Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 sausio15d. Nr. 1 (49)


	M.Jankus vakar, šiandien - rytoj?
	Loreta MCIVOR Šiandien, sausio 15 d., minima Klaipėdos krašto diena. Daug kur vyks renginiai, skirti 1923 m. sausio 15 - 19 dienoms, kai vyko Mažosios Lietuvos sukilimas. Ne kartą bus ištarti ir to meto žymiausių žmonių vardai. Vienas jų - 1918 m. lapkričio 30 d. kartu su kitais intelektualais Tilžės aktą pasirašęs ir buvęs Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto pirmininku - Martynas Jankus. Martyno Jankaus vardas šiais metais bus minimas dar daugelį kartų. Šių metų rugpjūčio 7 d. minėsime 150-ąsias gimimo metines vieno žymiausių mūsų krašto spaustuvininkų, "Aušros" ir "Varpo" pagalbininko, ne vienos knygos autoriaus, skatinusio lietuvybės išsaugojimą, spaudos draudimo metais rėmusio knygnešius ir padėjusio išsaugoti lietuvišką rašytinį žodį - M.Jankus ne veltui buvo gerbiamas to meto žmonių ir vadintas Mažosios Lietuvos patriarchu. Savamokslis intelektualas Martynas Jankus gimė 1858 m. Bitėnuose. Daug kur rašoma, kad jo tėvai bijojo, jog sūnus, siekdamas aukštojo mokslo, perims vokiškąją kultūrą. Tad nė vieno iš vaikų neskatino studijuoti. M.Jankus baigė tik Bitėnų pradžios mokyklą. Tačiau žinių troškimo vedamas nuolat ir daug skaitė, domėjosi ir sugebėjo pats įgyti gana neblogą išsilavinimą. Jau tada M.Jankus rūpinosi lietuvybės išsaugojimu, rinko įvairią medžiagą. 1882 m. jis išleido nedidelę giesmių rinktinę "Lietuviškos ir seniausios dainų knygelės". Tačiau vienas reikšmingiausių įvykių M.Jankaus gyvenime, nulėmusių jo tolesnę veiklą, buvo susitikimas su poliglotu ir nepaprastu kultūros veikėju Georgu Zauerveinu. Galbūt būtent jo paskatintas M.Jankus pasirinko ir spaustuvininko profesiją. Siekdamas saugoti ir skatinti lietuviškumą, M.Jankus su didžiausiu entuziazmu 1882 m. prisidėjo prie "Aušros" leidybinės grupės. Nes ir pats jau buvo pradėjęs galvoti apie lietuviško laikraščio leidimą. M.Jankus "Aušrai" atidavė labai daug: pirmiausia, savo turtu jis laidavo laikraščio leidimą, prisidėjo prie jo platinimo bei savo namuose priėmė gyventi Joną Šliūpą, kitus laikraščio darbuotojus. O Jurgiui Mikšui pasitraukus iš redaktoriaus pareigų, M.Jankus dar ir redagavo keletą "Aušros" numerių. Nutrūkus "Aušros" leidybai, M.Jankus bandė leisti laikraštį pats. Jam nepasisekė. Tad vėliau jis vėl lygiai taip pat entuziastingai prisidėjo prie laikraščių "Varpas" ir "Ūkininkas" leidybos. Tačiau šis bendradarbiavimas M.Jankui sukėlė ir nemažai problemų - jis buvo apkaltintas dėl nepelningos laikraščių leidybos. Tuo pačiu metu M.Jankus itin aktyviai dalyvavo lietuviškos spaudos platinime. Bitėnai ir tada buvo nuošali vieta, kuri niekam per daug neužkliuvo. Tad retą naktį Jankų namai nesulaukdavo slaptų svečių - knygnešių. Pasislėpę daržinėje, šiene, jie vėliau džiaugdavosi M.Jankaus žmonos paruoštais pusryčiais. Pats M.Jankus visapusiškai padėdavo knygnešiams - ir spaudos parūpindavo, ir pereiti sieną pagelbėdavo. Tiesą pasakius, čia iškyla prieštaringas vaizdinys. Iš vienos pusės - M.Jankus sugebėjo puikiai organizuoti draudžiamos literatūros platinimą, iš kitos - jam sunkiai sekėsi uždirbti pakankamai pinigų iš spaustuvės. M.Jankaus muziejaus direktorė Liuda Burzdžiuvienė