Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2007 gruodžio4d. Nr. 23 (46)


	Marijaus Budraičio eilės
	TAIP NORIS MEILĖS Į tūkstančius smulkių kasyčių vakaras supintas melsvais šaltinių vėriniais, dangaus romansais laukas atgaivintas išeis kviečių ar avižų keliais. Iškris kalnais pilkieji vieversėliai sparnuotieji pavasario šaukliai, prisilietimais žemėn grįžta vėlės, kaip laukiami ir geidžiami svečiai. Tikiu, brangioji, pasakų vitražais ir tavo žodžiais taip aklai tikiu, kaip prabangus, bet tuščias šaltas namas be durų, be langų, be pamatų. Kur tobula jaunystė dirngsta protas kur lyja lietūs, nedega laužai, kur reikalingi dalgiai, ten bevertės šluotos taip noris meilės, o ateina pažadai... 2003-04-23 Šilutė KŪNO SPALVA Tavo kūno spalva nuo gimimo balta, netiesia, kad nudažo ją vėjas, tavo delną jaučiu, tavo širdį girdžiu, aš geriausias šioj žemėj siuvėjas. Sudygsniuosiu upes, sukarpysiu marias, padalinsiu smėlynus skiautelėm, ten kur lijo lietus, niekada jo nebus, ten, kur sniego daugiau nei kruopelės. Tavo veido oda tartum jūra melsva, kaip Kurilų pakrantės pastelė, tu kaip laivas plauki, kojom žemę lieti, tavo pėdos paliks akvarelėj. Ir pirma pamoka su teptuku ranka man nereikia kartono, ar drobių, jeigu siela laisva kaip cunamio banga tartum tembras stiprus baritonų. Vakar buvo vėsu, vakar buvo tamsu, mums patinka kai vasarą lyja nors atrodo žiauru, bet visai nebaisu mano kūnas nuo laiko rudyja. 2007-11-07 Egiptas VISKAS PARUOŠTA Varto vėjas pušis, sėja vėsą naktis, plaukia plaustas upe pasroviui žyla medžio barzda, blizga kalno kakta su tavim man šiandien pakeliui. Akys kelią suras, kojos pačios atves į viršūnę, kur tavo finalas, meldai veda vaikus vorele žąsiukus ten kur duonos nėra kyla badas. Užrašyti ženklai, juos žinau mintinai, kur klaustukai, šauktukai, kableliai, kai pritrūksta raidžių su brūkšneliais žaidžiu, kad neliktų nei vieno tarpelio. Nekenčiu tuštumų, traukinių, autobusų stočių net kai kyla ar leidžias lėktuvai, laikas stovi narve užsidaręs tave, kaip paklusnią bevalią avelę. Ir visai nesvarbu nekenčiu ar tirpstu aš nuo meilės kaip tirpsta ledynai, garbanota banga tau senai paruošta nuplukdyti, kur ilsis žvaigždynai. 2007-11-07 Egiptas PENKTAS ŠULINYS Tiktai penktajam šuliny radau vandens, kuris arhajiškai kvepėjo kaimu, kauliukais vėjas šešetus ridens ir išdidžiai žiūrės į juodą dangų. Jeigu turėčiau skruzdėlės kūną, liūto širdį ir albatroso įtemptus sparnus, tada tegul kas nori kalbina ir gundo visom pagundom būsiu atsparus. Tiktai penktajam šuliny mačiau save, įdubusiais žandais raukšlėtą senį, kuris kaip tirštas dūmas nevalytam kamine su lūpom vandenį iš dugno semia. Jeigu turėčiau gervės kaklą ir gepardo šuolį su povo plunksna testamentą parašyčiau ir už klaidas, už nuodėmes, už blogį iš Dievo nieko sau nepaprašyčiau. Gal tik nedidelį lopelį Hemingvėjaus jūros, jei lemta skęsti, tik ne ežere, juk visos ašaros vienodai sūrios praleisiu likusias dienas penktajame šulinyje. 2007-11-06 Egiptas JOKERIS Krauju palaiminsim jausmus, kardais sutvirtinsim draugystę, birželio sužeistas dangus atsispindės lyg dievo rykštė, dainuos pilni medaus koriai ir suksis pieva kaip plokštelė, sunku numirti išdidžiai, nes prigimtis prie žemės slegia. Tingi karalių šypsena paskatins pokalbiui varnėną, o jo čiulbėjime diena atsiūbuos nuo mūsų siena, nes lankstūs tartum katinai, kai reikia mokam būt klastingi ir kito skausmui, kaip driežai, dažniausiai esam abejingi. Skriaudų kalekcija plati, o liūdesys kaip molis rudas, nuo savo grožio išdidi moters esybė barakudos, šešėlių skersgatvy ramu su prirakinta mėnesiena aš per minutę apeinu išniekintą siaurutį kiemą. Kortų kaladėj juokdarys parodys jokerio liežuvį tavy gyvenantis ryklys prarys eilinę auką – žuvį ir tarsi dūmas kamine ar kaktusas baltoj palangėj, jei myli žvaigždę kaip save, nusišypsok nakties padangėj. 