upės atšaka, dabar laivybai
nenaudojama, nors jos gylis yra 6 - 7 m, nes įteka į seklią Kniaupo įlanką.
Minijos kaimo, kaip ir kitų Nemuno deltos kaimų istorija susijusi su gamtine
deltos raida, taip pat ir su politine situacija. Po Melno taikos
kryžiuočiai, pasijutę saugesni, ėmė rūpintis ekonominiais dalykais. Bene
seniausias dokumentas, kuriame minimas Minijos kaimas, yra 1540 m. Klaipėdos
apskrities mokesčių sąrašas. Remiantis tuo sąrašu, Minijos kaime tada gyveno
11 ūkininkų činčininkų su šeimomis. Ūkininkais buvo vadinami visi gyvenantys
vyrai - šeimų galvos, nors Pamario kaimuose daugumos jų svarbiausias verslas
buvo žvejyba. Jie priskirtini plačiai Pamaryje paplitusiam žvejų -
laukininkų socialiniam tipui. Be baudžiavinių mokesčių mokėtojų valstiečių
šeimų gyveno dvi privilegijuotos vokiečių kilmės šeimos (karčemininko ir
prievaizdo). Turint galvoje, kad tuo metu šeimą vidutiniškai sudarė 5-6
žmonės, bendras Minijos kaimo gyventojų skaičius XVI a viduryje turėjo būti
apie 60 žmonių. Nuo pirmo Pamario gyventojų surašymo iki 1679 - 1680
analogiško surašymo, gyventojų skaičius padidėjo 3,5 karto. Gyventojų
gausėjo daugiausia dėl imigracijos: žemaičių iš DLK, o vokiečių - iš kitų
Prūsijos kunigaikštystės regionų.
Mokesčius mokančių Minijos kaimo žvejų skaičius buvo toks: 1555 - 14, 1595 -
22, 1621 - 24, 1661 - 24, 1701 - 23, 1750 - 19, 1780 - 19.
Po 1709 - 1711 m. maro Pamario kaimai ėmė sparčiai vokietėti.
1817 m. Minijos kaime gyveno 270 žmonių. Tada kaime buvo 31 gyvenamasis
namas. Minijos kaimas tada priklausė Rusnės administraciniam domenui, Kintų
parapijai. Minijos kaimas turėjo nuomojamojo kaimo statusą (kaip ir Ventės
kaimas). XIX a. viduryje Minija buvo vienas didesnių kaimų Kintų parapijoje.
Tada kaime gyveno 406 žmonės ir stovėjo 76 namai. Tai buvo antras pagal dydį
Kintų parapijos kaimas (iš 28 Kintų parapijos kaimų). XX a pradžioje (pagal
1913 m. žemėlapio duomenis) kaimo valdose buvo 112 didesnių pastatų. 60 jų
buvo vakarinėje (dešiniakrantėje) dalyje, 46 - rytinėje (kairiakrantėje), o
dar 6 - pietiniuose vienkiemiuose prie Minijos upės. 1912 m. nė vienas
Minijos gyventojas neužsirašė žveju. Ten gyveno tik vienas matrosas ir
žvejybos meistras. Visame kaime buvo tik trys prekybininkai. Kaimo elitą
sudarė du mokytojai. 16 žmonių iš 134 užfiksuotų kaime užrašyti savininkais.
Du žmonės dirbo pašte. Minijoje tada buvo tik trys amatininkai (dailidė,
batsiuvys ir siuvėjas). Du žmonės buvo užrašyti darbininkais, du - tarnais,
buvo trys tarnaitės. Didžiulė dalis gyventojų buvo užrašyti kaip mažažemiai,
vargingieji (kampininkai, nepasiturintys) kaimiečiai - tokių buvo net 31.
Dar daugiau buvo samdinių liuosininkų - net 44, prie kurių priskiriamos
liuosininkų našlės ir pan. Dar buvo užfiksuotos dvi našlės, aštuoni
išimtininkai, viena rentininkė, septynios tarnaitės - ne patys turtingiausi
žmonės. Minijos mažažemių valstiečių gausa rodo, kad daugelis jų versdavosi
įvairiais verslais - ir kukliu ūkiu, ir žvejyba. Vietos tradicijos, ar
mokesčių lengvatos lėmė tai, kad Minijoje niekas nenorėjo vadintis žvejais.
Iki Pirmojo pasaulinio karo kaime apie 70 % gyventojų buvo lietuviai.
