Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 rugpjūčio 7d. Nr. 15 (38)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Nemuno žemupio lašišinės užtūros II d.

 
 

 

 
 

Egidijus Bacevičius

 

Lašišų paruoša pamaryje

 

Kaip minėta, į nerštavietes lašišos ir šlakiai traukia dviem srautais: pavasarį ir vasaros antroje pusėje ir rudeniop, po pirmųjų šalnų, orams atvėsus. Aktyviausios žuvys būdavusios pavakariais ar apsiniaukusiomis bei vėsiomis dienomis. Paspęstus tinklus žvejai nuomininkai tikrindavo kiekvieną rytą ir vidurdienį, o žuvų traukimo laikotarpiu, dar ir vakare. Žvejai tinklus tikrindavę pagal tinklo audinio judesius ar vizualiai, o sugautą žuvį iškeldavę pasinerdami ar specializuotomis svirtimis iškėlus tinklą ir venterius. Esant reikalui šaunamąjį tinklą lopė, keisdavo atsarginiu ir palikdavo džiūti. Iš venterių ištrauktos lašišos būdavusios labai gyvybingos ir spurdėdamos dažnai išsprūsdavo iš žvejo gniaužtų. Todėl dar vandenyje jos buvo apsvaiginamos sudavus kuoka per galvą. Žuvis skrosdavo čia pat paruošos nameliuose, jos buvo sūdomos, įtrinamos pipirais ir kitais prieskoniais. Pintuose krepšiuose tarp šiaudų po dvi tris sudėtos žuvys buvo veždamos į Karaliaučių.

 

Anksčiau lašišas pjaustydavo dideliais gabalais ir sūdydavo, bet kaip rašo amžininkai, Francas Packeris išmoko „rūkyti lašišą Reino būdu“: perpjaudavo išilgai, išimdavo nugarkaulį, ir apdžiovinę juos sūdydavo ar palikdavo rūkinti. Tik maža dalis lašišų šviežios ar mažai pasūdytos plukdytos garlaiviais į didelių Rytprūsių miestų prekybos centrus. Didesnė laimikio dalis, kaip tvirtina anuometiniai krašto prekybos ir žūklės reikalų žinovai, buvo rūkinama vietoje ir saugoma vėlesniam laikui. Žinia, kad XIX a. II pusėje verslininkai Rusnėje sugautas ir išrūkintas lašišas geležinkeliu gabendavę į Rytprūsių gilumą, iš kur šios netrukdavo atsirasti Karaliaučiuje, tik jau ne kaip žuvys, sugautos Nemuno deltoje, bet kaip lašišos nuo Pareinės (P.Vokietija) ir, savaime aišku, kaina už jas buvusi atitinkamai didesnė.

 

Nemuno žemupio ir aplinkinių intakų užtūros

 

Nemuno žemupio ir aplinkinius intakus juosusios didžiosios lašišų užtūros palyginti gerai aprašytos, nes buvo greta pagrindinių susisiekimo vandeniu vietų ir didesnių politinio ir ekonominio gyvenimo centrų. Karaliaučiaus miesto apylinkėse, Priegliaus upėje 1741 m. buvusios keturios užtūros (Laschszüge=Lachswehre). Viena piečiau ir arčiau Aistmarių. Ją pasistatė komtūras hofmeisteris Liudvigas von Erlichshaufenas pagal 1466 m. įsigytą Karaliaučiaus m. privilegiją. Dvi užtūros buvusios miesto ribose Knaiphofėje, prie Karaliaučiaus m. katedros: viena statyta nuo 1544 m., įsteigus universitetą ir ta proga žvejybos profesoriams suteikus privilegiją žvejybai Priegliuje; antroji užtūra buvusi Notangisch Pregel prie Neudorfo, ją pasistatė miesto seniūnas pagal 1552 m. markgrafo Albrechto suteiktą privilegiją. 1746 m. gegužės 12 d. viename pranešime iš Karaliaučiaus Rotušės rašoma, kad 1746 m. Priegliuje ties Neudorfu dar tebestovi lašišinė takiša. Tame pačiame rašte taip pat minima, kad Skirvytės užtūroje 1742-1748 m. gauta 373 talerių ir 30 grašių pajamų. Paskutinė užtūra Karaliaučiaus apylinkėse minėta XVIII a. pabaigoje iš Neudorfo. Tolimesniuose intakuose užtūra buvusi Angerupėje ties Bubainiais. Čia 1856-1877 m. dar sugauta lašišų. V. Syrokomle kelionės Nemunu apybraižoje mini 1861 m. Deimės upėje buvus kuolų užtūrą (greičiausiai prakolus – aut. past.). 

