Nemuno žemupio lašišinės užtūros I d.

Egidijus Bacevičius

Lašišos vidurio vakarų Europoje nuo seniausių laikų buvo vienos iš tauriausių žuvų. Iš jų žvejybos buvo gaunamos didžiausios pajamos, teisė jas gaudyti buvo dvarų savininkų ir valstybės įgaliotinių monopolija. Atitinkami vyriausybės atstovai kruopščiai vedė lašišažuvių žvejybinių įrenginių apskaitą, kasmet buvo sudaromos žūklės nuompinigių, sugautų žuvų, bei už jas gautų pajamų suvestinės. Ilgainiui atskiri paupių regionai išgarsėjo, kaip vietos, kur vykdoma lašišų žvejyba ir tam tikslui įsteigti žuvų paruošos namai, plėtoti prekybiniai ryšiai su prekyvietėmis didesniuose valstybės centruose. Vienas tokių centrų mūsų pamaryje ilgą laiką buvęs Rusnės saloje ir Šilutėje.  

Vakarų Lietuvos ir Kaliningrado srities pamarys ilgus amžius buvo Vokietijos, t.y. anuometinių Rytprūsių regiono pavaldume, dėl to daugelis ankstesnių šios žūklės aprašų mus pasiekė vokiečių kalba. Dėl minėtos priežasties, o taip pat ir dėl šiandien jau nutrūkusios tradicijos, kalbinio barjero ir sunkiai pasiekiamų istorinių šaltinių, lašišų žveja– mišrusis Nemuno žemupio kultūrinis paveldas – dar netapo mūsų krašto praeities pažinimo ir tradicijų puoselėjimo dalimi. Dėl to Nemuno baseino ir Kuršių marių žvejybos tradicijų pažinime žiojėję didelė spraga. Šiame straipsnyje pasiremdamas naujausiais istorinių šaltinių apibendrinimais, pirmenybę teikdamas anksčiau skelbtiems, pateiksiu pamario žvejybos kraštotyros studijų bandymą apie lašišų žvejybą ir unikalius žvejybinius įrenginius – lašišines užtūras.  

Lašišų žvejyba praeityje

Lašišos yra didelės toli keliaujančios žuvys, kasmet pavasarį ar vėlų rudenį nerštui patraukiančios į priekrantes. Toliau jos kyla į upių deltas ir aukštupius, kur spalio-lapkričio mėnesiais neršia ant žvirgždingo upelių grunto. Pakeliui į nerštavietes, įvairiuose traukimo upėse atkarpose lašišos ir šlakiai bei kitos žuvys buvo tykomi žvejų. Jūroje priekrantėje lašišos gaudytos specializuotais velkatinkliais ir statomaisiais tinklais bei ūdomis. Kuršių mariose žvejotos mažosiomis lašišinėmis gaudyklėmis ir velkamaisiais tinklais, upėse – priešais didžiąsias užtūras spendžiamais venteriais.

Užturų pavadinimų ir jų sandaros aprašų netikslumas įvairiuose istoriniuose šaltiniuose neretai sudaro painiavos. Pavyzdžiui, Nemuno vidurupyje ir Neries aukštupyje lašišinės užtūros vadintos kolais, prakalais, prakolais, užtvaromis ar užbadomis. Pavadinimas kildinamas nuo žodžio sukalti kuolus ir užtverti upės vagą. Vakarų Lietuvoje (Nemuno žemupyje) ir Rytprūsiuose lašišinės užtvaros kaip ir kiti vandenyje iš medžio kuolų pastatyti įrenginiai vadinti senuoju baltiškuoju žodžiu, kurio rašymo būdai įvairiose kalbinėse tradicijose skiriasi: takiš‘as (Die Takiesch), takišė ar takyša (Takisza), takišys. Su šiais žvejybiniais įrenginiais siejamas Nemuno žemupio intako upėvardis. XIX a. pr. prie Krokų įlankos tekanti Aukštumalos upė skilo į Lydekiszoge, o ši dalijosi į tris atšakas: Prekuttell, Takischell ir Singelragge, t.y. Vienaragė. Upėvardis Takischell kildinamas nuo žvejybos įrenginio pavadinimo.

Užtūrų sandara 

Lašišinės užtūros priklauso prie spendžiamųjų žvejybinių įrenginių grupės. Visame Pabaltijo regione nuo Peterburgo iki Vokietijos, o taip pat D. Britanijos šiaurės rajonuose pagrindiniai buvusių užtūrų konstrukcijų dėmenys buvę tie patys, bet jų sandara ir ilgaamžiškumas, statymo laikas ir vietos labai skyrėsi. Skirtingų autorių užtūrų sandaros aprašai varijuoja, kai kur pateikti piešiniai per daug bendri ir dėl to mažai informatyvūs. Kitą vertus, dalis žinių apie užtūras iki šių laikų neišlikę, arba kol kas neįtraukti į mokslinę apyvartą.  