Prieš pat Antrojo pasaulinio karo pradžią kaime buvo gyvenamos 28 sodybos.
1943 m išleistame gyventojų žinyne pateiktos tik 42 Minijos kaimo gyventojų
pavardės. Tada buvo išskirtos tik keturios gyventojų grupės: ūkininkai,
žvejai, darbininkai, laukininkai. Sąraše daug moterų - net 18. Išsiskiria
tik žvejų grupė, kurių užrašyta net 19 (skirtingai nei 1912, kur nebuvo nė
vieno žvejo). Galbūt dėl specifinio darbo ir jo reikšmingumo tada žvejai dar
nebuvo mobilizuojami. Galima spėti, kad žvejų šeimos tada sudarė apie pusę
kaimo gyventojų. Vienas iš žvejų buvo užrašytas kaip ūkininkas ir žvejys. Į
sąrašą įtrauktos ir dvi žvejų žmonos (galbūt jų vyrai buvo mobilizuoti ar
žuvę). Ūkininkų Minijos kaime tada užrašyta vienuolika. Įdomu, kad net
devynios iš jų moterys. Gal tai ir patvirtina išskirtinę žvejų padėtį tuo
metu. Matyt, dauguma vyrų buvo mobilizuota į Vokietijos kariuomenę. Likę du
vyrai ūkininkai, matyt, nebetiko kariuomenei. Iš septynių tuometinių
darbininkų vėlgi net šešios užrašytos moterys. Kaip laukininkai - žemdirbiai
tada užrašyti trys vyrai. Dar vienas buvo stalius. Moteris valdė ir vietos
karčemą. 1942 - 1943 m. Minijos kaimo gyventojų sąrašas atskleidžia svarbias
to sunkaus laiko tendencijas: sumažėjusi kaimo bendruomenės socialinė
įvairovė, daugelis barų valdoma moterų, žvejyba tapo svarbiausiu užsiėmimu.
Į Minijos kaimą nuo 1945 m. sovietų valdžia, grasindama represijomis arba
viliodama įvairiomis lengvatomis, iš Dzūkijos, Suvalkijos ar Aukštaitijos
perkėlė apie dvidešimt valstiečių šeimų (daugiausia mažažemių, bežemių ar
padegėlių). Daug žmonių į Pamarį atvyko ir savo noru, ieškodami lengvesnės
dalios turtingesniame ir patogesniame gyventi Klaipėdos krašte. 1948 m.
Minijos kaime jau gyveno apie 60 gyventojų. 1959 m. - 96, o 1970 m. - net
124. Tačiau tarp jų iš senųjų prieškario lietuvininkų buvo likusios vos trys
šeimos - Jakumaičiai ir brolių Šukių.
Ūkinė veikla
Gyvenimas prie upių buvo pakankamai nesudėtingas: burinė žvejybos valtis
stovėjo visai šalia gyvenamojo namo, šalia buvo ir žvejojimo įrankiai.
Sugauta žuvis buvo dorojama šalia, atliekos sušeriamos gyvuliams. Šienavimas
buvo sudėtingas, bet vienkartinis darbas. Išdžiovintas ir paruoštas šienas
būdavo paliekamas drėgnose vietose ant medinių pakylų, sukrautas į šieno
kupetas. Jas parsiveždavo užšalus pelkynams sniego ir ledo keliu.
Intensyviau užsiimantiems pienininkyste nereikėjo statyti didžiulių
daržinių, vežti šieno ir jo krauti. Tokia racionali ūkininkavimo sistema
padėjo per šimtmečius išlikti daugumai Nemuno deltos ir Kuršmarių pakrančių
kaimų.
Skirtingai nei kiti Nemuno deltos kaimai Minijos kaimas nebuvo apjuostas
apsauginiais pylimais, neturėjo savo polderio. Upės pakrantėmis palei
sodybas ėjo tik keliukai, o ne didesnės kaimo gatvės. Dešiniojo kranto
gyventojai turėjo savo skersinius keliukus, vedančius į Kintų vieškelį.
Minijos kaime vyravo mažos žvejų sodybėlės, susispaudusios upės pakrantėse.
Tik pietinės užeigos sodyba išsiskyrė didesniais pastatais.
Rytuose Minijos kaimo valdos ribojosi su Rugulių kaimo, šiauryčiuose - su
Jociškių dvaro, šiaurvakariuose - su minėtų laukininkų kaimų valdomis.
