Dalia ŽIBAITIENĖ

Mergytė atranda pasaulį.  I 

Ilgai auklės vedžiota už rankutės, maitinta šaukšteliu ji ima protestuoti: Ne! Nenoriu! 

Į lėkštę pilama sriuba - Nevalgysiu! Eisim pasivaikščioti į lauką – Nenoriu, aš neisiu!  

Keičiasi auklė, ateina griežtesnė. Ši riksmu bando sudrausti neklaužadą. Moterį veda iš kantrybės sviesti žodžiai: Tavęs nekenčiu. Abi pagautos pykčio. Triukšmas. Aplaistytas barščiais stalas ir išmuštas mergytės priekinis dantukas kliba ir skauda. 

Grįžę namiškiai ant stalo randa auklės laišką:  

Jūs labai geri žmonės, dėkoju jums už viską, bet aukle pas jus nedirbsiu dėl sveikatos: mano labai aukštas spaudimas. 

Kaip išspręsti dilemą – ketverių metukų žmogučio, atėjusio gyventi laisvai ir griežtų taisyklių, iškeltų užaugusio žmogaus? 

Eisim į darželį.  II 

Mergytė, mamos vedama, strykčioja per balutes, dar pažliugusią pavasario pievelę. Lyg būtų ir linksma, bet lūpytė prikąsta. Tas namas, apie kurį namiškiai kalbėjo,  - darželis. Jame vaikai. Būtų gera su jais žaisti, bet ir baugu: ten nežinomas pasaulis. Dar namuose suabejota, ar priims. Ir paaiškinta, kad į darželį priima tik be „ožiukų“ vaikus. 

Viešnias maloniai sutinka vedėja, auklėtojos. Pasiūlytas raudonskruostis obuolys, šiltas pokalbis, bandymas vairuoti mašinėlę, lėlių teatrui papuošta salė, žvilgsnis į kylančius vaikus iš pietų miego ir net šachmatais žaidžiantys berniukai. 

Mergytė prisispaudžia prie motinos ausies: kodėl čia vaikų  su „ožiukais“ nepriima? Nesulaukusi atsakymo, girdi, kad reikia jau eiti namo ir netrukdyti dirbančių. Susitiksime po sekmadienio. 

Atkreiptas į mamą skausmingas veidelis: kodėl manęs čia nepalieki, kodėl nepriėmė? 

Priėmė. Ateisim pirmadienio rytą. 

Pirmasis rytas.  III 

Svarbus žingsnis iš namų į nežinomą pasaulį – vienas vaikystės slenkstis. Slėpdami nuo Jos savo nerimą, ruošiasi lydėti į darželį visi: vyresnioji sesutė ir tėveliai. Svarbiausia, ar Ji ten valgys? Gal badaus besiožiuodama? Nuo ligos ir blogo apetito mergytės kūnelis išsekęs.

Anksti rytą prikeltas vaikas kratosi siūlomų pusryčių. Bet namiškiams rūpi, kad mergytė, darželyje palikta ilgai dienai, bent iš ryto būtų pavalgiusi. Ją priverčia įveikti lėkštėje supjaustytą didelį virtą kiaušinį. 

Sėdę į mašiną, išvažiuoja.  Mergytė žengia į darželio kambarį, kur už ilgo stalo vaikai valgo ryžių košę. Tokios ji namuose nė į burną neimtų. Tėveliai ir sesutė žiūri pro durų plyšį ir baisiausiai nustemba: mergytė sėda į jai skirtą vietą, ima šaukštą ir kabina košę, pareiškusi: 

- Dabar aš su jumis visais lenktyniausiu!  

Nuotykis.  IV 

Parvežta iš darželio vėlų vakarą, mergytė buvo žvali, energinga, ėmėsi savo žaislų, lakstė po kambarius. 