Pirmieji žinomi dokumentuoti gaudyklių Atmatos ir Rusnės salos upėse paminėjimai yra palikti vienuolio Magnus Olaus 1555 m. ir misionierio keliautojo Casparo Henenberger‘io – 1596 metais. Trumpai Nemuno žemupio užtūras aprašė Prūsijos ekonomistas F. S. Bokas, bei keliautojas etnografas A. H. Lukanas apžvalgose apie Rytprūsių ūkį ir papročius. Užtūrų aprašą palikęs Karaliaučiaus vyriausiasis burmistras B. K. L. Gervaisas apžvalginėje knygoje „Prūsijos užrašai“ (1796 m.). Šiame veikale pateiktas pirmas žinomas Skirvytės lašišų užtūros piešinys.  

Paprastai didžiąją lašišinę užtūrą (takišą) sudarė skersai upės vandenin sukaltų kuolų eilė. Nuo dugno iki pat viršaus padengta stambiaakiu kanapiniu tinklu. Užtūros ilgis kito nuo upės vagos skersmens. Didžioji užtūra buvus per 100-120 sieksnių (150-200 rykščių) pločio ir 3 sieksnių gylio. Jos kuolai sukalti 8-10 pėdų nuotoliu. Užtūros tinklas virš vandens buvęs iškeltas per tris pėdas, jų viršuje nukreipti prieš srovę styroje smailūs strypai, apsaugojantys jas nuo atplukdomų rąstų.  

B. Benecke knygoje „Rytų ir vakarų Prūsijos žuvys ir žvejyba“ pateikęs detalesnį ir tikslesnį Nemuno žemupio intako (spėjama Skirvytės) vėlyvojo laikotarpio užturų aprašą bei unikalius paaiškinamuosius piešinius. Pagal jį užtura buvus rengiama įstrižai upės, kairysis galas arčiau kampo ir vadintas „Nord“– šiaurinis. Viename jos gale buvo 3 metrų tarpas ir jį užpildydavo pritvirtintas plūduriuojantis rąstas-buomas. Pro šį tarpą, reikalui esant praplaukdavo valtys, buvo plukdomi sieliai. Pietiniame akmenimis paramstytame gaudyklos gale praleidžiamasis tarpas buvęs net 6-7 m pločio ir pro jį praplaukdavo garlaiviai. Užtūrą sudarė 15-20 cm skersmens pagrindiniai atraminiai kuolai (kulai) subesti vienoje eilėje 3 m atstumu. Į pagrindinius kuolus nuožulniai įremti paraminiai kuolai (szarp kulai), jie nukreipti prieš srovę ir pagrindiniams kuolams suteikdavę atramą. Tarp dviejų pagrindinių kuolų buvę mažesni atraminiais arba pagalbiniai kuolai (uszbadas) šaunamajam tinklui (tinklas szaunamasis), prie kuolų priglusti ir jam suteikti tvirtumo. Tinklo akys buvusios 8 cm skersmens. Kad tinklas tvirčiau laikytųsi, jam sutvirtinti naudotos dviejų rūšių kartys: ailės ir smaikščiai, pastarųjų apačioje buvę medinės atšakos. Užtūros tinklo fragmentas tarp dviejų pagrindinių kuolų atrodė taip: du užbadų kuolai ir iš priešingos pusės tinklą prispaudžiančioji ailė. Kas antrame tinklo fragmente ailį pakeičia šmaikštis. Toks tinklo kuolų derinio fragmentas tęsėsi 5,5 metrus. Pagrindiniai ir atraminiai kuolai viršuje sutvirtinami skersinėmis kartimis ir 1 metro aukštyje apipintos vytelėmis (kikštis). Paprastai nedideliu nuotoliu priešais tinklą būdavo statomas lašišinis venteris arba karklo vytelių lašišinis bučius su dviem įgerkliais ir dėže įkliuvusioms žuvims. Šioje vietoje užtūros tinklas turėjo didelį įlinkį prieš srovę. Žuvis ieškodama praėjimo plaukdavo palei tinklą, kol patekdavo į įlinkį, o iš čia, nerasdamos praėjimo, pasiduodavo atgal ir pakliūdavo į venterius. Didžiosiose užtūrose gretimais būdavę ir mažesnių papildomų venteriukų ir vadinamųjų lašišinių bučių. Kartais užtūros venteris liesdavosi su pagrindiniu tinklu ir tuomet plati šoninė skylė kreipė į venterį. B. Benecke rašo, kad 30 cm nuotoliu nuo užtūros buvo 15 m venteris su trim lankais ir dviem įgerkliais, jo tinklo akys buvusios 5 centimetrų skersmens. Gretimais buvę nepritvirtinti venteriai be įgerklių – kullen, kullis. Venterių angos visuomet nukreiptos prieš srovę. Kad žuvis nesugrįžtų, 1,5 kilometru žemiau buvo kitas užtveriamasis tinklas (uzmettomge, neshintinis tinklas). Tinklais aptvertoje upės atkarpoje iš laivų buvo užmetamas traukiamasis tinklas (tinklas leidamasis) ir laimikis į krantą ištraukiamas lynais. Taigi, kartu su lašišomis gaudytos ir kitos gėlavandenės upių žuvys.  