 

Ypatingas lašišinės žūklės centras buvęs Nemuno žemupyje, Rusnės saloje ir didesniuose aplinkiniuose intakuose. Skirtingu laiku apie Rusnę buvusios keturios lašišinės užtūros: Atmatoje (Athmath), Skladėje, Pakalnėje ir Skirvytėje. Dalis užtūrų pažymėtos XVII- XIX a. pabaigos Nemuno žemupio žemėlapiuose. Kadangi upių vagos smarkiai keitėsi, tai šiandien daugelio užtūrų statymo vietų atstatyti labai keblu, dažnai net neįmanoma. Tiksliai galima lokalizuoti šias užtūras: Skirvytėje buvusi prie Gilvik kūdros (Teich) žemiau Josen upės. Atmatoje užtūra stovėjusi tarp Abraham upės ir Šyškrantės (Schiesche) kaimo, Aukštumaloje, netoli Šyškrantės kaimo. XVIII- XIX a. aprašuose ir žemėlapiuose jau nerandame užtūros Skladės upėje, nes upė užseklėjo ir žūklė tapo nebeįmanoma.

 

Didžioji lašišinė užtūra Atmatoje buvusi jau nuo XVII amžiaus. Ji paminėta Prūsijos žemėlapių sudarinėtojų aprašuose žymiojo žemėlapių sudarinėtojo Magnus Olaus 1555 m. „Šiaurės tautų gyvenimas“, rašoma, kad Atmatoje yra didelė lašišinė užtūra. Ir tai pirmas iki šiol žinomas šio žvejybinio įrenginio Nemuno deltoje paminėjimas. Kasparas Henenbergeris Prūsijos žemėlapių aprašymuose taip pat labai lakoniškai pamini Atmatos (Atmath) upę, kurioje pastatyta didelė lašišinė užtūra ir kad joje sugaunama daug lašišų. Žinoma, kad 1621 m., sumažėjus lašišų laimikiams, užtvarą Atmatoje nutarta panaikinti, o baudžiauninkams vietoj lažo prievolės padidintas činčo mokestis. Vėliau užtūra pakartotinai įrengta ir 1650 m., iš jos nuomos ir sugautų žuvų gauta per 1000 markių rinkliavų. 1658 m. minima, kad įrengtos dvi lašišų užtūros: didžioji prie Šyšos kaimo ir mažesnė prie Pakalnės kaimo. 1648-1658 m. Nemuno žemupio žemėlapyje atvaizduota užtūra Atmatoje (Atmetta), bet joje nėra Skirvytės kaimo užtūros. Zembricki‘s ir Biten‘sas 1920 m. išleistoje knygoje „Šilutės krašto istorija“ rašė, kad prie Rusnės (Ruß Strom) didžiosios užtūros dirbo nuo 100 iki 150 baudžiauninkų lietuvių. Didžiosios Šyšos užtūros nuomininkams Rusnėje priklausė visa žvejyba šiame regione ir kad valstybei ši veikla kasmet duodavusi 3450 markių, o 1658 m. Pakalnės mažesnėje užtūroje gauta 350 markių pelno. XVIII a. pradžioje buvusi didžioji ir mažoji užtūros Šyšoje ir viena didelė Skirvytėje.

 

1750-1782 m. Nemuno žemupyje užtūros buvusios trijuose intakuose: Atmatoje žemiau kaimo Šyškrante, Skirvytėje ir Rusnės salos Pakalnės kaime. Pastaroji buvo statoma iki 1850 m., kai upė dar buvo tinkama žvejybai. Dar anksčiau mylios atkarpą užnešė smėlis ir vasaros laike ji išdžiūdavus, tad užtūra šiame intake nebestatyta.  

Žinia, kad 1768 m. buvusios tik dvi didelės užtūros: prie Pakalnės ir Skirvytės bei mažosios užtūros Atvandės ir Kniaupės įlankose bei Tovupėje ir Skirvytės atkarpose. Tais pačiais metais Atvandės ir Kniaupo žūklavietės prijungtos prie Krokų lankos, lašišų užtvaros – prie Pakalnės ir Vorusės, įskaitant dar ir Gillvik‘ę. XIX a. pradžioje buvusios dvi vietos, kur dar statytos takišos: mažesnė lašišų užtūra Šyšos upėje ir didžioji Skirvytėje ties to paties pavadinimo kaimu. Dešiniajame Nemuno intake Šyšos upėje ties Šyškrantės kaimu užtūra buvo iki 1856 metų.  