Įdomu, kad užliejamųjų pievų plotuose apsieita be stabilesnių ežių - sklypų
ribų ženklų. Gal tai nebuvo naudinga dėl potvynių nuolat keičiantis
sąlygoms, o galbūt pievų rėžiai būdavo nustatomi kasmet prieš šienavimą.
Dauguma Minijos sodybų prie namų turėjo daržų sklypelius. Užtat ariamos
žemės tebuvo labai mažai - vos keli sklypeliai paupyje ir stambesnio
savininko valda šiaurvakariniame kaimo žemių pakraštyje. Minijos žmonės, be
žvejybos vertėsi beveik vien pievininkyste. Kaimas valdė nemažus užliejamųjų
pievų plotus abiejuose Minijos krantuose.
Kadangi pelkėtame Kuršmarių regione vyravo karališkos valdos, Pamario žvejų
kaimai, nepaisant valstiečius slėgusių baudžiavinių prievolių, galėjo
džiaugtis palyginti didelėmis savivaldos teisėmis ir laisvėmis. Tvirtai
valstiečių bendruomenėje įsišaknijęs savo laisvių ir teisių suvokimas leido
Pamario žemumų valstiečiams tvarkytis patiems. Pačios kaimų bendruomenės
rūpinosi kunigų ir mokytojų išlaikymu. Minijos kaime mokykla įkurta 1736
metais po mokyklos reformos Prūsijos karalystėje. XIX a. viduryje mokyklą
lankė vaikai ir iš Rugulių kaimo ir Jociškių dvaro.
1802 m. Minijos kaime Gottfriedas Gerschke įsteigė burių siuvyklą, o vėliau
ir burinių valčių dirbtuvę. 1827 m. dešiniajame Minijos krante buvo
įsteigtas vandens lygio matavimo postas, o jau XIX a. antroje pusėje kaime
ėmė veikti pašto stotis.
Pietiniame Minijos kaimo pakraštyje, ties užeigos namais, buvo svarbi
perkėla. Čia persikeldavo keliaujantys iš Kintų į Rusnę, nes nuo Minijos
kaimo toliau kelias ėjo jau dešiniuoju (vakariniu) upės krantu. Prie kelio į
Kintus ėmė kurtis naujesnės sodybos: kaimo mokykla, stambesnių pievininkų
ūkiai. Trys nedideli viensėdžiai buvo įsikūrę piečiau kaimo - ties Upaitės
ir Takgrabės išsišakojimu. Ten galėjo gyventi su laivyba Vilhelmo kanalu
susiję žmonės.
Pirmosios žinios apie karčemą Minijos kaime yra iš 1601 m. Tais metais Krokų
lankos žvejybos prievaizdas Nickelis Jagenteufelis gavo jos laikymo teises
ir vietą, bet be žemės. Tačiau dėl didelio gyventojų skaičiaus, 1623 m.
teisę įkurti antrąją karčemą gavo Martinas Krause, sumokėjęs 60 markių
pradinio mokesčio ir kasmet privalėjęs mokėti po 6 markes. Jo anūkė ištekėjo
už Hanso Hamburgerio, kuris įkūrė dar vieną karčemą su prievole iš valdžios
kasmet nupirkti po du gorčius alaus ir nemokamai kelti keleivius per Miniją.
Minija nuo XX a. pradžios daugiausia buvo lankoma žvejų mėgėjų, žvejojusių
Minijoje ir Krokų lankoje, bei medžiotojų, mėgusių medžioti vandens
paukščius ir raistų žvėris Minijos deltinių atšakų pakrantėse. Kaime buvo 3
karčemos, iš kurių pati didžiausia (su nakvynės namais) buvo dešiniakrantės
kaimo dalies pietiniame pakraštyje. Šių svečių namų kieme stovėjo ūkiniai
pastatai, atokiau - vėjinė lentpjūvė, arklidės.
Žiemą dalis minijiškių vertėsi poledine žūkle, o dalis kirsdavo medžius
užšalusiuose raistuose arba pjaudavo nendres Kniaupo įlankoje. Nendrių
kirtimas ir pardavimas buvo gana pelningas užsiėmimas. Kuršmarių pakrančių
nendrės, kurios buvo skirtos pastatų stogams dengti, mielai buvo perkamos
visuose Rytprūsiuose. Iš vieno hektaro nendrynų XIX a. antrojoje pusėje
būdavo galima uždirbti iki 70 reichsmarkių. Mediena būdavo išvežama iš
užšalusių žemapelkių žiemą rogių keliais.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą randama žinių apie Minijos dvarą. Daugiau
žinoma apie jį tarpukariu. Jis vadinosi Minijos pievų dvaru (vok. Wiesengut
Minge). Toks pat pievų dvaras anuomet buvo ir Uostadvaris (vok.
