Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 gegužės 13d. Nr. 9 (57)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

     
  Ištaigingieji Nemuno žemupio girių plačiaragiai. II d  
 
Egidijus Bacevičius

Karališkosios medžioklės

Keistas nesusipratimas įvyko 1863 m. rudenį, kuomet Ventainės girioje lankėsi Prūsijos kronprincas Fridrichas III su palyda. Eiguliams suvarius briedžių kaimenę į pievą, jis sykiu su kronprincese Viktorija atsistojo nurodytoje vietoje, laikydamas užtaisytą dvivamzdį šautuvą. Aukštoji pora ilgai stebėjo vaizdingąją raguotųjų grupę, tik veltui miškininkai, ištempę ausis, laukė princo šūvio: jis nuleido vamzdį žemyn ir liko bestovįs, kol beatslenkantis lietus su perkūnija privertė pasitraukti. Lietus abu juos kiaurai perlijo ir princesė gavo skolintis drabužius, nes jos garderobas buvo pirma išvežtas į sekančią stotį, iš ponios girininkienės. O kadangi ši šauni dama savo kūno proporcijomis gerokai pranoko aukštakilmę ponią, tai visa scena buvo panaši į maskaradą, juo labiau, kad ir princui teko pasikeisti drabužius su girininku, tik atvirkščia proporcija. Šį atvejį prisimena miškininko Teodoro Ramonaičio (1848-1894 m.) vaikaitis Helmutas Ramonaitis. Jo senelis buvo Kukmiškio miškininko prižiūrėtojas ir lydėjo medžioklėje kronprincą. 1903 metais rugsėjo 22 d. Kukmiškyje lankėsi kronprincas Vilhelmas III. Jis pozavo fotografuojant prieš sumedžiotus briedžius. Ta proga atspausdintas atvirukas -sveikinimas iš Rusnės. Tų pačių metų spalio 5 d. kaizeris Vilhelmas II nušovė briedį, kurio raguose buvo 22 atšakos. 1912 m. tuometinis Prūsijos žemės ūkio ministras baronas fon Šiorlemer-Lyzeris taip pat nušovė ragų su 22 šakomis savininką, anuomet laikytą stipriausiu Rytprūsių briedžiu. Šį rekordą pranoko H. Geringas 1934 m., nušovęs 24 šakų galiūną, ir medžioklės istorijoje jis buvo įtrauktas "Galiūnas nuo Gilijos" vardu.

Įspūdingų trofėjinių gražiaragių briedžių ir elnių šiandien galime pamatyti Berlyno priemiestyje, Glinikėje, medžioklės pilyje (Potsdamas), kur saugoma ragų, trofėjų iš Romintos girios ir Nemuno žemupio paroda. Čia saugomi: kronprinco Karlo fon Proiseno 1881 m. spalio 4 d. Kukmiškyje nudėto dešimtšakio briedžio ragai, kurie sveria 840 funtų, yra dar didesni dvidešimtšakiai briedžio ragai, įsigyti anksčiau, 1862 m. spalio 18 d. Jų svoris buvo net 950 funtų. Medžioklės knygose rašoma, kad Kukmiškio Briedžiulės girioje 1882 m. spalio 17 d. princas Vilhelmas II nušovė briedį su 12 atšakų ragais, o Romintos giriose 1890 m. rugsėjo 22 d. jau tapęs Vokietijos kaizeriu Vilhelmas II buvo nušovęs savo pirmąjį įspūdingo dydžio ragų elnią ir ta vieta pažymėta atmintinu įrašu, iškaltu akmenyje. Dar kitame žymenyje auksinėmis raidėmis išryškintas įrašas, kad toje vietoje kaizeris 1903 m. spalio 5 d. nušovė didelį elnią ir jo ragai buvo su dvidešimčia atšakų. 1909 m. rugsėjo mėn. jis nušovė elnią su šešiolika šakų, o Romintos medžiotojų pilyje buvo nulietas jau minėtas stovinčio elnio paminklas. Dalis Briedžių girioje sumedžiotų trofėjinių eksponatų saugoma Vokietijos medžioklės ir žvejybos muziejuje (įkurtame 1934 m.) Miunchene. Dar viena tų laikų tradicija buvusi tai, kad išskirtinių ragų savininkams, elniams ir briedžiams, buvo suteikiami vardai. Pvz., 1934 m. rugsėjo 24 d. Romintos girioje H.Geringas nušovė didelį elnią Fiurstą, o 1936 m. rugsėjo 9 dieną - elnią Raufbold. 1942 m. rugsėjo 22 d. prie Bliudžių ir Žydkiemio sumedžiotas dvidešimt dviejų šakų elnias Matadoras. Nestokota gražių vardų ir briedžiams. Buvo briedis Praechtigen (Puošnusis), Eugen ir Peter. Dalis sumedžiotų gyvūnų vadinti vietovių vardais "briedis nuo Lazdėnkalnio ar Klumpėnbalio".

