Loreta
MCIVOR
Kartą per dieną ar kartą per mėnesį, bet nusikeikia beveik kiekvienas. Kai
kurie tai daro supykę, kai kurie netyčia skaudžiai užsigavę, o kai kurie
keikiasi be jokios priežasties ir taip dažnai, kad net patys to nebepastebi.
Ir turbūt dažniausiai yra vartojami rusiški keiksmažodžiai bei paskutiniu
metu itin išpopuliarėję angliški. Žinoma, dar yra vokiški, iš muilo operų
išmokti ispaniški ir kt. O kaip su lietuviškais keiksmais?
Negalima sakyti, kad lietuviški keiksmažodžiai nepopuliarūs. Tokie keiksmai
kaip po velnių, po perkūnais, gyvatė, žaltys žalia rūta ar rupūs miltai
daugeliui yra žinomi. Tiesa, juos dažniau vartoja vyresnio amžiaus žmonės.
Jaunesni mano, kad jie tarsi ne tokie stiprūs, ne tokie išraiškingi. Ir
todėl daugelis vis tiek dažniau vartoja kitų kalbų keiksmus. Žinoma, tai
lemia ir įvairius paradoksus. Pavyzdžiui, ne visi rusiškai ar angliškai
besikeikiantys jaunuoliai žino tikrąsias tų žodžių reikšmes. Ir apskritai,
dabar jaunimas žino nedaug senųjų lietuviškų keiksmų. O jų yra nemažai.
Eik tu, rupūže plaukuotom akim;
Eik tu velnio kantapli;
Birbink genį;
Kad tave zuikiai subadytų;
Kad tau ežys kelnėse išdygtų;
Kad tu ištintum kaip avilys;
Eik į peklą autų skalbti;
Eik šunų šukuoti;
Lįsk tu vabalo blauzdon;
Kad tave pypkės galas;
Kad tavo kojos išklištų ir pakaušis atsikištų;
Kad tu susitrauktum kaip naginė;
Kad tu negautum nė pekloj vietos;
Kad tau liežuvis kuolu atsistotų.
Išraiškinga? Stipru? Bet prieš keikdamiesi vis dėlto prisiminkite, kad tai
nėra tiesiog žodžiai. Ne veltui mūsų senoliai vengdavo tai daryti.
Keiksmažodžius tyrinėjusi E.Kiškienė sako: Keiksmai yra daug rimtesni
dalykai, negu daugeliui atrodo. Tai yra užkoduoti magiški žodžiai, kuriuos
senovėje vartodavo tik tam tikro luomo tastovai žyniai, burtininkai, o ne
paprasti žmonės.. |