Kiiwerschof). Šie dvarai daugiausia užsiiminėjo pievininkyste. Minijos dvaro
nedidelė sodyba buvo įsikūrusi dešiniajame krante, šiauriau kaimo.
1919 m. Minijos dvaras turėjo mokėti 1 335 markes grynojo pelno mokesčio.
Jis valdė 174 ha žemės, iš jų 32 ha armenų, 121 ha pievų, 5 ha kertamo miško
ir 25 ha vandens telkinių. Dvare laikyti 6 arkliai ir 29 galvijai (iš jų 18
melžiamų karvių), 10 kiaulių. Minijos pievų dvaras buvo du kartus
parceliuotas: pirmą kartą prieš 1920 m, antrą kartą - po 1920 m. Parduodamus
pievų sklypelius įsigydavo ūkininkai, kuriems stigdavo pašarų saviems
gyvuliams. Minijos kaimo ūkiniam gyvenimui neigiamai atsiliepė tuometinė
padėtis: nuosmukis po Pirmojo pasaulinio karo, vėlesnės pasaulinės
ekonominės krizės atgarsiai, didėjanti politinė įtampa tarp Vokietijos ir
Lietuvos Respublikos dėl Klaipėdos krašto likimo, Vokietijos įvestas
lietuviškų žemės ūkio produktų embargas ir t.t. Minijos kaimą turėjo
paveikti ir tradicinių prekybos ryšių su Karaliaučiumi ir Tilže apribojimas.
Visa tai neskatino spartesnio kaimo augimo, jo ekonominio klestėjimo, gausių
naujų statybų bei kaimo pertvarkymų.
Minijos kaimas tarpukariu nebuvo rimtai pertvarkomas. Tarpukariu tebeveikė
senasis žvejybos plotų pasidalinimas. Pagal tradicines nuostatas Kuršių
mariose galėjo žvejoti tik Pamario kaimų žvejai. Bene vienintelė išimtis -
Minijos ir Šyšos paupio kaimų žvejai, taip pat galėjo žvejoti Kuršių
mariose.
Žvejyba
Minijos žvejai daugelį šimtmečių žvejojo pačiuose žuvingiausiuose Kuršių
marių plotuose - Krokų lankoje, Minijoje Nemuno atšakose - Atmatoje,
Skirvytėje, kuriomis migruodavo vertingiausios žuvys - lašišos, šlakiai ir
unguriai. K.Hennenbergeris XVI a. viduryje savo pastabose Atmatą apibūdina
kaip ypač žuvingą upę ("Athmath piscosus"). Iki 1768 m. svarbiausios
žūklavietės buvo Krokų lankoje, svarbiausios lašišų gaudyklos - prie
Pakalnės ir Skirvytės, Gilijoje, Tovėje, Karklės ir Kniaupo įlankose.
Svarbiausios nėgių gaudymo ir žvejybos mažaisiais įrankiais vietos buvo
Minijos ir Tenenio žemupiuose bei Nemuno žiogiuose. Minijos kaimo žvejai
garsėjo kaip sumanūs nėgių gaudytojai. Nėgės dažniausiai būdavo gaudomos
keturlankiais venteriais.
Pati turtingiausia žuvų išteklių buvo Krokų lanka, kuri tada dar buvo
gerokai didesnė Kuršmarių įlanka. Ji turėjo netgi savo atskirą žvejybos
prievaizdą, kuris prižiūrėjo, kad būtų laikomasi žvejybos taisyklių, jog
žvejai, neva savo naudojimui, nekirstų valstybinio (karališkojo) miško
medienos parduoti, kad nenaudotų uždraustų žūklės įrankių - žeberklų,
peikenų ir pan.
Nuo XVII a. paspartėjus sąnašavimui Minijos ir Nemuno žemupiuose, žvejai ėmė
skųstis nuolat blogėjančiomis žūklės sąlygomis Krokų lankoje, Kniaupo
įlankose bei upių žiotyse. Valdžia, negalėdama sustabdyti gamtinių procesų,
ėmėsi žvejybos reformų. 1620 m. Krokų lanka ir kiti žuvingiausi marių
priekrantės plotai buvo pradėti nuomoti privatiems žvejams. Nuo XIX a.
pabaigos tarp Kuršmarių žvejų vis labiau plito kooperacija. Kiekvieno kaimo
žvejai būrėsi į bendrijas, per kurias galėdavo organizuotai parduoti
laimikius, nusipirkti reikalingų žvejybos reikmenų.
