|
Marių vaikai
Toli aušroje horizonte matau
Ir bangos kaip žaidžia su vėju
Sunku, bet suprasti bandau
Ar marių vaikai juo tikėjo
Naktis paslaptinga su juoda skraiste
Užtraukė vien nerimą baisų
Ir žvaigždės pavienės bangų ošime
Lyg perspėja apie nelaimę.
Surask mane ten, kur negrįžta niekas
bet aš tenai grįžtu savo mintimi
Tada buvai laimingas marių vaikas
Kaštonas žalias mojo savo šakomis.
Nekaltos nei bangos, nei vėjo ošimas
Jie marių vaikai toksai jų likimas
Nusinešė juos šaltos bangos naktį
Paliko tik skausmą artimųjų širdy
Sustok prie vandens paklausyk - jie tenai
Tos bangos, tas vėjas - tai marių vaikai
Kur nendrės pavienės siūbuos neramiai
Jos tarsi sakytų - mes marių vaikai.
Jie drąsūs, jie stiprūs, jie - marių vaikai
Ir šaltosios marios dabar jų namai,
Jie nieko neteisia, jie - marių vaikai,
Ilsėsi jų sielos tenai amžinai.
Išėjai
Kodėl nuo medžių lapai krinta?
Namus paikę paukščiai skrenda?
Vėl horizonte saulė kyla?
Dangus vėl po audros nutyla?
Tu pasakei - labas, ir išėjai
Su snaigėm, su žiema, su šerkšno žavesiu
Tu pasakei - labas ir išeini
Su jūra, su lietumis, su vėjo šnaresiu.
Kodėl žmogus mylėt nustoja?
Kodėl geri papuola į rojų?
Pro langus vėl šešėliai krenta
Kodėl labai skauda tiesią ranką?
Su laiminga pabaiga
Tą vakarą mėnulis skaisčiai švietė
Mes pažadėjom viens kitam visą gyvenimą mylėti
Jaunystė skriejo kaip vėjas
Nebūčiau paskui ją net su eikliais žirgais suspėjęs.
Su žvaigždėm kartu mes skriejom
Laimingi buvom, vienas kitą turėjom
Degė lūpos ir virė kraujas
Atrodė, kad pasaulis visiškai naujas.
Bėgo dienos, keitės naktys,
Metai svilo, kaip parako dagtis,
Žiūrėjom į žvaigždes, bet mėnulio nematėm,
Bet meilė neišblėso - mylėjom dar labiau.
Ir kai senatvėj ant suoliuko atsisėsim
Apie nugyventą gyvenimą kalbėsim
Vaikai dar kartais mus aplanko
Nueinam pažvejoti ant Nemuno kranto.
Gyvenimas gražus, teisingai nugyventa
Senatvės nebijokim, jau bus taip lemta
Mes turime mėnulį, turėsim vienas kitą
Gyvensim toliau, kaip Dievo numatyta.
Ateis nauja diena sulauksim naujo ryto,
Gyvensim dėl savęs, gyvensim dėl vienas kito.
Tą naktį mėnulis vėl skaisčiai švietė
Mes vis dar žadėjom vienas kitą mylėti.
Jaunystė prašvilpė kaip vėjas
Nebūčiau paskui ją net su eikliausiais žirgais suspėjęs.
Vaikystės sapnai
Kodėl tu neatsiliepei, kai tave šaukiau,
Kodėl neatėjai, kai man reikėjo?
Vėliau lovytėj aš dar ilgai verkiau
Vėliau maža širdelė man skaudėjo.
Kodėl nepriėjai, kai aš tada verkiau
Kodėl nepasakei, kad myli?
O aš mažoj širdelėj tave ilgai šaukiau
Sugrįžk, tėveli, ko tyli?
Kodėl mus palikai, juk mes tave mylėjom
Juk mes nebuvom svetimi
Juk tu mus - mes tave mylėjom...
O gal nebuvom mylimi?
Sugrįžk, pažvelk pro langą - ar matai?
Tai mano vaikystės sapnai.
Angelas sargas
Juodoj nakty - juoda tamsa
Užmerktos akys, aplink tyla
Atplėšk akių vokus, parodyk akis
Jos apie tavo sielą daugiau pasakys.
Jaučiu, kaip rankom teka kraujas,
Gal būt rytoj aš būsiu naujas
Ir jai tu angelas - surask man naują juodą naktį
Aš juos girdžiu, - ar tu girdi?