Mažesnės lašišinės užtūros, kaip minėta, buvo statytos Nemuno vidurupyje ir mažose, srauniose Nemuno deltos atšakose. K. Nankė aprašo, kad Minijoje matęs užtūra iš kuolų, ir tik viduryje tinklas. Analogiškos užtūros statytos seklesnėse upėse Neryje, ties Vilniumi, Jonava, Nemuno žemupyje – Priegliuje ir Deimėje. Jose kuolai sukalti vienas prie kito su dideliu tarpu centre. Venteriai (tinklais) įtaisyti nedideliu nuotoliu žemiau, priešais tarpą. Keliautojas Paul Rozenvalis trumpai aprašė užtūrą Rusnėje, kurią sudarė dvi kuolų juostos: viena (apatinė) buvus 8 ir viršutinė 10 pėdų aukščio. Bet iš aprašo nėra aišku, ar jis nenuosekliai rašė apie Skirvytės didžiąją užtūrą, ar apie mažąją, t.y. kuolus.

Lašišos taip pat gaudytos mažosiomis lašišinėmis gaudyklėmis. Jos naudotos lėtai tekančiuose vandens telkiniuose. Nuo senų laikų šio tipo gaudyklės buvo statomos per 50-yje vietų ties lietuviškuoju krantu Kuršių mariose, į pietus nuo Ventės rago. Jos savo sandara panašios į žiobrines gaudykles: 120 m leidinginis tinklas su 8 cm skersmens akimis tinklas. Jo galuose buvę trys venteriai: viename vienas, kitame – du sustatyti priešpriešiais. Venteriai buvęs 14 m, bet ne mažesni nei 8 metrų ilgio. Toks tinklo ir venterių įrenginys ruošiamas 100-200 žingsnių atstumu nuo kranto.

Užtūrų statymą ribojantys įstatymai

Paprastai užtūrų savininkais būdavę dvarininkai, per kurių žemes tekėjo vandenys. Jei tai buvę valstybinės reikšmės vandens keliai, tai užtūrų statymą ir lašišų žvejos tvarką reguliuodavo nuosavybės teisė ir vėliau įsigalioję valstybės vandens įstatymai bei nutarimai. Užtūros statytos pagal specialius vyriausybės įgaliojimus ir dažniausiai buvo išnuomojamos. Pirmas reglamentas buvo paskelbtas 1589 m. sausio 30 d. nurodymuose žemių savininkams ir amatininkams. 1637 m. įvestas draudimas be valstybės žinios statyti lašišines užtūras ir malūnų užtvankas. Pagal 1640 kovo 20 d. priimtą tvarką (Neue revidierte Haab-und Fischerordnung des Herzogtums Preußen am 1640 März 20) smuklininkams ir verslininkams drausta lašišas supirkinėti, nes jos priklausė vyriausybei. Visas sugautas lašišas buvo privaloma atiduoti fišmeisteriui. Privilegija išduota tik Šilutės apyl. Kalveliškės kaimui. Jakobas Kinkmanas ir brolis Andrejus įgavo teisę žvejoti savo reikmėms, bet ne prekiauti. Kad žvejoti lašišas valstybei reikėdavę mokėti lašišinės užtūros nuomos mokestį. Jo dydis metai iš metų svyravo priklausomai metai buvo žuvingi ar ne ir nuo  ekonominės būklės krašte. Pvz., 1781 m. Šišoje jis siekė 845 Talerius, Skirvytėje – 1048 Talerius. 1874-1880 m. paskutiniojoje Šišos (turbūt turėta omenyje Skirvytės užtūra – aut. pastaba) užtūroje nuoma siekė 2538 Markių, 1880-1886 m. – 5524 Mrk. Atskirai įstatymais reglamentuota žvejos ir užtūrų statymo laikas. Pagal anuomet galiojusias žūklės taisykles statyti užtūras ir gaudyti lašišas bei šlakius buvo galima tik žuvų priešnerštinių kelionių metu, tai yra nuo gegužės 1(15) iki rugsėjo 1(15) ar spalio 1 dienos (Fischer- Ordnung für das Curische Haff, 1792, 1845; 1872, Beerbohm 1876). Neršto metu žvejyba buvusi uždrausta. 1916 m. įstatyme užtūros jau neminimos, nes išnykus žuvims, išnyko poreikis statyti užtūras ir užsiimti jų žvejyba. 