Šimtametė elnių ir briedžių apsaugos tradicija

Briedžiai ir elniai - nuo pat ankstyvųjų laikų Prūsijoje saugojami gyvūnai. Ypač susirūpinta XIX a., kai daugelyje Vidurio Europos vietų išnyko ar tapo reti. 1713 m. kovo mėn. 11 d. Fridrichas Vilhelmas I išleido ediktą, draudžiantį medžioti briedžius. 1734 m. sausio 17 d. jis įsigaliojo visiems Rytprūsiams. Papildomus briedžių apsaugos įsakus išleido Fridrichas Vilhelmas II 1764-1767 m. ir 1786-1792 metais. Bet briedžiai nyko dėl brakonieriavimo, ligų, ypač daug jų sumedžiota karų laike. Pavyzdžiui, Prūsijos briedžių kaimenė buvo kone sunaikinta po 1848 m. Vokietijos revoliucijos. Rytprūsių regione, piečiau Priegliaus ir Sambijos pusiasalio miškuose, jų liko labai mažai: Ventainės girioje jų priskaičiuota 16 galvų. Apie 1882 m. Kukmiškyje briedžių pagausėjo ir vasarą čia laikydavosi nuo 80 iki 90 briedžių banda. 1906 m. Kaizeris Vilhelmas II išleido briedžių apsaugos įstatymą Elchhege - Oder. Jam valdant Klaipėdos krašte buvo 180 briedžių. Kryptingos apsaugos dėka, pradedant 1905 m., briedžių banda atsikūrė. Rytprūsiuose jų padaugėjo nuo 250 iki 800. Rimta grėsmė šiems žvėrims kilo 1918 - 1919 m. karo suiručių laiku. Jų banda vėl smarkiai išretinta, daugiau išliko tik atokiausiose, sunkiai įžengiamose Ventainės ir aplinkinėse Nemuno žemupio žemapelkėse. Kelis metus uždrausta juos medžioti, o ir vėliau jų medžioklė griežtai ribota. Iš viso buvo priskaičiuota 230 briedžių. 1920-1925 m. briedžių apsauga susirūpino vyriausiasis krašto prezidentas dr. Siehr'as, daug pastangų dėjo vietiniai gyventojai. Buvo leidžiama sumedžioti tiek briedžių, kiek buvo numatyta prezidento. Jis savo ruožtu rėmėsi briedžių apskaitos duomenimis. Rytprūsiuose 1934-1945 m. laikotarpiu briedžių banda atsigavo, jų kaimenė padaugėjo nuo 1 070 iki 1 500 galvų. Klaipėdos m. apylinkėse 1932 metais priskaičiuota daugiau kaip 173 briedžių. Briedžių ir elnių gausumo kaita stebėta rengiant kasmetines apskaitas, į jas įtraukti miškininkai, savanoriai, vietinis jaunimas. Kad tas pats gyvūnas nebūtų suskaičiuotas kelis kartus, juos žymėdavo šaudant spalvotais dažais. Yra žinomos kelios briedžių ragų atmainos: plačiamenčiais, siauramenčiais (elnio tipo) ragais ir briedžiai su vienašakiais ragais. Retkarčiais buvo sumedžiojama gyvūnų su labai keistos formos gumbuotais ragais - vadinamais perukais. Vyriausias Klaipėdos krašto miškininkas Kurtas Hanemanas informuoja, kad tuo laiku pradėta vykdyti briedžių atranka, siekiama palaikyti briedžių su plačiomis ragų mentėmis linija ir sulaukti daugiau trofėjinių ragų. (Tuo metu dar nežinota genetikos taisyklė, kad kiekvienoje briedžių populiacijoje visą laiką būna briedžių su skirtinga ragų mentės forma, tik jų kiekybinis santykis būna 4:3:1 - aut. pastaba). Nemuno žemupys ir Nerija garsėjo briedžiais su plačiamenčiais ragais.

