Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2007 lapkričio 6d. Nr. 21 (44)

 


Pradžia Kalbos kertelė Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Kultūrinės Mažosios Lietuvos lietuvininkų tradicijos ir nuosekli jų tąsa - Dainų šventė  
 
Silva POCYTĖ

1927 m. surengta pirmoji Mažosios Lietuvos dainų šventė nebuvo atsitiktinis kultūrinis reiškinys šiame krašte. Mažojoje Lietuvoje jau nuo XVI a. kartu su protestantizmo tradicija prasideda lietuviško žodžio, lietuviškos giesmės melodijos sklaida tarp lietuvininkų, jų namuose ir po evangelikų liuteronų bažnyčių skliautais.

1525 m. susiformavus Prūsijos kunigaikštystei, šios valstybės gyventojai buvo ugdomi ištikimybės savai valstybei ir bažnyčiai federacijos daugiakalbei aplinkai dvasia. Pirmoje lietuviškoje knygoje, M.Mažvydo "Katekizme", skaitome ne tik prakalbą ar lietuviško elementoriaus pradžiamoksliu laikomus skaitymo pavyzdžius, bet ir pirmąsias lietuvių kalba išspausdintas giesmes bei jų natas.

Iki pat XVIII a. pr. tarp lietuvių kalba leidžiamų tekstų dominuoja religinio turinio skaitymai, giesmynai. 1701 m., Prūsijos karaliaus karūnavimo proga, Jonas Šulcas išverčia ir išleidžia pirmąją pasaulietinio turinio knygą - Ezopo "Pasakėčias". XVIII - XIX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos kultūros istorija turtinga jos labui besidarbavusių kultūrininkų pavardėmis. Nors dauguma jų buvo kunigai, tačiau jų indėlis į lituanistinio paveldo aruodą yra neįkainuojamas. Užtenka tik paminėti K.Donelaičio vardą ir prieš mūsų akis iškyla XVIII a. vidurio Lazdynėlių, Tolminkiemio apylinkių lietuvininkų - būrų ir vokiečių kasdieninio gyvenimo vaizdai.

Gotfrydas Ostermejeris, išleidęs "Giesmynų istoriją", paliko mums neįkainuojamos vertės bažnytinių tekstų klodus. Šiek tiek grįžę atgalios - į XVII - XVIII a. sandūrą, sutinkame mūsų žemietį, tuometiniame Memelyje gimusį, dvasininko gyvenimą kelią pasirinkusį, bet istoriko darbą labiau mylėjusį Matą Pretorijų ir jo parašytą kapitalinį XVIII a. tomų veikalą "Prūsijos įdomybės".

Tikruoju XVIII - XIX a. sandūros krašto darbštuoliu ir patriotu, lietuviško žodžio mylėtoju turime vadinti kunigą, teologijos profesorių, Karaliaučiaus universiteto rektorių, Lietuvių kalbos seminaro vadovą Martyną Liudviką Rėzą. Jo dėka ne tik sužinome apie Donelaičio "Metus", bet jis atkėlė Europos ir pasaulio vartus lietuvių liaudies dainai, kurių nuostabiu grožiu stebėjosi didysis to meto Europos genijus Goethe (Getė). Herderio idėjos apie net ir mažiausios tautos kultūrinę svarbą ir kultūrinę galią aktualiai skambėjo XIX a. pirmosios pusės Prūsijos karalystėje besirūpinantiems lietuvių kultūra ir lietuvių kalba. XIX a. pradžioje Klaipėdoje įkuriama pirmoji spaustuvė, kiek vėliau - 1823 m. Mažojoje Lietuvoje - Karaliaučiuje dienos šviesą išvysta pirmasis tuo metu religinio turinio laikraštis lietuvių kalba "Nusidavimai". Beje, jo redaktorius Friedrichas Kelkis yra kunigavęs Kretingalės bažnyčioje, o palaidotas - netoli Klaipėdos esančiose Kisinių kapinėse.

XIX a. sutinkame Eduardo Gizevijaus, Otto Glagau užfiksuotas mintis apie lietuvininkų kultūrą, papročius, tradicijas.

1848 m. Karaliaučiaus universiteto profesorius Friedricho Kuršaičio pradėtas leisti laikraštis "Keleivis" ragino lietuvininkus likti uoliais savo valstybės, karalystės gyventojais, bet tuo pačiu jiems neleido užmiršti gimtosios - lietuvių kalbos - skambesio.

