Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 rugsėjo 25d. Nr. 18 (41)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
 

Apie lietuviškus keiksmažodžius

 
 

 

 
 

Loreta MCIVOR

Kartą per dieną ar kartą per mėnesį, bet nusikeikia beveik kiekvienas. Kai kurie tai daro supykę, kai kurie – netyčia skaudžiai užsigavę, o kai kurie keikiasi be jokios priežasties ir taip dažnai, kad net patys to nebepastebi. Ir turbūt dažniausiai yra vartojami rusiški keiksmažodžiai bei paskutiniu metu itin išpopuliarėję angliški. Žinoma, dar yra vokiški, iš muilo operų išmokti ispaniški ir kt. O kaip su lietuviškais keiksmais?

Negalima sakyti, kad lietuviški keiksmažodžiai nepopuliarūs. Tokie keiksmai kaip po velnių, po perkūnais, gyvatė, žaltys žalia rūta ar rupūs miltai daugeliui yra žinomi. Tiesa, juos dažniau vartoja vyresnio amžiaus žmonės. Jaunesni mano, kad jie tarsi ne tokie stiprūs, ne tokie išraiškingi. Ir todėl daugelis vis tiek dažniau vartoja kitų kalbų keiksmus. Žinoma, tai lemia ir įvairius paradoksus. Pavyzdžiui, ne visi rusiškai ar angliškai besikeikiantys jaunuoliai žino tikrąsias tų žodžių reikšmes. Ir apskritai, dabar jaunimas žino nedaug senųjų lietuviškų keiksmų. O jų yra nemažai.

Eik tu, rupūže plaukuotom akim;
Eik tu velnio kantapli;
Birbink genį;
Kad tave zuikiai subadytų;
Kad tau ežys kelnėse išdygtų;
Kad tu ištintum kaip avilys;
Eik į peklą autų skalbti;
Eik šunų šukuoti;
Lįsk tu vabalo blauzdon;
Kad tave pypkės galas;
Kad tavo kojos išklištų ir pakaušis atsikištų;
Kad tu susitrauktum kaip naginė;
Kad tu negautum nė pekloj vietos;
Kad tau liežuvis kuolu atsistotų.

Išraiškinga? Stipru? Bet prieš keikdamiesi vis dėlto prisiminkite, kad tai nėra tiesiog žodžiai. Ne veltui mūsų senoliai vengdavo tai daryti. Keiksmažodžius tyrinėjusi E.Kiškienė sako: „Keiksmai yra daug rimtesni dalykai, negu daugeliui atrodo. Tai yra užkoduoti magiški žodžiai, kuriuos senovėje vartodavo tik tam tikro luomo tastovai – žyniai, burtininkai, o ne paprasti žmonės.“.

 
 

 

 
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.