2007-11-04 Egiptas ŽIEDLAPIŲ KNYGA Už aukštos tvoros tęsiasi žolė, žolėje išdygs verkianti gėlė, gėlėje ištirps vabalo sparnai, apie jo bėdas nieko nežinai. Delnas kaip akmuo, ar akmuo delne, kaip sunku pavogt iš širdies tave, pelkė kaip žuvis saulėje išdžius, rūbais prisidenk drebančius pečius. Ežeru ateis jūrinė banga, man smagiau šviesi, tau – tamsi spalva, kalbam už save, mąstom už vaikus, ašara sugers savyje vargus. Po dienos naktis, po nakties diena, mums tokia saldi bučinių kalba, vakarais laukais auštant išeini, vardan ko blaškais kaip audra smarki. Nepalik šviesos savo kambary, iš gėlės paliks žiedlapiai keli, juos tai paguldyk puslapių kape, gal kas nors skaitys juos apie tave. 2007-07-16 Šilutė TURĖJIMAS Kiekvienas vėjas turi savo debesį kiekviena žolė – savąją lauko dalelę ar iškeistumei ežerą į išalkusį dangų, stebuklingą tikėjimą į kūnišką negalią. Kiekvienas lašas turi savo lietų, kiekviena valtis – savąją lūžtančią bangą, ar minčių labirintą ant delno sudėtum ir išleistumei klausą į tobulą kalbą? Kiekvienas vabalas turi savo lapą, kiekviena pušis – savąjį jūros ošimą, ar iškeistumei širdį į gundantį kvapą ir sudegusių saulių į žemę kritimą? Kiekvienas kalnas turi savo sniegą, kiekviena diena – savąjį laiko formatą mes nuo sąžinės savo nepaliaujamai bėgam kol surandame atpildo šaką... 2003-02-23 Šilutė ŽODŽIAI Kiekvieną žodį tavo sugalvotą išleidžia lūpos tartum vaiką į kelionę, įdėdamos švelnumą, intonacijų spalvų, dėl rezonanso juos į prasmę suvynioja, kaip kokį kūdikį su drebančiu balsu. Kiekvieną skiemenį kaip trupinį nuo stalo nubrauks kaulėta prieblandos ranka ir bandom plaukti sukūry kaip kas išmano nors iš tiesų tai skęstam palengva. Galbūt, per daug sentimentalūs, įžeidžiantys ir kandūs, ir pikti, be jų neapsieinam net sėdėdami prie stalo laukinėj gamtoje, ar savo darbo kambary. Kiekvieną žodį trumpą arba ilgą skirtingai girdime ir matome kitaip, jais išdavikiškai subadom kitą širdį, kažkas šio žemėj dedasi ne taip. 2004-03-11 Šilutė SUGAUTOS ŽUVYS Sugautos žuvys tinkluose nemoka paprašyti grąžinti jas į Kuršių marių gelmę, suteikti galimybę vandeny skraidyti iš Nemuno į Ventės rago sterblę. Sugutos žuvys nekelia problemų, neprašo paramos, pagalbos, užtarimo, tik žuviškom akim paglosto dangų, kur kartais pasirodo žvynuota planeta. Ten lyja ašakom ir kaulais sninga, valčių vargonais irklai groja, tinklų bažnyčioj vėjo laikomas mišias kartos naktis kaip “Tėve mūsų”. Negrįžta tie, kurie bijojo oro ir vandens, kurie mylėjo patys, bet nebuvo mylimi, kuriems sugautos žuvys buvo tiktai žuvys, o juk širdis kaip senas gluosnis surambėja. 2004.03.12 Šilutė ATVIRAS LAIŠKAS DIEVUI Kvepia pasakos vyšnių uogiene ir močiučių skarelių trauka, saulės aitvarą medy suvėlė to išdykusio vėjo ranka. Smėlio lūpomis žemė dainuoja, skrenda paukščiai tolyn nuo žiemos, slysta pieva jaunystei po kojom, meilės giesmei nereikia kalbos. Mūsų laikas dienoraštį rašo už tave, už mane, už kitus, kaip ant skriejančio žirgo Pegaso jis sudaužo kai kam likimus. O pabudus taip noris dainuoti ir nubristi per molio upes, jei šioj žemėj man nedavė proto, tai man, DIEVE, nereikia tavęs. 2004-10-04 Šilutė VAIZDUOTĖ Šaltas lapas į vėjo keptuvę pila lietų iš gatvės delnų, kas į praeitį dabartį stumia parklupdytas bemiegių naktų. Tas nemato ženklų ir nežino, kaip į prietemą plaukia laivai, už suluošinto lauko beržyno saulėj bręsta našlaičiai rugiai, ir iš lupų į lūpas, į širdį slenka sniego greičiu šypsena, nupaišyk man ant popieriaus mirtį su geltona kaip smėlis spalva. Uvyniok savo žvilgsnį į dangų, kur garuodamas verkia lietus, sutrupėk kaip diena man ant rankų ir suaudrink vaizduotės sapnus. 