Prūsiškojo liberalizmo, tautiškosios tolerancijos dvasios pabaiga atėjo 1871 m., kai po pergalingo 1870 - 1871 m. Prancūzijos - Prūsijos karo suvienyta Vokietijos imperija ir jos Geležinis kancleris Otto von Bismarkas paskelbė valstybės esminį politikos šūkį - viena tauta, viena valstybė, viena kalba. Ką šie žodžiai reiškė lietuvininkams ir kitoms Vokietijos imperijoje gyvenančioms tautinėms mažumoms? Buvo akivaizdu, kad ne vokiečių kalba tapo už aukštosios visuomenės proteguojamos valstybinės politikos borto. Kaip jautėsi toje politinėje aplinkoje lietuvininkas, ilgus šimtmečius nevaržytas dėl gimtosios kalbos vartojimo ir staiga netekęs galimybės mokyti vaikus mokykloje lietuvių kalba, negalėjęs melstis bažnyčioje nuo seno įprasta gimtąja kalba? Lietuvininkai tokius suvaržymus suprato kaip atvirą siekį juos nutautinti, germanizuoti, atimti iš kartos į kartą parduodamą relikviją - gimtosios kalbos skambesį.

XIX a antroje pusėje sudėtinga politinė ir kultūrinė situacija ištiko ir Didžiosios Lietuvos lietuvius, kurie po nesėkmingo 1863 - 1864 metų sukilimo pajuto atvirą Rusijos imperijos vykdomą rusifikavimo politiką: čia buvo uždraustas lietuviškas raštas lotyniškais rašmenimis. Kitapus Nemuno gyvenusiems lietuviams buvo brukamas kirilica pateiktas raštas.

Lietuvininkams po Vokietijos imperijos skraiste, nepaisant lietuvių kalbos uždraudimo mokyklose, viešajame gyvenime, nebuvo atimta galimybė spausdinti knygas, laikraščius gimtąja kalba. Po 1871 m. akivaizdžiai pastebime lietuviškų leidinių pagausėjimą, juose skelbiamų tautiškų minčių ir raginimų aktualumą. Periodikos puslapiuose XIX a. 8 dešimtmečio pabaigoje pradedami skelbti karšti Jono Basanavičiaus, Andriaus Vištelio - Višteliausko, kitų didlietuvių, taip pat Jurgio Zauerveino žodžiai ir eilės, skelbusios meilę Lietuvai, Tėviškei, gimtajai kalbai ir istorijai.

Mokytojas Adomas Einaras "Tilžės keleivyje" rašė:

   Mano tėviškė mieloji
   Yra Prūsija gražioji,
   Bet ypačiai Lietuva,
   Žemė gulinti anapus
   Rusų, lenkų bet ir šiapus,
   Kad žiūri nuo Vakarų,
   Bet iš Rytų kada pareisi
   Per maskolių ciesorystę
   Tai tikt klaustis Nemuno,
   Pasiduot į jo draugystę
   Ir laikytis prietelystės
   Ant kelionės šios ilgos.

Šios eilės buvo išspausdintos 1893 m., kai lietuvių kultūrinė veikla jau buvo pakankamai įsisiūbavusi. Grįžtant truputį atgalios į 1878 m. pradėtos leisti "Lietuviškos ceitungos" puslapiuose akivaizdu, kad būtent jos redaktorius Martynas Šernius ir jį supę bendraminčiai subrandino tą palankią dirvą, kurioje galėjo pradėti skleistis lietuviškos kultūrinės veiklos daigai.

1884 m., J.Basanavičiaus iniciatyva buvo siekta Tilžėje įkurti didlietuvišką "Lietuvišką mokslo draugiją". Deja, tam siekiui nebuvo lemta išsipildyti, draugija nebuvo įkurta, tačiau idėja - organizuoti kultūrinį draugijų gyvenimą ir jos pagalba populiarinti bei saugoti gimtąją kalbą - neliko be atsako.

1885 m. vasario mėnesį keturi jauni ir entuziazmo kupini mažlietuviai - Martynas Jankus, Jurgis Mikšas, Kristupas Voska, Ernestas Vėjeris - Tilžėje įkūrė pirmąją lietuvišką kultūrinę draugiją "Birutė". Ši data - mažlietuvių kultūrinės organizuotos veiklos atskaitos riba. Neveltui "Birutė" vadinama lietuviškų draugijų močiute. Visos šios draugijos nariai arba jos pavyzdžiu sekdami kiti mažlietuviai XIX a. pb. - XX a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje įkūrė dar ne vieną draugiją, kurios visos - aktyviau veikdamos ar ne itin populiarios buvusios - turėjo vieną tikslą - apsaugoti nuo išnykimo lietuvių kalbą, tradicijas, stiprinti tarp lietuvininkų pasididžiavimą savo istorija, kultūriniais klodais.

Birutininkai buvo užsibrėžę savo veiklos gairėse leisti knygas lietuvių kalba, steigti biblioteką, rengti susitikimus, kuriuose būtų skaitomos paskaitos apie Lietuvos praeitį ir kalbos grožį, taip pat rengti lietuviškas šventes.

Birutininkai darbavosi ne tik Tilžėje, bet ir aplinkinėse vietovėse - į susirinkimus kviesdavo Klaipėdoje, Kaukėnuose, Plaškiuose, Katyčiuose, Žibuose, Skaistgiriuose. Vien tik 1885 - 1889 m. "Birutė" surengė apie 30 susirinkimų, iki Pirmojo pasaulinio karo išleido apie 14 pavadinimų knygų, apie 30 smulkių spaudinių. Regis, ryškiausią pėdsaką XIX a. pab. Mažosios Lietuvos kultūriniame gyvenime paliko "Birutės" dešimtmečio šventė Tilžėje (1895 m.).

