Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 spalio 23d. Nr. 20 (43)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Sigitas Poškus. Kūryba  
     
  Jūros pasaka

Nuskrido varna Barbora į Ventės Ragą pasižmonėti. Buvo nugirdusi, jog ten puikuojasi begalės visokiausių paukščių, netgi tokių, kokių Mieste prie jūros nė būti nebūna. Ir - pakliuvo į tinklus, mat Ventės Rage paukščius gaudo ir žieduoja.

Tuomet žiedavimo stotyje buvo tik jaunas paukštininko Ornitologo mokinys.

-Aha, - sako mokinys, - naujos genties, rūšies, porūšio ir šeimos mažasis erelis rėksnys, - ir ant visu snapu karksiančios Barboros kojos užmovė mažojo erelio rėksnio žiedą.

Žiedas - geras dalykas, bet Barborai per didelis. Smunka nuo kojos. Gavo skristi namo kuo tiesiau - per marias, jūrą, žieduotą koją po savimi parietusi. Jau ir uostą praskrido, ir namai nebetoli, jau suka į krantą. Tik - pliumpt! - žiedas į jūros bangas.

Barbora nebūtų Barbora - visokių gudrybių žino. Atsitūpė ji ant kranto ir buria:

"Atplauk pirmoji banga (banga atplaukia). Atplauk antroji (banga atplaukia). Atplauk trečioji (atplaukia). Atplauk ketvirtoji, atplauk penktoji (atplaukia). Atplauk šeštoji... septintoji... aštuntoji (atplaukia). Devintoji banga, mesk man žiedą!" Devintoji banga ir išmeta krantan žiedą.

Parsinešė Barbora žiedą lizdan, padėjo į lentynėlę. Užsimauna tik pačia iškilmingiausia proga - per savo gimtadienį. Bet iki šiol taip ir nežino, su kuo ją jaunasis paukštininko Ornitologo mokinys sužiedavo...


Atmintis


Kai šitą knygą skaitysi,
nukeliausi į mano gyvenimą,
kuriame ir juokas, ir nerimas,
ir angelo spamo šviesa.

Kai šitą knygą užversi,
su tavim pasiliks žodžių kaukės,
margos užuominų skiautės,
žinia, kad nauja diena

kartos šiandien blėstančią dieną,
o joje tu buvai ne vienas...


AUKSINĖ ŽUVELĖ

Kur jūra banguoja ir baigiasi kelias,
suradom pakrantėj auksinę žuvelę.
Žuvelė pasakė: "Norėčiau po žemę
kartu su jumis pakeliauti akvariume".


- Žuvele, auksine žuvele,
tik tris tavo norus išpildyti galime.
Liko du. Gerai pagalvok.
Pagalvojusi uodega mok.

Kur jūra banguoja ir baigiasi kelias,
suradom pakrantėj auksinę žuvelę.
Žuvelė pasakė: "Norėčiau lyg paukštė
skristi, dairytis nuo debesio aukšto".

- Žuvele, auksine žuvele,
tik tris tavo norus išpildyti galime.
Liko vienas. Gerai pagalvok.
Pagalvojusi uodega mok.

Kur jūra banguoja ir baigiasi kelias,
suradom pakrantėj auksinę žuvelę,
žuvelę auksinę iš jūros gilios,
o ten - visos pasakos be pabaigos...


BUVO KAIP NEBUVO

Bitė kėlė liepą,
liepa kėlė saulę,
saulė kėlė vasarą,
o mėnulis - pasagą.

Pasagą virš durų
kabinu ant ašakos,
kad kiekvieną vakarą
susirinktų pasakos.

Aukštos tartum smilgos,
gilios tartum šaukštas -
visus suvadinti
suolan pasodintų.

Meška suktų girnas,
skruzdė ropinėtų,
o žvirbleliui nabagėliui
galvos neskaudėtų.

Vilkas bitę vytų
springtų neprarytų,
raitas keltų kepurėlę,
mergužėlė - gėlę.