Lašišiniai laimikiai

Pagal išvaizda ir prekinę vertę skirtos sidabrinės lašišos arba patelės ir patinai, dar vadinti vąšilais arba kabliais. Lašišos į nerštavietes plaukdavusios guotais, ir jų gausumas metai iš metų keitėsi. Pirmiausiai pasirodydavo lašišos– kabliai ir tik vėliau patelės. Geru žvejybos sezonu į venterius pakliūdavo iki šimto lašišų, o nežuvingais metais – nė vienos. Daugelis autorių aprašo įspūdingus Nemuno deltoje sugautų lašišų kiekius. Pvz. 1608 metais žūklės apskaitos rašte minima, kad tais metais sugauta 2305 vnt. lašišų, iš jų 30 parduotos rūkytos; 1611 m. – parduota 1891 šviežių ir 26 rūkytų lašišų. Vėliau žūklė sumažėjusi: 1621 m. sugauta ir parduota 85 šviežia, iš jų 14 rūkyta lašiša. 1860 m. rugsėjo mėn. prie Skirvytės užtvankos apsilankęs ichtiologas Ernstas Teodoras fon Ziboldas 1863 m. Leipcige išleistoje knygoje Vidurio Europos gėlavandenės žuvys mini, kad lankymosi metais per sezoną sugauta 3500 lašišų ir daugelis jų svėrė apie 30 funtų. Mažiausios lašišaitės svėrusios 3-5, gi didžiausios žuvys – 75-93 funtus. Kitas autorius mini, kad didžiausios žuvys buvusios iki keturių pėdų ilgio. Esama šiais laikais sunkiai įsivaizduojamų pranešimų apie laimikius. Pavyzdžiui, E. Bėrbomas ir B. Benecke suvestinėse aprašė, kaip 1827 m. rugpjūčio mėnesį per diena Skirvytėje sugauta per 1500 didelių lašišų, kaina už 15 kg žuvies kritusi iki markės, didesnė jų dalis užsigulėjusios sugedo, ir dėl to teko užkasti. Tais metais Skirvytėje ir Atmatoje sugauta per 3000 žuvų, ir tai buvę itin sėkmingos žvejybos metai. V. E. Berbomo straipsnyje apie žvejybą Kuršių mariose ir gretimuose vandenyse pateikti išsamūs užtūrų aprašai bei lašišų laimikių apskaita 1827-1871 metų laikotarpiu. 1860-1879 m. lašišų žvejybos suvestinė Rytprūsiuose buvo pateikta Berlyne vykusioje tarptautinėje žuvininkystės parodoje. Apibendrinančius duomenis apie šių žuvų laimikius 1800-1881 m. laikotarpį yra pateikęs Karaliaučiaus universiteto ichtiologas Alfredas Vileris. Iš suvestinių matyti, kad nuo 1861 m. lašišų laimikiai ženkliai sumažėję: pvz., 1860 m. sugauta 4000 lašišų, tuo tarpu 1866 m. vasarą – tik 500-600 žuvys. XIX a. šeštame - aštuntame dešimtmetyje sugaunamų žuvų kiekiai svyravo nuo 4 tūkst. (1861 m.) iki 173 vnt. (1873 m.) per metus. V. E. Berbomas apie galimas lašišų laimikių sumažėjimo priežastis spėjo esant nesaikingą žvejybą, gintaro eksploataciją ties Juodkrante, o taip pat sielininkystę ir neseniai  atsiradusią laivybą garlaiviais. Greičiausiai lašišų išnykimą iš Nemuno žemupio, tiksliau, jų ženklų gausumo sumažėjimą sąlygojo anksčiau minėtų veiksnių visuma, neatmestinas ir natūralus lašišų gausumo svyravimas, kurių liudininkais tapo XIX a. amžininkai.
 

 
 Lašišų užtūra Skirvytėje. Iliustracija iš Gerweis, 1796. Publikuojama Lietuvos    
 Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai sutikus.