|
Bernardas ALEKNAVIČIUS
2007 m. rugsėjo 19 dieną
pirmajam Šilutės miesto Garbės piliečiui Jurgiui Plonaičiui būtų sukakę 105
metai. Ta proga pateikime kelis užrašytus jo gyvenimo epizodus, kuriuos
"Šilainei" mielai perdavė su juo ne kartą bendravęs ir neblogai jį pažinojęs
klaipėdietis, žurnalistas Bernardas Aleknavičius.
Per keturis dešimtmečius, nugyventus Klaipėdos krašte, teko sutikti dešimtis
mažlietuvių, kurie stipriai buvo suaugę su gimtuoju kraštu, motinos kalba ir
niekados neieškojo geresnio gyvenimo svetur ar kuriame kitame Lietuvos
mieste. Tokių šviesuolių tarpe yra ir šviesios atminties mažlietuvis Jurgis
Plonaitis (1902 - 1998). Apie du dešimtmečius bendraudamas su Jurgiu
Plonaičiu patyriau, jog šis mažlietuvis neeilinė asmenybė. Jis be galo
blaiviai žvelgė į visus krašto įvykius, sugebėjo "pasverti" esamą padėtį.
Jis galėjo būti vaikščiojanti Mažosios Lietuvos enciklopedija. Ne vienam
gali kilti klausimas: "O kodėl jis toks, kodėl jis nenuėjo pasroviui su
kaitais?". Atsakant į šį klausimą tektų nusikelti net į XIX amžių ir
prisiminti Jurgio Plonaičio tėvus, kaimynus, o svarbiausia, kokioje terpėje
formavosi ši asmenybė.
Jurgio Plonaičio tėvas buvo taip pat Jurgis Plonaitis (1871 - 1915), gimė ir
augo Lūžijos kaime (dabar Dituvos sodai). Lūžijos kaimas buvo be galo
lietuviškas. Dar ir 1905 m. ,visuotinio gyventojų surašymo metu, šiame kaime
(iš 261 gyventojų) lietuviais užsirašė net 246 gyventojai ir sudarė daugiau
kaip 94 procentus visų gyventojų. Suprantama, kad tokioje terpėje augęs
jaunas žmogus ir matydamas krašto germanizaciją, išsaugojo didelę meilę savo
protėvių praeičiai ir niekados nebuvo "išverstskūriu". Ir atėjęs žentu į
Žiaukų kaimą (dabar Kintų miestelio dalis), rado panašią padėtį. Žiaukuose
tuomet gyveno 117 žmonių, iš kurių tik 17 buvo kitataučiai. Lietuviai čia
sudarė 86,2 procentų gyventojų. Dvidešimtmetė Jurgio moteris Etmė Preikšaitė
(1881 12 31 - 1944 09 09) taip pat buvo susipratusi lietuvaitė, todėl ir
jaunoji karta griežtai buvo auklėjama lietuviškoje dvasioje. Vyriausias
Plonaičių sūnus Jurgis (1902 - 1998) - šio rašinio herojus daug ką buvo
paveldėjęs iš savo tėvų. Mokėsi Kintų pradinėje mokykloje, kurioje 1888 -
1892 metais mokytojavo Vilius Storosta, būsimasis Vydūnas. Mokėsi ne gimtąja
motinos kalba, bet vokiškai. Ir jaunasis Jurgis, ko gero pirmą kartą pajuto,
jog kolonistai vokiečiai nedorai elgiasi su krašto senbuviais, varžydami jų
prigimtą teisę į švietimą. Jurgiui einant dvyliktuosius metus, prasidėjo
Pirmasis Pasaulinis karas. Tėvas buvo pašauktas į kaizerinę kariuomenę ir
karinę tarnybą ėjo netoli namų. Karo pradžioje rusai, spustelėję vokiečius,
užėmė beveik visą etnografinę Mažąją Lietuvą. Ir tik Klaipėdos regione
fronto linija nesikeitė. Tačiau 1915 metų sausyje ir čia aktyvumas padidėjo.
