Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 vasario 26d. Nr. 4 (52)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Senoji Šilutės turgaus aikštė. I d.  
  Text Box: Šilutės rajono savivaldybė kviečia gyventojus teikti pasiūlymus 

Šiuo metu vykdoma ir iki rugpjūčio 31 dienos bus baigta Šilutės uosto rekonstrukcija. Sutvarkius uostą turėtų pagyvėti judėjimas ne tik laivais nuo Nemuno iki Šilutės, bet ir senojoje miesto dalyje - turgaus aikštėje. Šiuo metu yra svarstoma, kaip naujam gyvenimui prikelti šią vietą, todėl Savivaldybė kviečia ir gyventojus įsijungti į šį svarstymą bei teikti siūlymus, kaip reikėtų sutvarkyti senojo turgaus rajoną, ką ir kaip čia įrengti ar rekonstruoti. 

Pasiūlymus galima atnešti į Savivaldybės administracijos komunikacijos skyrių, teikti elektroniniu ar kitokiu būdu.
Darius Barasa, Šilutės muziejaus istorikas

Iki pat Antrojo pasaulinio karo ryškiausias Šilutės miesto reprezentacinis elementas buvo čia vykę savaitiniai turgūs ir prekymečiai. Tiek 1748 m. išleistame A.Lucano Prūsijos miestų aprašyme, tiek 1911 m. žinyne apie Gumbinės apygardą, Šilutė pirmiausiai minima kaip svarbus regionui prekybinis centras bei turgavietė. Kaip žinome, reikšmingiausias turgavietės elementas ir būtina sąlyga prekybai vykti buvo turgaus aikštė. Šilutės senoji turgaus aikštė, vis dar juosiama senųjų pastatų, jos erdvė, nedaug pakitusi dėl supilto pylimo palei Šyšos vingį bei po asfaltu pakišto akmeninio grindinio, yra išlikę iki šiol. Ši vieta prie Šyšos vingio, Šilutės dvaro ir metalinio tilto kelyje į Rusnę, turgaus aikštės paskirtį atliko bemaž 500 metų. Deja, kažkada buvusi lankomiausia, judriausia ir komerciniu atžvilgiu tarp verslininkų bei prekybininkų paklausiausia vieta šiandien yra nyki ir merdėjanti, kartkartėmis atgyjanti miesto renginių metu. Autentiškai ją rekonstravus, ji vėl galėtų tapti pagrindiniu miestą reprezentuojančiu simboliu.

Senosios Šilutės turgavietės autentiškumo paieškos yra neatsiejamos nuo objekto istorijos pažinimo. Tikėtina, kad ši Šilutės turgavietės istorinės raidos apžvalga padės suvokti šio objekto istorinį reikšmingumą miestui, paskatins diskusijas dėl galimos jo paskirties ateityje.

Kas pirma: smuklė ar prekyvietė?

Turgavietės praeitis yra glaudžiai susijusi su Šilutės gyvenvietės ištakomis. Paprastai teigiama, kad turgavietė šioje vietoje pamažu išsivystė po to, kai 1511 m. čia buvo pastatyta smuklė. Ji buvusi įkurta šile prie Šyšos upės, tuo metu dar neapgyvendintoje vietoje. Smuklė buvo pusiaukelėje tarp Tilžės ir Klaipėdos, netoli pasienio, prie kelio į Rusnę ir laivybai tinkamos upės. Tad tarp smuklės lankytojų buvo ne tik apylinkėje įsikūrę negausūs ūkininkai ir žvejai, tačiau veikiausiai ir iš Tilžės į Klaipėdą ar į Rusnę sausuma traukę pirkliai. Susidarė palankios sąlygos užsimegzti mainų prekybai. Smulkūs prekybininkai pačioje smuklėje arba šalia jos įrengtuose laikinuose pastatuose galėjo siūlyti savo prekes, mainyti jas į apylinkių gyventojų teikiamus produktus. Tokiai veiklai plėtojantis, Šilutėje atsirado prielaidos formuotis prekyvietei.

