|
Kregždės suko pastogėj lizdus
Ir padangę lyg žirklėmis karpė,
Kai žvejo trobelėj menkoj
Į pasaulį atėjo mergaitė.
Ir džiaugėsi broliai šeši,
Ir mama atsiduso laiminga.
Tįsta medžių šešėliai ilgi
Ir ievos žiedlapiais sninga.
Pavadino ją Rusnele,
Kad gyvenimas laime rusentų,
Kad spindėtų vilties žvaigždele
Ir židinį jaukų kūrentų.
Broliai skardžiai klaipadais
Laumėčias nuo slenksčio gainiojo,
Tėvas tinklą sunėręs kryžmai
Apie dalią dalužę godojo
Ir augo mergaitė graži.
Ir širdį visiems pakerėjo,
Akių ežerais žalzganais
Meiliai į pasaulį žiūrėjo.
Tik marių melsvų platuma
Jos niekada neviliojo -
Baisi jai tamsi sietuva
Ir plaukioti baisiai bijojo.
Ir svajojo paaugus, graži
Iškeliauti į platų pasaulį,
Kur linai ir varpa brandi,
Kur marios neošia kas naktį.
Bet buvo tai tik svaja,
Žemės buvo tik rūtų darželiui
Ir nuo tinklo mezgimo, deja,
Skaudžiai gėlė užgauti piršteliai.
Skirdo kojos nuo marių vandens,
Maudė širdį nuo ilgo laukimo
Ir prisėdus ant kranto akmens
Nemunėlyje kojas mirkino.
Jau buvo paaugus, grakšti
Ir piršliai tėvų slenkstį jau mynė...
Tik žvejai jie -jų duona karti,
O širdis vis svajonę dar pynė.
Ir kartą saulei nusileidus,
Kai žvaigždės žaidė Nemune,
Prisėdo šalia jos bernaitis
Keistai rainuota liemene.
Ir kalbino, lyg upė oštų
Švelniu balsu lyg iš gelmių:
- Sakyk, gražuole karalaite,
Ar lauktum mano tu piršlių?
Seniai tave nusižiūrėjau,
Kasnakt tave aš sapnavau,
Kas vakarą tave prie upės,
Ak, tavo kojas bučiavau.
Rusnelė baisiai išsigando
Taip netikėtai užklupta,
Nuo keisto jausmo skruostai raudo,
Širdis plazdėjo nuojauta saldžia.
Ir nė pati nebesuprato
Vėl pažadėjus susitikt
Ir taip skubėjo ji kasvakar
Savo likimo pasitikt.
O žodžių apžavų saldumas!
O rankų glostančių kaitra!
Tikėjo ji ir netikėjo,
Kad ne žvejienės jos dalia.
Ir kartą, kai jau rudenėjo,
Ir raudo klevas pamary,
Bernaitis taip jai prakalbėjo
Ir viltį uždegė širdy:
- Tau aukso gijų dovanosiu,
Per amžius tik tave godosiu,
Tik buki mano žaliaake.
O Rusnė jam į tai atsakė:
- Nereikia man tų aukso gijų,
Nereikia turtų, prabangos,
Tetrokštu žemės lopinėlio
Ir paprastos trobos ant jos.
Dar noriu eit per savo lauką
Ir švelniai liesti varpas žydinčių javų,
Dar noriu laukti grįžtančių galvijų
Ir lauko žydinčių linų.
O jau tada aš bučiau tavo
Ir svaigčiau laime nemigo nakty,
Nenoriu žvejo duonos valgyt -
Ji lyg ta ašara karti, sūri.
Keistai vaikinas pažiūrėjo
Ir tarė tyliai, išdidžiai:
- Turėsi žemės lopinėlį
Ir noks geltoni ten kviečiai.
Kai po žiemos purienom puošis
Visa žalia panemunė,
Tu savo žemėj skambiai juoksies
Ir būsim amžinai drauge.
Ir laukė Rusnė visų žiemą,
Kada įsuks kieman piršliai,
Šventai bernaičiu tuo tikėjo
Ir audė rankšluosčius lig išnaktų ilgai.
Kai jau pavasaris ir meleta klegėjo
Ir ledas pajudėjo Nemune,
Toks potvynis tada užėjo!
Net šimtamečiai tokio neminėjo,
Ne vienas - šimtas nemunų,
O vandenys keistai įšėlę
Nepalietė žmonių namų.
O jau dundėjimas - lyg žemė dreba!
O jau rūkai! Visiems baisu!
Ir klaipadais nuo baimės gynės,
Ir graibstė stintas samčiais sklidinais.
