Antrasis miniatiūrų konkursas 

Jūratė ŽULKUTĖ

Man reikia tylos
2007-04-23, 10:45

Kartais man reikia tylos, kad pamatyčiau veidrodyje savo atvaizdą. Dabar  kažkodėl nematau. Skaudą širdį. 

Naktimis, dienomis - vis dažniau.  

Kartais man reikia triukšmo, kad negirdėčiau savo širdies plakimo, nebenoriu paskęsti jame ir ieškoti savęs tarp visų. 

Akys skęsta ašarų jūroje, o aš maniau, kad tai tik sapnas, bet, deja... Savęs  jau nematau...
 

2007-04-25

- Jei Tu neegzistuotum, nupieščiau Tave, -  kartą  tarė man vėjas.
- Kodėl mane? - paklausiau.
- Kad niekad daugiau nepaliktum manęs.
- Kokią mane nupieštum?
- Gražią kaip saulę, nuostabią kaip upės versmė,  nepakartojamą kaip beribis dangus.
- Bet kodėl mane,  juk čia, danguje, daugybė tokių kaip aš?
- Nes be Tavęs jie visi pražūtų, ir aš kartu su jais.
- Nesuprantu...
- Be Tavęs nebūtų vilties, nebūtų manęs ir visų kitų.
- Aš tik viltis, aš niekam nesvarbi.
- Eime su manim, - tai taręs,  vėjas ištiesė man savo šiltą ranką.
- Žemėje ir danguje Tavęs visi laukia,  ilgai laukiau ir aš.
- Atleisk, - tariau. Ir kartu nuėjom į tolį.

Truputį saulės
2007-04-25 

Kiek, atrodo, nedaug žmogui reikia - truputį saulės,  kuri švelniai  glostytų veidą,  kuri kas rytą bučiuotų akis. Meilės - net dabar šis žodis  tirpsta lūpose. Dideliam ar mažam -visada ji vienoda. Man reikia lietaus.

Visa tai mus daro laimingesniais. Tai  - gyvenimas.  Jis panašus į knygą, kurią skaitydami išmokstame vis kažko naujo. 

 
Atia
2007-03-27

Sėdžiu pamokoje (ar bent jau mano kūnas ten). O  mintys -  kartu su vėju. Keistai jaučiuosi. Kvepia bijūnais... Matau mokytojos lūpas.  Jos juda tolygiai ir gražiai, lyg kalbėtų pats likimas.  Negerai darau. Žvelgiu pro langą: mane lyg šaukia, kviečia tyla, upė ir net  žvaigždės, taip skaisčiai šviečiančios danguje, oras, dangus, toks be galo gražus. Tada suprantu, jog gyvenimas kartais atima, bet paskui su kaupu atsilygina.

Dėl to vertą kovoti!
2007-04-01

Kokia yra gyvenimo prasmė? Kaip dažnai šis klausimas aptarinėjamas, bet, deja, atsakymo niekas neranda. Vieni mano, kad tai nereikšmingas dalykas, dar kiti nesuka dėl to galvos. Aš manau, kad tai nėra nereikšminga. Juk kaip gera paskirti gyvenimą brangiems žmonėms, juos saugoti, su jais dalintis rūpesčiais ir džiaugsmais. Kaip gera pabusti ryte ir jaustis mylimai, reikalingai, saugiai. Manau, tai ir yra  gyvenimo prasmė. Dėl to verta gyventi.
  

Neišduok!
2007-04-03

Jaučiu, jog mano šaknys įaugusios čia, Lietuvoj:
Žemėje,
Upėje,
Ore,
Begalinėje erdvėje...

Aš - lyg Lietuvos dalis.
Ji – manyje, aš - joje,
Gėlėje,
Paukštyje,
Medyje.

"Neišduok, neišduok!" -  šaukė ji. -
"Nepalik , nepalik tu manęs"...
O aš atsakiau: "Negaliu,
Juk būtų tas pats, kas išduoti save".

Kvepia alyvom, jauti?
2007-04-04

Kas darosi, kai užsimerkiu!.. Prasideda mano kelionė į grožį, į neregėtus pasaulius.
Kupinus saulės, meilės, supratingumo, gerumo. Tuomet jaučiuosi lyg rojuje. Kokios ten upės, kiaurai permatomos, miškuose -  mėlynių svyrančios šakelės, arkliai ganosi pievoje laisvi ir nevaržomi. Visur kvepia alyvom... Tokiomis akimirkomis jautiesi gyvas.

Noriu – naktis tesibaigia
2007-04-10

Jaučiu lengvą brizą, jis taip švelniai glosto veidą, lyg paukščio sparnų prisilietimas,  toks šiltas, be galo švelnus. Nesinori atsimerkti. Noriu susiliet su gamta, noriu, kad plaukai virstų šiltu vėju, kuris bučiuotų kiekvieną veidą. Noriu, kad mano rankos pavirstų medžio šakomis, siekiančiomis dangų. Norėčiau, kad mano kūnas taptų sraunia upe, į kurią įkritęs niekas nemirtų, o atgimtų iš  naujo.   

 
Laiko, brolau, nesustabdysi !
2007- 04-13

Bijau tekančio laiko, žinau, kad kiekvieną sekundę mano gyvenimas bėga, nusinešdamas dalelę mano širdies. Man taip  gaila neperskaitytų knygų, kurios vis dar  laukia mano prisilietimo. Gaila neaplankytų vietų, kurios mane taip neseniai traukė   savo dangaus mėlyne, upėmis, ežerais... 

Nesugebu savęs aš pamatyti
2007– 04 – 13

Nesugebu savęs aš pamatyti. O tie seni langai -  lyg gelbstinčiosios  akys. Jos sako – eik.
Bandžiau aš žvelgt pro padidinamąjį stiklą į tamsą  - joje savęs ieškojau, deja, niekur neradau. 
 

Laiškas lietui
2007-04-15

Tą dieną, kai gavau aš Tavo laišką, Tu ištarei -  aš greitai mirsiu...
Atleisk, kad ilgai neatsakiau. Dabar rašau:
- Mes išeisime kartu ten, kur bangos glamonėja krantus ir amžinai šviečia saulė.

Paleisk mane
2007-04-15

Vakar mačiau danguje skrendančia raketą. Ištiesusi ranką, galėjau ją lengvai uždengti vienu pirštu. Pasijutau  galingu padaru  - niekad nebuvau to pajutusi savo širdimi ir  siela. Bet tą pačia minutę pagalvojau -  tebūna atrasti nauji pasauliai, skaisčios saulės, vandeningos upės, krištoliniai ežerai ir laibakojės ilgakaklės gervės...
Paleidau ją -  tegu skrenda...