Galima ir kitokia prekyvietės atsiradimo versija, kuri atskleidžia ankstesnių kai kurių teiginių klaidingumą ir logiškiau surikiuoja turimus faktus. Pirmiausia yra nesuprantamas faktas, kodėl privilegija smuklei įkurti buvo išsirūpinta neapgyvendintoje vietoje. Juk paprastai jos statomos ten, kur nusimato garantuotas pelnas - judriose, gyventojų ir keliauninkų nestokojančiose vietose. Šiuo atveju smuklė stovėjo šile arba dykynėje (vok. Heide), gana atokiai nuo Tilžės-Klaipėdos kelio, kuris, kaip paaiškėja, Šilutės miestelį lenkė dar net XIX a. pradžioje. Sausumos kelio į Rusnę XVI a. irgi, matyt, dar nebūta: susisiekimas keliu su Rusne per Rupkalvių pelkes keblus buvo dar net XIX a. pradžioje, o ką galvoti apie XVI a.? Pagrindinis susisiekimas su Rusne vyko vandeniu - Šyšos upe. Žymiai palankesnė vieta verslui pradėti tuo metu buvo gretima Verdainės sritis, kuri buvo gausiai apgyvendinta, pro čia ėjo Tilžės-Klaipėdos kelias. Kaip žinome, po pusšimčio metų Verdainėje, šalia bažnyčios, jau stovėjo viena smuklė, o dar po tiek pat laiko, XVII a. pradžioje - jau net trys. Tad kas galėjo paskatinti 1511 m. smuklę įkurti šile, verslo atžvilgiu, atrodytų, pražūtingoje vietoje? Vienas pagrindinių traukos veiksnių smuklei šioje vietoje įsikurti, matyt, buvo nuo seno šioje vietoje vykusi aktyvi mainų prekyba tarp apylinkės (žemininkų) ir Kuršių marių gyventojų (kopininkų ir žuvininkų). Ši mintis nėra nauja, ją jau seniai buvo išsakę kai kurie vokiečių tyrinėtojai. Vadinasi, visiškai įmanoma, kad Šilutės miesto ištakos gali būti sietinos su prekyviete, o ne su smukle (tuo jokiu būdu nenuneigiamas vietovės ir smuklės pirmasis paminėjimas (1511 m.). Tokiu atveju Šilutės senosios turgavietės, kaip istorinio paveldo, reikšmingumas turėtų tik dar labiau išaugti.

"Šėtoniškas turgus"

Smuklės įkūrimas šalia turgavietės tik dar labiau prisidėjo prie prekyvietės suklestėjimo. Tai buvo abipusė nauda. Kitaip, matyt, sunku būtų paaiškinti, kodėl dykvietėje stovėjusiai Šilutės smuklei 1540 m. prireikė padaryti 12 statinių midaus - keliskart daugiau nei aplinkinių ir gausiau apgyvendintų gyvenviečių smuklės. Turgavietės augimą, kad ji tuo metu jau nebuvo vien vietinės reikšmės ir kėlė grėsmę dideliems miestams, gerai atskleidžia Klaipėdos miesto, siekusio atsikratyti rimto prekybos konkurento, skundai 1578 m., 1780 m., 1606 m., 1607 m., 1613 m., 1639 m. Šilutės prekyvietės įtaka 1622 m. smarkiai jautėsi net Karklėje ir Kuršių nerijos gyvenvietėse, kurių gyventojai sekmadieniais išvykdavę į Šilutės turgų ir todėl dažnai nedalyvaudavo pamaldose. Vietos dvasininkui klestinčios prekyvietės egzistavimas kėlė dar daugiau rūpesčių. 1596 m. ir 1614 m. Rusnės, o tuo pačiu ir Verdainės kunigas skundėsi dėl Šilutės turgaus bažnytiniam krašto gyvenimui daromos žalos: "prieš patekant saulei prasideda šėtoniškas turgus, kur keikti, melagingai prisiekinėti, ėsti, lakti nebėra nuodėmė, nes Dievo žodis taip gėdingai niekinamas ir greit bus trypiamas kojomis". Šitie dvasininko nedorėliais vadintieji buvo atvykėliai iš Žemaitijos, žvejai iš Rusnės, Labguvos, Šakių sričių, prekybininkai iš Kaukėnų bei Katyčių. Turguje buvo prekiaujama-mainomasi žuvimi, degtine, prieskoniais, apyniais, pipirais, druska, tabaku, cukrumi, kanapėmis, linais, karnų virvėmis, šeriais, kailiais, oda, rūbais, drobėmis, mediena, metalo dirbiniais, grūdais, duona, sviestu, mėsa, riešutais, medumi, vašku ir kt. Žinoma, kad dalis šių prekių buvo toliau pelningai perparduodamos Klaipėdoje ar Karaliaučiuje. Į šiuos miestus gabenti Šilutės turguje įsigytas prekes buvo galima vieninteliu keliu - Šyšos, Atmatos upėmis ir toliau Kuršių mariomis.

Iki pat XIX a. Šilutėje turgūs vykdavo vienąkart per savaitę - prasidėdavo pirmadienį priešpiet ir baigdavosi antradienį iki pietų. Nuo XIX a. jau minimi du savaitiniai turgūs. Prekymečių arba mugių, kurios trukdavo savaitę ar ilgiau, per metus ilgą laiką buvo 3, vėliau jų daugėjo: 1910 m. minima net 8.