Atskirai aptarsiu Skirvytės lašišinę užtūrą. Ji statyta 50 rykščių pločio Skirvytės upėje, geriausiai aprašyta ir ilgą laiką buvusi Nemuno deltos krašto įžymybė. Užtūra, daugelio keliautojų minėta, pavaizduota kone visuose to laiko žemėlapiuose. XIX a. II pusėje ji buvusi pati pelningiausia. B.Benekė rašė, kad jo laikais buvusi vienintelė Skirvytės lašišų užtūra. A.Vileris straipsnyje apie lašišų žveją Prūsijoje pateikęs unikalią Skirvytės užtūros nuotrauką.

 

Kaip minėta, gretimais statytos dar ir mažesnės, menkai dokumentuotos mažosios užtūros. Viena buvusi Minijoje žemiau Priekulės, ji priskirtina prie prakolų tipo. Iš abiejų pusių nuo kranto buvo sukalti kuolai, o viduryje tinklas. A. Lukano 1748 m. aprašoma užtūrą sunku lokalizuoti ir identifikuoti, nes ji aprašyta netiksliai.

 

Užtūrų išnykimas

 

Lašišinės užtūros statytos kasmet šiltuoju metų laiku, periodiškai atnaujinamos. Dėl čia kalbama apie šios žūklės išnykimą iš žvejybos įrenginių arsenalo. Pagrindinės užtūrų/ takišų šalinimo priežastys buvusios kelios. Viena buvus tai, kad jau nuo XVI a., siekiant Neries ir Nemuno vagą apvalyti nuo gamtinių kliūčių, riedulių, jos vidurupyje buvo ardomos rėvos ir šalinamos užtūros. Šiuo tikslu 1563 m., 1565-1567 m. ir 1578 metais Varšuvos seime priimti įstatymai, įpareigojantys krantų savininkus nugriauti visas esamas užtvankas. 1717 ir 1716 m. paskelbiamas nutarimas dėl užtūrų ir kliūčių didžiųjų Prūsijos upių vandenyje šalinimo ir užtūrų naudojimo tvarkos, atsiranda vandens priežiūros tarnyba Wasserpolizei. 1781 m. rug. 21 d. Karaliaučiuje patvirtinta nutartis, kaip suderinti žvejybą ir sielininkystę Nemuno žemupyje.

 

Didesnė dalis užtvankų panaikinta intensyvios laivybos upėse metu, 1853-1854 m., Krymo karo metu sąjungininkams užblokavus Rusijos uostus Baltijoje, ir Nemuno ir Neries reikšmė prekių transportavimui į Prūsiją buvo stipriai išaugusi. Dėl to suprantama, kad susirūpinta saugia prekių perveža, valyta upių vaga, žymėtos pavojingos vietos. Paskutinės dvi aprašytos lašišinės užtūros Neryje buvusios 1855 m. ties Jonava.  

Kita esminė priežastis, lėmusi užtūrų nykimą Prūsijoje, buvus ta, kad sumažėjo lašišų kiekis bei dideli užtūrų nuomos įkainiai, gerokai viršiję iš šios žvejybos rūšies gaunamas pajamas. XIX a. pr. didžiosios lašišų užtūros ir nėginės gaudyklės buvusios tik Atmatoje ir Nemuno kairiojoje atšakoje – Skirvytėje, netoli Kuršių marių. Šioje atkarpoje jau nuo XIX a. vidurio ribota laivyba, draustas sielių plukdymas. Užtūra Skirvytėje statyta iki XX a. pirmo dešimtmečio pabaigos. Paskutinis Skirvytėje užtūros aprašas paliktas žūkmistro iš Labguvos Kiok. Iš Skirvytės užtūros aprašymų galima tiksliai nustatyti, kada buvo panaikinta paskutinė Nemuno žemupio užtūra. Ji naikinta keliais etapais 1905 ir 1908 metais.  

Užtūra amžininku prisiminimuose  

Didesnėje vidurio Europos dalyje lašišos ir spendžiamieji įrenginiai išnyko gerokai anksčiau, tad takišos Nemuno žemupyje lašišų žvejos laike tapo žingeidžių keleivių traukos vieta.

 

XIX a. teigta, kad marių pakrantė gamtos mėgėjui buvęs tikras rojus. Be visų rūšių medžioklės aplinkinėse pelkėse, miškuose ir pievose, pasak amžininkų, tik čia jis dar turėjo progą pasimėgauti lašišų žveja. Jei ne tiesiogiai, tai bent žiūrovo vaidmenyje, pats stebėdamas, kaip į tinklus priviliojama didelė žuvis, kaip vyksta tinklų tvarkymas, gaudyklių ruošimas ar gretimais išdarinėjamos žuvys.