Sausio 5 d. prie Saugų, Žagatpurvių kaime, rusų kariuomenė atakavo vokiečių
pozicijas. Susišaudymo metu netikėtai žuvo jaunojo Jurgio tėvas, Jurgis
Plonaitis, kurį čia pat, Žagatpurviuose ir palaidojo. Etmė Plonaitienė su
trimis mažamečiais vaikais liko našle. Dvyliktuosius metus einantis Jurgis
vėl susimąstė: "kodėl ir už ką žuvo tėvas? Gal už tai, kad vokiečiai padarė
mus vergais? O gal tų vergų jiems dar maža? O gal jie nori, kad ne tik
lietuviai, bet ir kitos tautos jiems tarnautų?". Šios mintys, gimusios
dvylikamečio širdutėje, negeso, bet plėtės, bujojo...
Nepasibaigus Pirmajam Pasauliniam karui, Jurgio mama ištekėjo antrą kartą.
Iš Šyšos kaimo, Rusnės parapijos, į namus atėjo užkurys, o kartu ir patėvis
Kristupas Jurgenaitis. Patėvis savo žmonos pirmojo vyro vaikus mylėjo,
neskriaudė ir sugyveno gerai. Jurgis pradėjo mokytis Vokiečių gimnazijoje,
Klaipėdoje. 1919 m. kartu su Martynu Anysu, Viliumi Endriukaičiu, M.Dreižiu
ir kitais jaunuoliais Kintuose įkūrė lietuvių jaunimo draugiją "Rūta", kuri
jau tais pačiais metais suvaidino Vydūno komediją Jonuks, mergų bijąs.
Didelių darbų Jurgis Plonaitis "Rūtos" draugijos veikloje neatliko, nes 18
metų dar neturėdamas, 1920 m. Klaipėdoje, Tautiniame lietuvių banke, pradėjo
savo darbinę veiklą. Bankui vadovavo Gustavas Juozupaitis (1895 - 1954),
aktyvus visuomenininkas, poetas ir Donelaičio draugijos pirmininkas. Į
Donelaičio draugiją įstojo ir J.Plonaitis. Tiesa, draugija buvo negausi. Jai
be Tautinio lietuvių banko darbuotojų dar priklausė keletas susipratusių
klaipėdiškių, kurių tarpe buvo ir būsimoji rašytoja Evė Simonaitytė. Jurgis
Plonaitis šioje draugijoje ir susipažinęs su būsimąja rašytoja. Gerus
draugystės tarpusavio santykius išsaugojo visą gyvenimą.
Jurgio Plonaičio jaunystė sutapo su svarbiais politiniais įvykiais Mažojoje
Lietuvoje. Kai Jurgiui buvo šešiolika - Tilžėje buvo paskelbtas Mažosios
Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos aktas, paskui Versalio
sutartimi Klaipėdos kraštas atskiriamas nuo Vokietijos, 1923 m.
dvidešimtmetis Jurgis ima ginklą į rankas ir aktyviai dalyvauja krašto
sukilime prieš prancūzų valdymą.
Prisijungus Klaipėdos kraštui autonomijos teisėmis prie Lietuvos,
visuomeninio darbo krūvis Jurgiui Plonaičiui dar padidėjo. Jis išrenkamas
Lietuvos Šaulių sąjungos Klaipėdos skyriaus valdybos nariu, aktyviai
įsijungia į sportinę veiklą: žaidžia Klaipėdos futbolo rinktinėje, plauko
jachtomis po Baltijos jūrą, aplanko kaimynines valstybes, o kur dar
repeticijos "Aida", "Dainos" choruose, posėdžiai Klaipėdos krašto giedotojų
draugijų sąjungos valdyboje, kurios nariu Jurgis Plonaitis buvo išrinktas.
Ir tai metai po metų bėgo. Atėjo laikas ir apie šeimyninį gyvenimą
pagalvoti. Pasipiršo Jurgis gerokai jaunesnei už save, patėvio brolio dukrai
Anei Jurgenaitytei. Ši sutiko, prasidėjo šeimyninis gyvenimas, nauji
rūpesčiai, namo statyba Giruliuose, kuri kainavo net 37 tūkstančius litų.