Klestinti prekyba į Šilutę XVII a. priviliojo ir škotus, kurie vienu metu valdė net dvi smukles Verdainėje, tačiau, regis, buvo įsigiję ir smuklę Šilutėje. 1665 m. minima, kad Šilutėje gyveno 4 škotų smulkūs prekybininkai, iš kurių vienas iš valdžios buvo išsirūpinęs leidimą be konkurencijos čia verstis smulkiąja prekyba. Šis škotų monopolis negalėjo nesukelti vietos prekybininkų pasipiktinimo. Tačiau žinomas 1705 m. pastarųjų skundas nieko nepakeitė. Kadangi škotai atveždavo kitokių prekių negu vietiniai ir už savo monopolinę prekybą mokėjo mokestį, vietiniams buvo įsakyta jų netrukdyti, nebent jie būtų pasiryžę pasiūlyti didesnį mokestį už škotų. Čionykščių laimei, 1725 m. škotų apylinkėse beveik nebeliko.

Legali prekyvietė

Kad ir kaip keista būtų, tačiau Šilutės turgūs buvo ne vien "velniški", tačiau iki XVII a. vidurio dar ir nelegalūs. Todėl anksčiau minėti klaipėdiečių daugkartiniai skundai buvo ne be pagrindo - Šilutė tuo metu dar neturėjo valdžios privilegijos turgui rengti, todėl, teisiškai vertinat, čia buvo vykdoma nelegali ir draudžiama veikla. Visa laimė, kad valdininkai į tokį kazusą žiūrėjo pro pirštus. Jie, o taip pat ir turgaus daryta neigiama įtaka parapijiečių moralei besiskundę vietos dvasininkai puikiai suprato, kad šios senas tradicijas turėjusios prekybos nepavyks uždrausti ir, vargu, ar jie to siekė. Atokiai nuo Klaipėdos ir Tilžės prekyviečių gyvenusiems čionykščiams pavaldiniams Šilutės turgūs buvo gyvybiškai būtini tam, kad čia galėtų realizuoti savo turimą produkciją ir pragyventi iš savo užsiėmimo. Tai ypač aktualu buvo besiverčiantiems žvejyba. Formaliai mažmeniniai mainai tam tikrais leidžiamais produktais nebuvo valdininkų traktuota kaip prekyba. Draudžiama buvo didmeninė prekyba ar mainai linais, kanapėmis, vašku, grūdais, žuvimi ir kt. Tačiau nesant griežtai priežiūrai ir kontrolei, anie leidžiami mažmeniniai mainai čia pavirsdavo į nelegalius ir beveik nekontroliuojamo masto turgus.

Pirmąkart mokesčių už vietą Šilutės turguje nuostatai minimi 1658 m. Tai reiškia, kad maždaug šiuo laikotarpiu prekyba Šilutėje jau buvo valdžios reglamentuota, vadinasi, ir legalizuota, t.y. Šilutė gavo teisę rengti turgus. Mokesčiai už vietą turguje bei parduodamas prekes įplaukdavo į valsčiaus kasą ir svariai ją papildydavo. A. Lucanas minėtame savo 1748 m. veikale tik pabrėžė, kad gausiai lankomi Šilutės savaitiniai turgūs ir prekymečiai, į kuriuos žemaičiai ir kuršiai pardavimui atgabena visus būtiniausius produktus ir prekes, o taip pat iš prekybos surinkti mokesčiai yra itin svarbūs gyvenvietei. Kaip rodo Klaipėdos pavyzdys, prekybos mokesčiai ten sudarė pagrindinę miesto pajamų dalį. Iš išlikusio 1748 m. Šilutės turgaus mokesčio sąrašo matyti, kad mokestis buvo renkamas ir už vietą, ir už parduodamos produkcijos asortimentą. Pvz., daugiau turėjo mokėti tas, kuris į turgų atvyko krovinine valtimi, nei tas, kuris atvyko rogėmis. Skirtingas mokesčio tarifas buvo taikomas parduodamai aštuntinei sviesto, didelei kiaulei ar pilnam žydo vežimui su žuvimi. Tai, kad šių turgaus mokesčių kasmet būdavo surenkama vis daugiau, rodo apie Šilutės prekyvietės lankytojų gausėjimą ir prekinės apyvartos nuolatinį augimą.

       
                      1648 metų Šilokarčemos apylinkių žemėlapis.

       
                          1731 m. rengiamos turgaus aikštės planas.

   
      Šilokarčemos turgus XX a. pradžioje.
                                                          Iliustracijos iš Šilutės muziejaus fondų.

 



 

 

 


 

 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.