NAUJI KARALIAUS PRIESAKAI


Šeštas skyrius, straipsnis penktas.
Žuvys - plaukia, paukščiai - skrenda,
žvėrys laksto - girios dunda,
visada saldi pagunda,
ganosi laukuos avelės,
dūmai kyla virš pirkelių,
plaukia debesys padange,
nelaikyk akmens už ančio...

Vaikas geria šiltą pieną,
žmonės dirba visą dieną,
naktį - mėnuo, dieną - saulė,
šaukštą po pietų - už aulo,
Alė - skaito, Jonas - rašo,
skrybėlę kabink ant vašo,
prieš karalių nusilenkit...

- Ei, skaičiuokit, pirštus lenkit!
Kiek jau šiandien sugalvojau?

(...)

Tai užteks, kiti - rytojui.


PRADŽIA


Buvo saulė, buvo Dievas,
buvo senas Žodžių Tėvas...

Ir pamokė Žodžių Tėvas,
kaip gimta kalba kalbėti:
upelius čiurlenti mokė,
mišką ošti, paukštį suokti,
gyviui kiekvienam į burną
dėjo balsą išskirtinį,
tik žuvis be balso liko -
nesumojo išsižioti...

Žmogui davė jis liežuvį,
kad sakytų "sese, broli",
kad kalbėtų labą dieną,
jūros giesmes kad giedotų,
atsimintų būtus darbus
ir senolių neužmirštų, -
tik iš ten gyvybė imas,
tik iš ten visi pareinam.

Pamokino ir nutilo
išmintingas Žodžių Tėvas -
tegu kalba kas išmoko,
tegu savo žodžiais šneka.


AUSTRALO PITEKAS IR PITEKAS ANTROKAS

Atėjus į Australiją ir pasukus už kampo, yra Australo kalnas.

Kalne yra gilus ir sausas urvas. Jame gyvena Australo Pitekas. Australu jis vadinamas dėl to, kad urvas yra Australijoje, o Piteku, kad turi įprotį pliauškėti liežuviu. Garsas maždaug toks: pits, pits, pits.

Australijos pavadinimas kilo iš Australo kalno pavadinimo, o kalnas taip vadinamas dėl to, kad jame gyvena Australo Pitekas. Pats kalnas yra tik atėjus į Australiją - už kampo.

Australo papėdėje yra iš akmenų sudėliotas ratas. Rato viduryje gyvena geriausias Australo Piteko draugas Pitekas Antrokas. Piteku jį vadina dėl to, kad yra tikras Australo Piteko pusbrolis, o Antroku, kad niekaip neįstengia pabaigti pirmosios klasės ir pereiti į antrąją, nors to labai nori. Vienais metais per egzaminus jis gauna dvejetą iš piešimo ant urvo sienos, kitais metais - iš evoliucijos teorijos.

Ypač sunkiai jam sekasi evoliucijos teorija: tai akmeninį kirvuką nusitašyti užmiršta, tai visom keturiom vaikščioti per egzaminą ima, tai "A" perskaito "BŪ".

Po kiekvienos nesėkmės Pitekas Antrokas sako:

- Palaukit, aš dar ne viską parodžiau. Dar turiu parako parakinėje. Šiemet kaip šiemet, bet kitais metais tikrai pereisiu į Antrąją humanitarinės mokyklos klasę!

Bet... prasideda vasaros atostogos (vasaros atostogos - mūsiškai, pas juos, Australijoje, viskas antraip, pas juos - žiemos atostogos), ir Pitekas visus savo pažadus užmiršta. Jis laksto kalnais, laukais ir
miškais, lenktyniauja plaukčių su krokodilais, šokčių su kengūromis, šliaužčių su gyvatėmis. O mokslai... Vasara jis gyvena pagal posakį "linksminkimos, linksminkimos, pakol jauni esma!". Visas atostogas jis tą posakį kartoja. O rudeniop (rudeniop - mūsiškai, pas juos, Australijoje, viskas atvirkščiai, pas juos - pavasariop) - vėl mokslai. Ir vėl Pitekas Antrokas mėgina stengtis. Iki kitos vasaros (australiškai - iki kitos žiemos).