Būta džiaugsmo, kai gimė sūnus, kai prie numylėtosios Baltijos iškilo gražus
namas, kuriame 1943 m. ir Vydūnas porai savaičių panoro pailsėti. Bet tai
buvo akimirkos. Paskui prasidėjo karas. Vila Giruliuose sudegė. Suaugę sūnūs
išmirė. Liko tik meilė vaikaičiams. Bet ir sunkiausiomis akimirkomis Jurgis
Plonaitis neprarado nuovokos, tvirto tikėjimo šviesia ateitimi. Ir sunkiais
sovietmečio laikais jis liko tvirtas ir nepalenkimas optimistas.
Labai įdomių detalių Jurgis Plonaitis pasakydavo ir apie Mažosios Lietuvos
visuomenės veikėjus, apie tuos, kuriuos jis neblogai pažinojo. Vydūną jis
vadino Mažosios Lietuvos dvasingumo įsikūnijimu. O apie Adomą Braką kartą
pasakė: "Brakas buvo tarsi Vydūno apaštalas. Jis į Vydūną buvo įtikėjęs.
Adomą Braką šeima ignoravo, nes jis buvo atitolęs nuo žemiškų dalykų".
Prisiminęs 1923 metų sukilimą ir Joną Vanagaitį, sakydavo: "Per mažai
Simonaitytė apie Vanagaičio veiklą parašė. Daug kuo galėčiau papildyti, bet
nepatogu".
Su "Gulbe" į Londoną
Kartą Šilutėje aplankius Jurgį Plonaitį, man jis parodė 1933 m. išleistą
žurnalą "Fiziškas auklėjimas", kuriame K.Mažono aprašyta jachtos "Gulbė"
kelionė į Vakarų Europos jūrines valstybes. Šie keliautojai - pirmieji
lietuviškoje buriavimo istorijoje kolumbai, o jų tarpe ir mano pašnekovas-
Jurgis Plonaitis. Tai gyva mūsų buriavimo istorija. Jaukiame Plonaičių bute
įsikūriau ištisam pusdieniui. O užrašyti reikėjo labai daug. Nutarėme
pradėti nuo buriavimo. Jurgis Plonaitis labai taisyklinga lietuvių kalba
lėtai pradėjo pasakoti:
"Tėvas buvo ūkininkas ir žvejas. Jaunystėje dar buvo ir karinio laivyno
jūrininkas, nors žuvo sausumoje tik Pirmajam Pasauliniam karui prasidėjus,
1915 sausio 5 dieną Žagatpurviuse (prie Saugų) mobilizuotas į kaizerinę
kariuomenę. Iš vaikystės dienų eidavau į marias žvejoti. Pamilau vandenį ir
vėją. 1920 m. pradėjau mokytis Klaipėdoje. Tuomet vokiečiai į lietuvius
žiūrėjo žeminančiai. Su vokiečiais niekas nesibičiuliavo. Mišrių vedybų buvo
mažai. Tikras lietuvių tautinis atbudimas prasidėjo tik vokiečiams
pralaimėjus karą - 1918 m. Tuomet ir pradėta tikėti, kad atgausim laisvę.
Pirmas mano buriavimas prasidėjo nuo Moterų draugijos (Moterų draugija
Lietuvos tautiniam laivynui remti). Ši draugija nupirko burinį laivą "Budį".
Tai nuo šios jachtos ir pradėjau.
1924 - 1930 m. gyvenau Šilutėje, o esant reikalui, vykdavau į Klaipėdą
buriuoti. Pirmoji kelionė su "Budžiu" buvo į Gotlando salą. Mano brolis
Kristupas turėjo patentą laivavedybai. O aš plaukdamas į Gotlandą žinojau
dar labai nedaug. Žinojau, kas yra šetas, kaip plaukti prieš vėją, kaip
pakelti ir nuleisti bures.