Kai jau dangus rūkus sugėrė
Ir atsivėrė toluma,
Stovėjo žmonės išgąsčiu nustėrę:
- Iš kur ta žemė upės vagoje?
Žaliavo medžiai šimtamečiai
Ir aukštas krantas matės iš toli,
O Nemunas aplink tekėjo
Nepaprastai sraunia srove.
Jaunimas bandė valtimis pasiekti
Tą nematytą žemę, bet, deja,
Stipriausi irklai neatlaikę
Šiaudeliais lūžo upės srovėje.
O kai atokaitoj prie upės
Purienos liejos per kraštus,
Rusnelės tėvas pasitiko
Širmais žirgais atjojusius piršlius.
Piršliai tie tėvą pakerėjo
Protingais žodžiais ir taure svaigia,
Dugninę valtį traukė iš pašiūrės
Ir išplaukė visi drauge.
Rusnelė glaudėsi prie lango,
Žinojo, greit reiks iškeliaut,
Kad tik tėvužiui ten patiktų,
Kad tik išleisti ją sutiktų.
O valandos bailaus laukimo
Ir baimė širdį surakino
Suprato Rusnė, kad piršliai...
Nežemiški širmi žirgai...
Jau saulė leidos į marias,
Kai grįžo tėvas ir piršliai:
- Turtinga žemė ir trąši,
Ten topoliai galingi ir aukšti,
Iš ąžuolo ręsta troba
Tvirtais rentimais suleista.
Ir pievos plačios, o žolė
Tiršta nelyg riebi varškė.
Ten augs kviečiai, linai derės,
Tik dirbti daug visiems reikės.
Ir sutarė, kai pilnatis,
Vasarvydžio naktis nušvis,
Rusnelę tėvas palydės,
Motulė laimės palinkės.
Rusnelė paukštele nuskriejo,
Prie Nemunėlio nuskubėjo
Pamiršusi keistus piršlius
Ir baime persunktus sapnus.
Ji džiaugės meilės svaiguliu šventu
Ir troško iškeliauti iš namų.
Margų žiedų vainikais
Trobelė išdabinta,
Rusnelė su namiškiais
Jaunikį pasitinka.
Žali jaunikio rūbai
Ir žaluma akių.
Rusnelė dabar žino -
Narūnas jis vardu.
Neįprastas jo vardas,
Ne toks jis kaip kiti,
Ir jam paklūsta vėjai
Ir vandenys pikti.
Rusnelė iškeliauja jau į naujus namus
Ten augs kviečiai ir saujomis
Ji raus savus linus.
Ir lauks prie savo vartų
Sočios gausios bandos,
Žydės margi jurginai
Prie nuosavos trobos.
Ir iškeliavo Rusnė
Motulės palydėta,
Ir priplaukė laimingai
Prie žemės neregėtos.
Ir vedėsi už rankos
Pro topolius žalius,
Į ausį jai šnibždėjo
Meiliausius žodelius.
Visas viltis sudėjus
Tikėjo ji šventai -
Gyvens ji su Narunu
Laimingai ir ilgai.
O žmonės apkalbėjo -
Pavydas jų širdy.
Tėvai labai liūdėjo
Kaimynų atstumti.
Raganiais pravardžiavo
Ir draskė jų tinklus,
Trobos duris smalavo
Ir padegė namus.
Gailiai raudojo močia
Nelaimės priblokšta,
Kai prie namų sustojo
Keistai žalia brika.
Iš kinkinio išlipo
Narūnas išdidus
Ir pakvietė šeimyną
Pas Rusnę į namus.
Kai saulė nusileido
Ir užgožė migla,
Į kelią pajudėjo
Visa gausi šeima.
* * *
Kai ryto saulė žaidė
Ant Nemuno bangų,
Tai pasigedo kaimas
Mergelių net šešių.
Ugniagėlėm žėrėjo
Sodybvietė tuščia,
Suprato, kur išėjo
Gausi žvejų šeima.
Tylėjo kaimo žmonės -
Ir gėda, ir baugu.
Tik motinos raudojo
Lig išnaktų ilgų.
Seniai žaliuoja topoliai
Prie Nemuno brastos
Ir atsirado kaimas
Ant žemės nuostabios.
Čia krykštavo po pievas
Vaikų būrys linksmai,
O ant stogų kaleno
Baltų gandrų pulkai.
Rusnelė užsimiršus
Narūno glėbyje...
Jau gęsta jos ugnelė
Lyg saulė vakare.
Ir širdimi išgirdo
Jo tariamus žodžius -
Tikrai ne vėjas liepoje
Sušnarino lapus:
- Kol nors viena mergaitė
Vadinsis Rusnele,
Tol Lietuva didžiuosis
Nepaprasta sala.
|