 

Apie šią unikalią vietą ir išskirtinį amatą rašė kone visi XVIII- XIX a. Rusnės krašte besilankę keliautojai, mokslininkai ir vyriausybės atstovai. Iš to laikmečio mus pasiekusi žinutė, kurioje pasakojama, kad lašišų žveja buvęs sunkus ir pavojingas, bet nepaisant to, prastai apmokamas darbas. Pavyzdžiui, 1558 m. Rusnės narai, tinklų prižiūrėtojai, Prūsijos hercogui Albrechtui nusiuntę raštą-skundą, kuriame skundęsi: „Mes, trise, už nardymą iš Rusnės žvejybos meistro gauname ne daugiau kaip 4 stopas alaus. Galėtume išmokyti nardymo ir kitus. Kadangi mes negauname jokių lengvatų, tai niekas nenori šio amato mokytis. Mes, vargšai, paklusnūs, nusižeminę žmogeliai, noriai dėl to atiduodame savo kūną ir gyvybę, turime nuo visko, kas sava, atsisakyti ir savo pareigas eiti ir mes tatai noriai darysime, kol mums Dievas leis gyventi. Tame skundę žvejai prašę atleisti juos nuo slegiančio mokesčio. 1561 m. valstiečiai skundęsi, kad pusę vasaros vargstą prie lašišinės užtūros ją taisydami. M.Pretorijus knygoje „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos stebuklai“ mini tragikomišką nutikimą, kai 1649 m., po vandeniu lašišų užtūros tinklą taisęs Rusnėje žvejas-naras jame įsipainiojo, o jį ištraukę bendrai jo vos nepribaigė kuoka lašišoms nudobti.

 

Apie lašišų ir ungurių žvejybą Minijoje, ties Priekule, aprašė keliautojo kraštotyrininko K.Nanke užrašuose, vėliau išleistuose atskiru leidiniu „Kelionės po Prūsiją“. Jis rašė, kad niekur nematė taip gausiai žvejojant kaip Minijoje, lašišinės užtūros buvusios Minijos upėje, žemiau Priekulės.  

Šilutės krašto istorikai Johanas Zembrickis ir Artur Bitenas paminėjo, kad 1825 m. rugsėjo 7 d. Gumbynės apygardos vadyba buvo paskelbusi lažybas didžiosios ir mažosios lašišų žūklės nuomai Šyšos kaime ir didžiajai lašišų žūklei Skirvytėje. Iš prisiminimų žinoma, kad nuo 1860 m. Skirvytės užtūra išsinuomota gretimo kaimo ūkininkui Mikeliui Kubiliui. 1879 m. ji perėjo į kitų nuomininkų rankas. Gintaro ties Juodkrante kasimo laikais užtūrą Atmatoje buvo išsinuomavę Klaipėdos pirkliai, turėjo savo vietininką. Įsigydami šią užtūrą, pirkliai siekė įrodyti, kad gintaro iš marių dugno kasimas lašišų migracijoms netrikdo ir nekenkia žvejybai.  

Straipsnį apie žymiąją Skirvytė lašišų užtūrą parašęs 1861 m. Rusnėje lankęsis Karaliaučiaus universiteto geologas - publicistas J.Šumanas. Straipsnis „Skirvytės lašišų užtūra“ perspausdintas po autoriaus mirties 1869 m. išleistame straipsnių rinkinyje. Juo pasinaudojo vokiečių žurnalistas Oto Glagau savo apybraižoje apie Nemuno deltą. Pažymėtina, jog šioje vietoje apsilankiusieji pašnekovų buvo intriguojami klausimu, kodėl lašišos neperšoka per 3 metrų aukščio užtvarą, nors Škotijoje jų nesulaiko 5-10 pėdų užtvankos. Dėl šio klausimo kilę daug spėliojimų ir tai buvus dažna užtūrų lankytojų diskusijų tema. 1863 m. gegužės mėnesį Rusnėje, prie didžiosios Skirvytės lašišų užtūros, lankėsi ir lašišų žvejybą iš garlaivio stebėjo Prūsijos kronprincas Fridrichas Vilhelmas fon Preusenas su princese Viktorija bei visas būrys krašto diduomenės palydovų ir svečių. Jų tarpe vedliais po marias ir Nemuno žemupį buvo Kuršių marių ir gretimų vandenų vyriausiasis žūkmistras Ernstas Vilhelmas Berbomas ir medienos pirklys Johanas Heinrichas Ankeris.  