sakė, kad M.Jankus tikrai buvo prieštaringa asmenybė. Bent jau toks įspūdis susidaro skaitant to meto žmonių laiškus. Be to, M.Jankų dažnai kas nors apgaudavo. Įdomu, kad net M.Jankaus tėvas savo turtą užrašė ne sūnui, o anūkui. L.Burzdžiuvienės nuomone, dažnai spaustuvininko gyvenimas būdavo nulemiamas kažkokių nuo jo nepriklausančių įvykių. Muziejaus direktorė taip pat išskiria kitą svarbų faktą. M.Jankus buvo gausios šeimos tėvas - remiantis įvairiais šaltiniais, šeimoje buvo nuo 8 iki 10 vaikų. Šeimai reikėjo ir pavalgyti, ir apsirengti. Turbūt todėl M.Jankaus spaustuvėje buvo spausdinami ir tokie leidiniai kaip "Komunistų partijos manifestas". Bet kokiu atveju, M.Jankaus veikla buvo itin svarbi to meto kultūrai. Jis išleido ar prisidėjo prie 45 knygų ir leidinių paruošimo, kūrė "Birutės" draugiją, rūpinosi tradicijų išsaugojimu, jo iniciatyva buvo atgaivintas Joninių ant Rambyno kalno šventimas, M.Jankus ragino dėvėti ir tautinius rūbus. Pirmojo pasaulinio karo metus jis su šeima buvo priverstas praleisti tremtyje, Rusijoje. Vėliau vis dėlto grįžo atgal į Bitėnus. Būtent tada su kitais žymiais žmonėmis ir pasirašė Tilžės aktą. Po Mažosios ir Didžiosios Lietuvos susijungimo M.Jankus buvo tituluojamas Mažosios Lietuvos patriarchu. Galbūt todėl to meto vizitinėje M.Jankaus kortelėje ir tėra tik jo vardas, pavardė ir Bitėnų vardas - jokių pareigų ar profesijos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą M.Jankus pirmiausia pasitraukia į Kauną, o vėliau - į Vokietiją. Ten 1946 m. gegužės 23 d. ir mirė viena ryškiausių Klaipėdos krašto asmenybių. Į gimtuosius Bitėnus jo palaikai buvo parvežti 1993 m. gegužės 30 d. ir palaidoti Bitėnų kapinaitėse, netoli Vydūno. M.Jankaus muziejus - asmenybės trauka M.Jankaus muziejus jo gimtųjų Bitėnų pradinėje mokykloje buvo įkurtas 1981 m. gegužės 24 d. Tai buvo tikrų Klaipėdos krašto mylėtojų Vilniaus universiteto dėstytojo Domo Kauno, žurnalisto Bernardo Aleknavičiaus ir dailininkės Ievos Labutytės idėja, kurią padėjo įgyvendinti Bitėnų pradinės mokyklos mokytojai Birutė ir Kazimieras Žemguliai. Būtent jie ir gali geriausiai papasakoti apie muziejaus atsiradimą ir gyvavimą. Birutė iki šiol puikiai prisimena tą savaitgalį prieš beveik trisdešimt metų. Visi buvo užsiėmę ekspozicijos ruošimu. Tam ruošėsi ir gamta: tais metais pavasaris buvo vėlyvas, tačiau dieną prieš muziejaus atidarymą sužydo alyvos. Alyvų puokšte ir buvo papuoštas muziejus. Birutė pasakojo, kad žmonių susirinko tikrai daug, visi buvo pakilios nuotaikos ir džiaugėsi įgyvendinta idėja. Tiesa, ne visiems tai patiko. Tais laikais norint atidaryti muziejų reikėjo specialių leidimų. Žinoma, M.Jankaus muziejaus kūrėjai jų neturėjo. Gal nieko ir nebūtų nutikę, tačiau vietinėje spaudoje pasirodė kelios žinutės. Ir nors jos buvo trumpos, be nuotraukų, tačiau su skambiais pavadinimais: "Muziejus Bitėnuose", "Muziejus Bitėnų kaime". Tai sukėlė nemažai triukšmo ir problemų valdininkams. Birutė prisiminė, kad vienas valdininkas, atvykęs apžiūrėti ekspozicijos, nusprendė, kad ją reikėtų vadinti mokyklos kraštotyros kampeliu. Taip ir buvo išvengta kitų galimų nemalonumų. Tai buvo lyg ir vieninteliai nemalonumai, kurių per 18 darbo muziejuje metų sulaukė B.