Tikru buriuotoju pasijutau "Gulbėje". Ši jachta priklausė Klaipėdos
centrinės vaistinės vedėjui Kazimierui Mažonui. Ją K.Mažonas pirko iš
Soffeter ir jachta vadinosi "Mein Freund" ("Mano draugas"). K.Mažonas apie
buriavimą jokio supratimo neturėjo ir norėjo kažkuo pasirodyti. Įdomus jis
buvo, be galo daug anekdotų žinojo ir mokėjo juos pasakoti. "Gulbė" buvo
keturių gultų. Kajutėje buvo nedidelis staliukas. Virtuvėje stovėjo
svambalinis primusas (viryklė). Jūrlapius nusipirkti gaudavome Klaipėdoje,
Kripso krautuvėje. Navigacinės priemonės buvo tik kompasas ir logas. Vėliau
įsigijome mažą radijo priimtuvą. "Gulbė" buvo prirašyta Klaipėdos
jachtklubui. Jei kartais į jachtklubą atvykdavo svečiai, tai iš anksto
žinodavom ir toliasniam vizitui pasiruošdavome. Turėjome ir uniformas. Na, o
kai atplaukėme į Londoną, tai daug kas suabejojo, kad su tokia jachta galima
leistis į tokius tolius. Bet mūsų visų plaukiojimus nuvainikavo ši 1933 metų
kelionė. Plaukėme penkiese. Pareigas pasiskirstėme taip: mano brolis
Kristupas Plonaitis - kapitonas, jachtos savininkas Kazimieras Mažonas -
kapitono pavaduotojas, Klaipėdos uosto valdybos inžinierius Fricas (Pričkus)
Buntinas - laivo (jachtos) inžinierius, man atiteko bocmano pareigos, o
matrosu nusisamdėme Kintų žveją Martyną Tazių.
Išplaukėme birželio penktąją. Buvo penktadienis, šeštą valandą (dabar būtų -
8 val.) vakare. Tarp mus išlydinčių buvo Klaipėdos krašto gubernatorius
Vytautas Gylys. Temstant išnyko Klaipėdos švyturys. Oras geras. Kursas -
Bornholmas. Vėjas - nordvest (žiemelis). Per keturias paras nuplaukėme į
Kilį. Buvo Sekminės. Ten praleidome parą. Mūsų aplankyti atėjo Adomo Brako
brolis Martynas Brakas.
Iš Kilio išplaukėme Kilio kanalu (90 km.). Už butelį krupniko vilkikas mus
nuvilko į kitą kanalo galą. Elbėje vėjas buvo palankus ir srovė mus išnešė į
Šiaurės jūrą. Ryte, švintant, jau buvome prie Elbergo. Prie Olandijos krantų
nesileidome. Antrąją plaukimo parą pamatėme Anglijos krantus. Vėjas geras.
Greitis 4 - 5 jūrmylės per valandą. Plaukiame pro rifą. O šiaip būtų reikėję
plaukti iki Temzės žiočių. Ryte buvome prie Temzės. Žvejai traukė tinklus.
Temze plaukti buvo gera. Atstovybėje mums patarė apsistoti jachtų uoste (Grinvičyje).
Londone išbuvome aštuonias paras. Suruošėme susitikimą su ambasados
darbuotojais, o Anglijos karališkajam jachtklube buvo oficialus vizitas.
Neapasiėjome ir be incidentų, vos negavome mušti nuo žydų.
Neblogai susipažinę su Londonu, išplaukėme. Kursas - Oslas. Per Šiaurės jūrą
plaukėme tris paras. Pasijutom, jog esam be vėjo. Pakliuvom į šiltą lietų.
Aplink- žuvėdros. Vakarėjant vėjas tampa palankus. Mažinam bures. Stormfoksą
ištraukiam. Vidurnaktį štormas. Visi ant borto. Pro šalį praplaukė švedų
laivas. Jis taip pat mėtomas. Kursą laikome. Tamsu. Nežinome kur esame. Ryte
pamatome švyturį. Nustatėme, kad tai Norvegijos ragas. Tenka sukti į jūrą.
Sužalojome vairą. Dvi paras netiko audra. Gėrėme krupniką ir valgėm
bandeles. Krincavom (plaukėme prieš vėją) pakrante visą pusdienį. Oslo
fiordu nuplaukėme į Oslą. Iš Oslo į Geteborgą. Ten buvome kelias dienas. Ir
pagaliau į namučius, į Klaipėdą. Klaipėdoje mus sutiko su gėlėmis. Mūsų
pasitikti atėjo ir uosto valdybos viršininkas Visockas".
Atgal... |