Valdžia, siekdama apsaugoti žuvų išteklius, imdavosi ryžtingai reguliuoti
žvejybą Kuršių mariose ir Nemuno deltos priekrantėje. 1792 m. buvo
nustatytos žvejybos Kuršių mariose taisyklės ("Žwejos Dawadas ant Kursziszku
Mariu"). Pagal šias taisykles, Minijos kaimo žvejams, kaip daugiausia
žvejojantiems Krokų lankoje, buvo draudžiama žvejoti vadinamaisiais
vindkartiniais tinklais. Vindkartinis tinklas - traukiamasis, pavadinimą
gavęs nuo vindos arba volo, kuriuo išmestas tinklas į valtį būdavo įsukamas
arba įvinduojamas. Jais būdavo žvejojama Kuršmarių priekrantėje pavasarį ir
rudenį.
Polderiai ir pylimai
Ilgą laiką Minijos kaimo nuo potvynių nesaugojo jokie pylimai. To atsisakyta
buvo dėl visų pirma dėl hidrologinių priežasčių. Norint iš abiejų pusių
patikimai pylimais įrėminti Nemuno vagą ir išlaikyti joje visą Nemuno
pavasario potvynių nuotėkį, būtų tekę kur kas aukštesnius ir tvirtesnius
pylimus. Prūsijos valdžiai tai pasirodė prabanga, todėl potvyniams buvo
"paaukota" mažesnė dešiniakrantė Nemuno deltos dalis.
Tik prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą buvo parengtas Tenenio ir Minijos pievų
polderių projektai. Polderiai čia buvo įrengti tik po karo. 1924 - 1926
metais buvo apsaugota dešiniakrantė Minijos žemupio dalis tarp Minijos -
Stankiškių ir Kniaupo įlankos. Vandens siurblinė įrengta ties Kniaupo
įlanka. 1929 m kairiajame Minijos krante, tarp Minijos kaimo ir Krokų
lankos, buvo papildomai įrengtos nedidelis, vadinamasis kairiakrantės
Minijos pievų polderis. Siurblinė įrengta ties perkasu, jungiančiu Krokų
lanką su Minija. Skirtingai nuo Ustadvario siurblinės, kuri buvo varoma
garu, Minijos polderių siurblinės buvo varomos dyzelinu.
Laidojimas
Dėl to, kad nuo potvynių kaimo ilgą laiką niekas nesaugojo ir dažnas jų
kaimą apsemdavo, vietos numirėliai būdavo laidojami kitose kapinėse: kapinių
vietoje nebuvo. Dažniausiai buvę Minijos gyventojai būdavo laidojami Ventės
kaimo kapinėse. Tai liudija Ventės kaimo kapinėse rasti išlikę antkapiai su
užrašais apie šio žmogaus buvusį gyvenimą Minos kaime. Vienas esantis
kapinių centre aptvertas metaline tvorele. Tvorelė sena kaltinė. Aptverti du
paminklai. Vienas tradicinis lietinis kryžius žiūrint iš kapinių gilumos į
vartus dešinėje. Kairėje cementinė knyga, kurios puslapiuose iškaltas
vokiškas tekstas. Dešinysis kryžius didelis. Ant jo išlietas toks tekstas
gotišku šriftu:
Cionai ilsies
Diewaje
Regina Gulbene Adam Giulbis
is Mines is Mines
gim 2. 1813 gim 8 April 1808
mir 8 ...1865 mir. 6... 1860
Ventės kapinėse palaidojimų yra iš Minės yra ir daugiau. Kitas palaidojimas
datuotas 1895. Iš to galima daryti prielaidą, kad tuo laiku Minijos kaime
kapinių dar nebuvo arba jos buvo dar tik besikuriančios. Iš esamo užrašo
galima daryti prielaidą, kad seniau vietos gyventojai lietuviai
(lietuvininkai) kaimą vadino Mine. O vokiečiai pagal savo kalbos struktūrą -
Minge (palygink Dane ir Dange).
Nuotraukos darytos 1981 - 1982 m. rengiant
Minijos kaimo pastatų ir teritorijos regeneravimo projektą.
|