- Ar patiko darželyje?
- Patiko.
- Ar rytoj vėl norėsi į darželį?
- Norėsiu!
Paskui priėjus prie namiškių:
- Tik berniukai mane buvo užrakinę bokšte, - aiškina liūdnesniu balsu. – Ten yra toks medinis bokštas. Kai koks vaikas blogai ką padaro, tai kiti jį užrakina.
- Ir tave buvo užrakinę?
- Taip. Tik tokia mergaitė, mano draugė, atnešė raktą, įkišo pro plyšį, ir aš atsirakinau...
- Tai ką blogo padarei, kad tave užrakino? – teiraujasi sunerimę tėvai.
- Nežinau... Aš tik nubėgau pažiūrėti, kaip berniukai „syse“ darys. O jie mane sugavo ir užrakino į bokštą.

Suaugusieji pasijunta staiga užklupti: ieško žodžių netikėtai gyvenimo pamokai.

Prarasta kantrybė.  V

Jei nori žaisti būryje, turėti draugų, gali sutramdyti „ožius“, išmokti paklusti ir vietoj „Ne“, kad ir nenorom, sakyti „Taip“. Ir valgyti po truputį gali, nors liežuvėlis nėra labai patenkintas, ir per pietus miegoti, kai žinai, kad prabėgs ilga valanda, ir linksmai bėgsi į darželio kiemą, važinėsi dviračiu, net šoksi.  

Tačiau viskas, brangieji, turi ribas. Ypač tas valgymas: pusryčiai, priešpiečiai, pietūs, pavakariai, vakarienė. Viską iškęsti ir vis sakyti „Taip“? 

Kai trečią rytą mergytė pradaro darželyje savo grupės duris ir vėl pamato prie pusryčių stalo susodintus vaikus, neištveria ir garsiai šūkteli:  

- Kas čia pas jus darosi? Tik valgot ir valgot!  

Besikeičiantis pasaulis.  VI

Vieną dieną suslogavusi turi likti namie. Bando žaisti viena, garsiai kalbina nesamus draugus, duoda nurodymų, ką jie žaisdami turi daryti. Vyresnioji sesutė klausia:
- Tai kiek darželyje turi draugų?
Mergytė vardina drauges: Kamilė, Rasa, Dangira, Onutė.
- O kiek berniukų?
- Aštuoniolika! – džiugiai atsako.
Kitą dieną grįžta iš darželio kažkokia susimąsčiusi. Vėl tempia žaisti sesutę. Šiai daugiausia tenka statistės vaidmuo. Sesuo klausinėja apie draugus, kuriuos darželyje palikusi.
- Sakiau, mergaitės keturios.
- O kiek berniukų?
- Nė vieno! – įsižeidusi kerta mergytė.
Nieko nepadarysi, gyvenimas eina bangomis -  tai besikeičiantis pasaulis.

Gandras ratą suka suka –
greitai man atneš broliuką...  VII

Dabartiniams vaikams jau neseka pasakų apie gandrus.

Mergytei paaiškina,  kad mamytė storėja todėl, jog pilvelyje nešioja jos broliuką. Ji gudri ir greitai perpranta, ką suaugę tarp savęs šneka. Jie svarstė, ar tas, kuris pilvelyje, viską girdi. 

Mergytė prisiglaudžia prie mamytės pilvo, pasiklauso, o paskui garsiai sako:
- Ei broliuk, ar mane girdi? Žinai, aš dabar tau sukauksiu vilku, bet tu neišsigąsk, tai bus visai ne vilkas, o aš, Anika! 

Išgirskite mane.  VIII 

Vaikai darželyje susodinti ratu. Ką ten sėdi? Juda, kruta, kumščiuojasi, vienas pro kitą garsiau rėkia. Auklėtoja bando perrėkti vaikus ir aiškinti, kaip reikėtų elgtis. 

Mergytė tyli ir stebi. Staiga pašoka iš būrio, suploja delniukais ir šaižiu balseliu šūkteli:
- Dėmesio visi! Dabar aš kalbėsiu!  

Vaikai nustebę pakelia galvas, o auklėtojos susižvalgo ir šypteli. Tyla mergytę išgąsdina. Ji dar pastovi ir, neištarusi nė žodžio, suglumusi sėda prie kitų.