2004-10-06 Šilutė NAKTIES KELIONĖ Pasiklydę ir žadą praradę šaukiam tylą, kaip svečią vilties, iš tikėjimo liūdesį gavę tartum virpesį kiškio širdies, padabinom jį kadagio uogom ir suvilgėm lietaus skaidrumu, jeigu aklas esi net ant stogo nematysi dangaus piešinių. Kai girliandos paryškina kelią ir per ašaras plaukia naktis, neša vėjas į tolį skarelę, o ją vejasi mano širdis, taip bijodama jos nepavyti, prasilenkti kažkur erdvėje rankos mostas kaip vaiką išlydi, jei sugrįši gal rasi mane, tokį baikštų lyg beržo šakelę ten, kur kovarniai suka lizdus nors jauni, bet vidui jau pasenę savo mąstymu daužom ledus. 2004-12-20 Šilutė PELĖDA Mano laimės paukštis – pelėda, susitinkam nakties stotyje, atlapoju jai džiūstančią sielą ir stebiu dulkių šokį delne. Tartum ratais po dangų važiuočiau susirinkti jaunučių žvaigždžių, tu paguosti manęs nebemoki, neviliok rytmetinių gaidžių. Mano laimės paukštis – pelėda, Jos drėvė man ramybės sala, ir dėl to nei trupučio negėda, aš vienturtė pelėdos dukra. 1997 Šilutė KODĖL? Kodėl pasauly nebegimsta magelanai, ištroškę gniuždančios aistros erdvės, kaip stebuklingi Indijos fakyrai magai iš jau išnykusios sinbadiškos šalies? Gal šitoj žemėj viskas suskaičiuota lyg panagių, lyg krašto debesies, tartum siuvėjo drobė sudygsniuota, gerai, kad adata nepasiekė širdies? Matyt kolumbai prikalti prie kryžiaus, o galilėjams sukrauti laužai, sukrovęs mantą į paskutinį žygį likimo broliui laišką parašai. Lyg testamentą – nebylų palikimą, su teoremom, aksiomom paslapčių, granito plokštėse įamžintas likimas prabyla posakiais išėjusių žvaigždžių. 1997 Šilutė VAKARAS Knygų puslapiais vakaras bėgo lyg Čiurlionio paveikslų vėsa, įtampos epogėjus atlėgo šilumos karoliukais pražydo kakta. Baigia kaktuso stiebas nudžiūti, ar vertėjo gailėti vandens, sienų raštai man primena liūtį to nostalgiškai nuogo rudens. Iš tų nuotraukų šypsenos slegia, tie veidai kažkieno pavogti, jau kai ko nebėra, o kitas pasenęs laukia traukinio laiko stoty. Antkapinės tvorelės, ar lopšio karkasas sumirgės ant langų lietuje, visą amžių pravaikščiojau basas tam košmariškam savo laike. 1997 Šilutė ŽVEJŲ MOTINOMS Piratiškais delnais tą vakarą plekšnojau vėjui, kuris rideno ant krantinės statines. Tu nieko negirdėjai, nors aš ilgai kalbėjau apie ties burlaiviais neskęstančias gėles. Apie egzotišką delfinų meilės šokį ir saulės raktą grimzdantį gilyn. Tu toks bejėgis, tu nieko nebemoki, dvejoji: vietoj pasilikt, ar eit tolyn. Sutikt žuvis, žuvėdras išlydėti, iškelt virš kelių prigėrusius tinklus, ar verta tiek ilgai vienai kentėti auginant jūrai nuosavus vaikus? 1997 Šilutė LAIŠKAI Per daug vienadienių karalių, tik laiškų visada per mažai. Jų karūnos ir pilys virš marių Tau mojuoja stikliniais delnais. Tvinsta upės, o požemių tiltai nepajėgūs sujungti krantų, kiek kainuoja pavasarį miltai, ar užteks sugautų ešerių? Baržos slenka kaip vėgėlės tyliai, lyg žaltys samanų patale, mes kovojame, taikomės, mylim, nežinia tiktai ką, gal save? Per daug vienadienių karalių, tik laiškų visada per mažai... 1997 Šilutė LAUŽO ELEKSYRAS Pro praviras duris išbėgs šešėliai, vienplaukiai, besiplaikstančiais skvernais, svajonių ėriukus vabzdžiai sugėlė, diena pasibaigė vidurnakčio laužais. Čiauškėjo bulvės pelenų draugijoj, po dūmus nardė išskruosta žuvis, širdies skausmai vienatvėje atgyja, pečius užkloja šalčio brolis drebulys. Pakrančių pempės delčią suviliojo, nuo karšto vyno gvazdikėlių apsvaigau ir mintys ant juodų žirgų nujojo, su savo atvaizdu akistatoj likau. Skaičiavo laiką laikrodis iš smėlio, abu supratom vienas kitą be kalbų, kodėl išbėgo pro duris šešėliai, šį vakarą man žvėriškai graudu. 1997 Šilutė

Atgal...