Lašišų žvejyba ir lašišinė užtūra, kaip išskirtinis pamario žvejybos įrenginys bei daug pajamų duodantis amatas, plačiai pristatytas 1880 m. Berlyne vykusioje tarptautinėje žuvininkystės parodoje. 1881 m. paremiant vyriausybei buvo išleistas parodos katalogas su detaliu ekspozicijos aprašu: „Vyriausybės pranešimas apie 1880 m. Berlyne vykusią Tarptautinę žvejybos parodą. Parodos „Žvejyba gėluose vandenyse“ skyriuje rodyti Rytprūsių žvejybos įrenginiai, taip pat ir Worruss /- Rusnės kaimo žvejo Jakučio (F. E. Jakuttis) jaunesniojo padaryta lašišų užtūros kopija bei paaiškinamieji piešiniai. Didesnėje Europoje dalyje išnykus lašišoms, ši žvejybos įrenginių rūšis nebenaudota, dėl to įrenginio maketas ir paaiškinamieji piešiniai susilaukė didelio lankytojų dėmesio. Vėliau užtūra rodyta Karaliaučiaus zoologijos muziejaus žvejybos skyriuje. Apie vielinį tinklą ištiesta Nemune 872 m žemiau Tilžės užrašyta Raseinių aps. Skirsnemunių liaudies mokyklos rajone pildant Rusijos geografų draugijos Šiaurės vakarų skyriaus kraštotyros anketą. 1890 m. remdamasis „Kauno gubernijos žiniomis“ Varpas rašė, kad už Jurbarko, Vokietijos pusėje, skersai visą Nemuną yra įtaisytos vielinės pertvaros, trukdančios didesnėms ir geresnėms žuvims atplaukti į Lietuvos upes. Dėl šios priežasties esą Kauno panemunių žvejai negali prasimaitinti ir yra priversti ieškotis papildomų pragyvenimo šaltinių. Ilgametis Kuršių marių ichtiologas ir žvejybos inspektorius Kazys Gaigalas mini, kad 1961 m. Rusnės žvejas Goberis Adomas prisiminė savo tėvą žveją iš Pakalnės kaimo pasakojus apie lašišines užtūras Skirvytėje. Ichtiologas mini, kad Rusnės žvejas Erčius Jurgenaitis būdamas septynerių-aštuonerių metų pats matęs lašišines užtūras.  

Žvejybos istorijos paveldas

 

Apibendrinus surinktą medžiagą galima teigti, kad lašišinės užtūros buvusios svarbios krašto naudmenų rūšis ir ypatinga gerbūvio kūrimo dalis, krašto įžymybė. Ateityje vertėtų pagalvoti apie šios ūkinės veiklos ir amato įtraukimą į krašto kultūros paveldą ir  priminti apie praeityje Šilutės krašte buvusią svarbią vietinės ekonominės veiklos sritį ir senąsias lašišų žvejojimo tradicijas. Šią žvejybą reikėtų drąsiau pristatyti Nemuno deltos pažintinio turizmo gerbėjams. Juolab, kad Vokietijoje Šlesvig-Holstein žemėje Kapelno mieste iš viduramžių išlikusi silkių užtūra "Heringszaune" Šlė upėje yra saugomas kultūros paminklas. Kasmet aplinkinėse krantinėse vyksta „Silkių festivalis“ ir renkami „Silkių karaliaus ir karalienė“. Silkių gaudyklė upėje yra miestelio kultūrinio gyvenimo dalis, betarpiškai krašto praeitį siejantis su šiais laikais. Liubeko senamiestyje prie viduramžiais buvusio malūno vietos, kur stovėjusi lašišinė užtūra, šiandien yra restoranas „Am Lachswehr“ t.y. prie lašišinės užtūros. Analogiškas kultūrines pramogas galima būtų sukurti ir Rusnėje prie Skirvytės. Kuriamuose „Nemuno deltos namuose“ Rusnėje planuojama padaryti lašišinės užtūros maketą ir pastovią krašto žūklės įrenginių parodą. Tai liudytų senas ir turiningas mūsų krašto žvejybos tradicijas ir ilgaamžę gamtosauginės teisės istoriją.

 


 Užtūros tinklo atraminių dalių fragmento schema (Benecke, 1881, 381 p.).

 

 
   Lašišinė užtūra Skirvytėje (apie 1908 m.). Nuotrauka iš Prūsijos žvejybos sąjungos archyvo (Willer, 1920).

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.