Krauju paženklintą geltona ryto žolę
Senai nuplovė šaltas rudenio lietus
Vėl mažas žingsnis į rytojų
Pro juodus debesis vėl matosi dangus.
Aš ieškau tavęs
Aš ieškau tavęs, kaip paukščiai ieško saulės
Ieškosiu tavęs, net jei sugrius pasaulis
Aš ieškosiu tavęs, kaip drugelis ieško žiedo
Ieškosiu tavęs ir man netrūks miego.
pried.
Aš ieškosiu tavęs, jei jūra išsilietų
Ieškosiu tavęs per darganas ir lietų
Aš ieškosiu tave, kai niekas nesupranta
Ieškosiu tavęs, net jei nepasieksiu kranto.
Aš ieškosiu tavęs, kaip saulė ieško žemės
Ieškosiu tavęs net jei pasibaigtų kelias
Aš ieškosiu tavęs, jei kalnus perskristi reikėtų
Ieškosiu tavęs, net jei mane prakeiktų.
Senoliui
Tu mums atidavei save
Nors daug sunkumų būta tavo kelyje
Iš tavęs sklido šiluma
Ar mes supratome tave?
Aš pasiilgau vėjo dvelksmo
Tada kai mažas dar buvau
Žinau, tu jį man dovanojai
Iš tavo sielos aš gyvenau.
Senoliau, tu buvai man tėvas
Tave mums atsiuntė pats Dievas,
Ir tu išmokei mus gyventi
Mylėti, džiaugtis, verkti.
Tu tai žinai, Tavęs reikėjo,
Ir Dievas tau mus patikėjo
Tu niekad nesigailėjai
Ir visad mus mylėjai.
Tau vaiko laimė buvo turtas
Kad mes gyventumėm buvai sukurtas
Žinojai, kur ieškoti laimės
Tau nereikėjo išgalvoti laimės.
Išsiskyrimas
Mes išsiskyrėm vėlų, vėlų rudenį
Mes išsiskyrėm, kai lijo lietūs
Atleisk man, mano maža mergaite,
Jai nužudžiau aš tavo svajones.
Aš pasiilgau žiemą balto sniego,
Aš nebenoriu rudenio lietaus,
Jis mus išskyrė, sujaukė man sielą,
Tenai aš palikau savo svajones.
Ta šypsena ligoninės palatoj
Tokia trapi, tokia trapi buvai
Mes susitikom baltą baltą žiemą,
Mes išsiskyrėm, rudenį, kai lijo lietus.
Kitoks gyvenimas
Nužudytos svajonės, nupjaustytos venos
Vis tai, ką radau savo genuos
Pilnas skrandis Rojalio smegenų nematyti,
Nežinau, ką protingo kam nors pasakyti.
Šaligatviai, stotys, kai kada katilinės,
Geriausiu atveju šiltesnės landynės
Draugai vienadieniai, nepažįstamos moterys
Skausmas krūtinę pjauna kaip gateris.
Suplyšę batai, prasmirdę drabužiai,
Jau nieko nestebina kasdieniai lūžiai
Žlugusios viltys dėl gražesnio pasaulio,
Senai nebelaužo surambėjusių kalų.
Pamirštas tikėjimas, palūžusi siela
Nieko nebėra šitam pasauly miela,
Užkimęs balsas, išdžiūvusios lūpos,
Tarp dantų įstrigusios vakarykštės kruopos.
Stikliukas rankose, naktis padvale,
Vartai į šviesą senai užsidarę,
Psichiatrinės ligoninės balti chalatai,
Nervus raminantys stiprūs preparatai.
Areštinės grotos, sužvėrėję mentai,
Visai nepanašu, kad tai švento Petro vartai,
Užkūręs šėtonas žemėj karštą pirtį,
Atrodo, kad lengviausiai šiandien būtų numirti.
Utelės, depresija, niežai, gonorėja,
Aplanko dažnai, kaip pasakų fėja,
Drebančios rankos aprimęs kūnas,
Vis traukia gilyn toks gyvenimo būdas.
Akys pramerktos vėl tas pats garažas,
Šeimyninis gyvenimas jau senai miražas,
Į veidrodį pažiūri - žmogus nematyti,
Viską jau spėjo depresija praryti.
Pagalbos šauksmas Dievui - rankos kojos kaista
Tikėjimas, kad nuodėmės ir viskas bus atleista
Galbūt nauja pradžia - Dievo atleidimas
Gyvenimas nėra vien žaidimas...
Bet vieną dieną atsikėlęs iš ryto
Pro langą pamačiau, kad meile ėmė lyti.
|