Ar žinai, kokia šios istorijos išmintis? Ne?

Išmintis tokia: ko išmokai per mokslo metus, stenkis nepamiršti ir vasarą. Negalima atsipalaiduoti ir per atostogas užmiršti, ko mokykloje visus metus mokeisi!

Atsimink tai nors prieš vakarienę, kitaip niekada netapsi tikru žmogumi.


DALYBOS

Gyveno kartą draugiškos ir viena kitą mylinčios seserys: Akys, Ausys, Rankos ir Kojos. Visos jos buvo gimusios tais pačiais metais, tą pačią dieną ir tą pačią valandą. Net minutę tą pačią! Gal dėl to taip puikiai ir sutarė.
Pavyzdžiui:
Akys pamato kompaktinių plokštelių grotuvą,
pasako apie tai Kojoms,
Kojos prieina,
Rankos įdeda plokštelę į grotuvą ir jį įjungia,
Ausys pasiklauso muzikos.
Arba:
Kojos nori kur nors nueiti,
jos eina,
Akys žiūri, kur einama, kad Kojos už nieko neužkliūtų,
Ausys klausosi, ar neišgirs kalbant kokį nors Kojų pažįstamą,
nuėjus kur reikia, Rankos atidaro duris -
prašau, mielos Kojos, įeikite.
Štai kokios sesės jos buvo! Tiesiog viena be kitos - nė iš vietos.
Bet niekada nebūna vien gerai. Turėjo seserys niekam tikusį
brolį, vardu Pilvas.
Kai Ausys ką nors išgirsta,
kai Akys ką nors pamato,
kai Kojos kur nors nueina,
kai Rankos ką nors paima
(ir jeigu tai yra koks nors skanus daiktas),
Pilvas tuoj viską paglemžia iš seserų:
- O aš padalinsiu!
Dalinti jis mokėjo tik šitaip:
-Man!
-Man!
-Man!
-Man!
Seserys nuolat likdavo be nieko, - kaip nepyksi ant tokio brolio!
Pilvas iš jų pykčio tik juokėsi: už darbą reikia atlyginti, teisingai padalinti - visų sunkiausia.
- Bet aš sunkumų nebijau, man mano darbas patinka, - tai sakydamas, Pilvas išsipūsdavo ir smagiai sugurgsėdavo.
- Kokios čia dalybos, jeigu viską pats vienas pasiima? - iki šiol nesupranta seserys.

AŠ JUS MYLIU

Buvo kartą Upelė. Ji tekėjo palei nedidelį beržyną. ir svajojo susitikti su Ežeriuku, - buvo girdėti, kaip jis teškenasi už to beržyno.

Tik pavasarį arba rudenį, kada Upelė patvindavo, o Ežeriukas išeidavo iš krantų juodu pasimatydavo kokioje nors daubelėje. Bet taip ir nesuspėdavo pasikalbėti. Susigerdavo žemėn. Be to, tai jau būdavo
ne Upelė ir Ežeriukas, bet Balutė. O ką balutės išmano...

Saulė metų metus žiūrėjo į Upelę ir Ežeriuką - galvojo, kaip jiems padėti.

Ir vieną karštą rugpjūčio vidurdienį, kada atrodė, jog Saulė pačia žeme ridinėjasi, Upelė ir Ežeriukas pajuto, kad kyla į dangų. Štai - jie jau danguje, jau visai šalia vienas kito: debesis Upelė ir debesis
Ežeriukas. Pagaliau jiedu susitiko.

Debesis Ežeriukas pasakė:

-Aš Jus myliu, Upele...

- Aš Jus taip pat myliu, Ežeriuk, - atsakė debesis Upelė, ir abu susidrovėję ėmė lyti.

Lietus atgaivino beržynėlį, pažadino žemę, ir nuo Upelės iki Ežeriuko išdygo platus grybų tiltas.

 
 
     
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.