Žemgulienė. Visa kita ji prisimena su didžiausiu džiaugsmu. Svarbiausia jai buvo bendravimas, kurio tikrai netrūko. Nors ekspozicija iš pradžių buvo nedidelė, lankytojų niekada netrūko. Jau pirmą dieną po muziejaus atidarymo B.Žemgulienės vedamą pamoką sutrukdė beldimas į langą - atvyko pilnas autobusas iš Klaipėdos. Lankytojų vis daugėjo ir daugėjo. Vasarą atvažiuodavo net keturi, penki autobusai per dieną. Birutei net buvo kilę problemų su balsu. Tačiau viską atpirkdavo bendravimas. Pamažu ir Birutė įsidrąsino - vis daugiau pasakojo, vis daugiau pati klausinėjo. Kaip ji sakė, atsikratė pokario bruožo, kai nieko nežinoti buvo paprasčiausiai saugiau. Pasitaikydavo ir visokių smagių istorijų. Kartą, pasakojo B.Žemgulienė, jie dirbo bulvių lauke, kai jaunesnysis sūnus, kažko prireikus, į namus nuvažiavo. Greitai grįžęs pasakė, kad ten laukia du autobusai su ekskursantais ir jam liepta ją parvežti. Taip ir išvažiavo ekskursijos vesti, kaip apsirengusi lauke dirbo. Mielai prisiminė Birutė ir tokius lankytojus, kaip viena jauna mergina. Jos taip ilgai ir įdomiai šnekėjosi, kad net stovėti pavargo. Tada ant grindų susėdo ir toliau tęsė įdomų pokalbį. Žinoma, žiemą žmonių būdavo mažiau. O kartais Birutė ir pati sakydavo, kad jau pavargo. Tačiau jos vyras Kazimieras juokavo, kad užtekdavo sulaukti pirmos ekskursijos ir Birutė vėl atsigaudavo bei mielai dalindavosi per tiek metų sukauptomis žiniomis. B.Žemgulienė, beje, beveik visą laiką dirbusi be jokio atlyginimo, savo pareigas oficialiai perdavė, kai po ilgai trukusių ir ne vieno pikto straipsnio spaudos puslapiuose sulaukusių M.Jankaus spaustuvės, veikusios 1892 - 1909 m., atstatymo darbų. Tąkart į naująjį pastatą buvo perkelta net tūkstantis įvairių eksponatų. Šiuo metu M.Jankaus muziejus priklauso Pagėgių savivaldybei. Ekspozicija nuolat didėja. Šiuo metu čia yra apie 3 000 eksponatų. Kai kuriuos iš jų, kaip pasakojo L.Burzdžiuvienė, pavyko nupirkti pardavėjams net dorai nežinant jų tikrosios vertės. Tačiau lankytojus pritraukia ne tik surinkti eksponatai, bet ir M.Jankaus sueigos, unikalus Mažosios Lietuvos paveikslų sodas, sunkiausia Lietuvos knyga - Amžinosios Rambyno knygos, saugomos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kopija ir, žinoma, nepaprasta Bitėnų ir Rambyno aura. Ateities perspektyvos 1999 m. rugsėjo 3-9 d. "Dienovidyje" yra išspausdintas kun. Kazimiero J.Ambraso interviu su M.Jankaus anūku Endriumi Jankumi. Sprogdinimo darbų kompanijos direktoriumi Tasmanijoje buvęs E.Jankus pasakojo apie tai, kaip susiklostė jo gyvenimas, dalinosi prisiminimais. Tačiau labiausiai stebina jo išsakyta nuomonė apie XXI amžių: "Klaipėdos kraštas jau prarastas", "O Didžioji Lietuva ištirps tarp rusų, lenkų ir kitų europiečių". Turbūt galime Mažosios Lietuvos patriarcho anūkui pasakyti, kad bent jau kol kas taip neatsitiko: M.Jankaus muziejus plečiasi ir yra lankomas, žmones traukia ir nepaprastas Bitėnų ir Rambyno kalno gamtos grožis. Kiekvienas išprusęs žmogus žino ir gali pasakyti, kuo mūsų kraštui ir istorijai nusipelnė M.Jankus ir jo šeima. Ypatingi ir įvykiais gausūs bus ir šie jubiliejiniai M.Jankaus metai. Rambyno vaidila vadinamas šviesuolis visą savo gyvenimą dirbo neveltui - jo darbų padedami karšto žmonės kūrė ir kurs savo istoriją ir kultūrą.

Atgal...