Loreta
MCIVOR
- Labas, Rūta!
- Labas, Vidmantai! Vos tave pažinau. Kada grįžai ir kiek laiko žadi būti?
- Matyt, turtingas būsiu, jei nepažinai manęs. O grįžau tik prieš keturias
dienas. Net nežinau, kiek būsiu, bet dar mažiausiai tris savaites.
- Puiku. O kaip tau sekasi toje Amerikoje? Ar jau pripratai? Ką tu dabar
dirbi?
- Gerai sekasi. Dirbu laikraštyje menedžeriu. Ir jau beveik pripratau. Jau
seniai praėjo tos dienos, kai nežinojau, kaip su printeriu elgtis, parkingo
mieste nerasdavau, bijodavau kalbėti per preskonferenciją, o grįžęs į namus
nežinodavau, ką daryti su domofonu.
- Smagu girdėti, kad tau gerai sekasi. O tai grįžai tik atostogauti?
- Taip, grįžau šeimos ir draugų aplankyti. Ir dar šiek tiek padirbėsiu.
Vienas draugas dirba vietiniame laikraštyje. O aš turiu idėjų, kaip to
laikraščio imidžą pagerinti. Tereikia kelių sponsorių, vėliau poros
ekskliuzyvinių interviu ir pamatysi, kaip visi puls pirkti.
- Tai ne daug tau liks laiko atostogauti, jei pradėsi dirbti.
- Nieko, tikiuosi, kad viską suspėsiu. Klausyk, o gal tu turi laiko
susitikti šįvakar? Papasakotum, kaip visi laikosi. Juk dar nieko iš
bendraklasių nebuvau sutikęs.
- Žinoma, galim susitikti. Bet tik tuo atveju, jei leisi man tave lietuvių
kalbos pamokyti, nes atrodo būsi visai užmiršęs.
- Apie ką tu čia?
- Na, reikėtų sakyti ne menedžeris, o vadybininkas, ne printeris, o
spausdintuvas, ne parkingas, o stovėjimo aikštelė, ne preskonferencija, o
spaudos konferencija, ne domofonai, o telefonspynės, ne imidžas, o įvaizdis,
ne sponsoriai, o rėmėjai, ne ekskliuzyviniai interviu, o išskirtiniai. Visi
tavo pavartoti žodžiai yra skoliniai, kurių tikrai nereikėtų vartoti.
- Na, nieko sau. O aš ruošiausi pradėti rašyti straipsnius laikraščiui! Kiek
darbo turėtų teksto redaktorė, taisydama mano rašliavas? Žinai, dabar
turėsim būtinai susitikti ir tu privalėsi sudarinėti mano klaidų sąrašą.
- Manau, kad to tikrai nereiks. Bet bus smagu paplepėti. Tai iki vakaro!
- Iki! |