Tąkart į Tilžę suplaukė ir didlietuviai, taip pat - ir vokiečiai. Skambėjo eilės, buvo dainuojamos dainos, suvaidintas Aleksandro Fromo - Gužučio pirmasis lietuviškas spektaklis "Kauno pilies išgriovimas 1362 m.".

Gal ir per drąsu teigti, tačiau gal ir galima šiemet minimos jubiliejinės Mažosios Lietuvos Dainų šventės ištakas nukelti į 1895 m., į pirmosios lietuvių šventės sceną. XIX - XX a. sandūroje tikru lietuviškos veiklos centru tapo Tilžė, kurioje, nors lietuvių čia gyveno vos 5 procentai, bet veikė didžioji dalis lietuviškų kultūrinių draugijų - čia rūpesčiu dėl lietuvių kalbos išlikimo dalinosi Vydūnas, Ansas Bruožis, Enzys Jagomastas ir kiti to meto aktyviausieji.

XIX a. pabaigoje Tilžėje buvo įkurta Vydūno vadovaujama Tilžės lietuvių giedotojų draugija, savo lietuviškų švenčių metu ir dainas dainuodavo, ir giesmes giedodavo.

Lietuviškas knygas skaityti, tautiškai bręsti semiantis iš jų patirties ragino kitos lietuviškos draugijos: "Lietuvaičių šviesa", "Lietuvos žvaigždė", „Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose“.

Lietuviškumo ir religingumo tamprų ryšį deklaravo Kristupo Lokio įkurta draugija "Sandora", kuriai nuo 1905 m. vadovavo Vilius Gaigalaitis.

XX a. pradžioje didelis dėmesys skirtas lietuvininkų jaunimui, jo tautiškumo stiprinimui. Vienas iš jaunimo veiklos žadintoju yra laikomas Mažosios Lietuvos poetas, mokytojas Friedrichas Bajoraitis - Paukštelis, kurio iniciatyva 1905 m. buvo įsteigtas keliaujantis knygynas, siekęs populiarinti lietuvišką knygą ir kelti lietuvininkų savišvietą.

Jaunimo lietuvybės dvasią bandyta žadinti ir mažlietuvių jaunimo susirašinėjimu, kurio idėja pradėta gvildenti jau 1907 m. Jaunimas ragintas kalbėti ir rašyti lietuviškai, tarpusavyje keistis adresais ir, bendraujant gimtąja kalba, stiprinti tiek lietuvių kalbos įgūdžius, tiek plėsti savojo krašto pažinimo akiratį.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą - tikras jaunimo draugijų kūrimosi bumas. Katyčiuose, Pagėgiuose, Lankupiuose, Vyžiuose, Rukuose ir kitose vietovėse buriasi jaunimo draugijos ir stengiasi neužmiršti savo šaknų bei praeities. Visų šių jaunimo draugijų veiklai koordinuoti 1912 m. įkuriama "Santara".

Iš viso iki Pirmojo pasaulinio karo Mažojoje Lietuvoje ilgesnį ar trumpesnį laiką veikė apie 30 lietuviškų draugijų, kurios padėjo išsaugoti lietuvių kalbą ir neleido jai pražūti. Po Pirmojo pasaulinio karo kai kurių draugijų veikla buvo atnaujinta Tilžėje arba Klaipėdoje. Klaipėdoje atsikūrusios arba naujai veiklą pradėjusios draugijos turėjo puikų ikikarinės lietuviško kultūrinio judėjimo pavyzdį. Klaipėdoje ši veikla įgavo naujas raiškos ir pilnatvės formas.

Ilgaamžė Mažosios Lietuvos kultūros istorija akivaizdžiai iliustravo, kad 1927 m. Mažosios Lietuvos Dainų šventė nebuvo atsitiktinis šiame krašte kultūros reiškinys.

Pranešimas skaitytas pradedant 2007 metų dainų šventę Klaipėdoje.

                       
"Sandoros" draugijos įkūrėjas Kristupas Lokys ir misionierius indas Stefanas Khariya Samada Mažojoje Lietuvoje. Tilžės fotografo H.Stewenderio 1902 metais leistas atvirukas. Iš D.Kauno leidinio "Mažosios Lietuvos knyga".

                 
Vydūno vadovaujama "Tilžės lietuvių giedotojų draugija" kasmet rengdavo po kelias šventes. Apie jas pranešdavo mieste iškabinti skelbimai. Iliustracija iš Kintų Vydūno kultūros centro archyvų.

                           
Gotfrydo Ostermejerio "Pirmosios lietuviškos giesmynų istorijos" (1793 m.) antraštinis puslapis.

 
     
     Atgal...  

                                                                                                            "Šilainės sodas"  ©  2007 m.