Kalvagirės siaubas

Esama kone tragikomiškų nutikimų su briedžiais dešiniajame Nemuno krante. Vieną perpasakotą prisiminimą užrašė ir paskelbė Mažosios Lietuvos kultūros istorijos puoselėtojas, žurnalistas -fotografas, rašytojas Bernardas Aleknavičius. 2001 m. Klaipėdos dienraščio priede "Gilija", jis paskelbė straipsnį "Ką ošia Kalvagirė?". Pasakotojas primena, kad Kalvagirėje XX a. pradžioje kurį laiką slėpęsis toks plėšikėlis (razbainikas) Raudonkrūtinis. Jis daug eibių valdininkams pridaręs, buvo didžiausias Tilžės žandarininkų siaubas, bet dosnus ir gailestingas prasčiokams. Jį matydavo tai Tilžėje, tai Šilokarčemoje alų gurkšnojant. Kartais pusmečiui jis dingdavo Žemaitijoje ir nieko apie jį nežinota. Be kitų jo darbų prisimenamas nuotykis apie klajojančią briedžio galvą. Kartą valdininkas (Landrotas) - apskrities viršininkas Kalvagirėje plačiaragį medžiojo. Nudėjo vieną gražuoli, bet laimikio būta tiek didelio, kad pasiimti jo niekaip negalėjo, tuomet ėmė ieškoti vežimo. Medžioklę stebėjo Raudonkrūtinis ir, jiems atitolus, nusipjovė briedžio galvą, užsidėjo ją ant kupros ir ėmė vaikščioti po aplinkines pamiškes taip gąsdindamas žmones. Moterys šaukė: "Šėtonas Kalvagirėje, Šėtonas".

Nemuno žemupio krašto simbolis

Ištaigūs plačiaragiai ilgainiui tapo Rytų Prūsijos simboliu. Briedžių ragai pavaizduoti Rytprūsių miestelių (Aluona, Šilutė) ir išeivių iš šio krašto herbuose. Septyniašakio briedžio rago-mentės atvaizdas yra įdage, kuriuo buvo ženklinami Trakėnų veislės arkliai. Jis paliko iki šių dienų. Elnių ragais - simboliais žymėtos vyriausios girininkijos žemėlapiuose. Briedžių rago mentės, jų galvos ar kūno siluetas puošė ne vieną suvenyrą ar linkėjimą iš Rytprūsių. Nuotraukų su jais yra bemaž visose prieškario Klaipėdos krašto knygose, atvirukuose ir suvenyruose iš Kuršių Nerijos. K.Demereckas savo kolekcijoje turi atviruką, kuris buvo apyvartoje po 1903 m. Jame pavaizduotas kronprincas Vilhelmas III, pozuojantis prieš 1903 m. rugsėjo 22 d. medžioklių Kukmiškyje metu paklotus du briedžius su elnio tipo ragais. Suprask: atvirukas iš ypatingos vietos, kur net Prūsijos kronprincai ne kartą lankėsi ir tokius briedžius paguldė. XX a. pr. Artūras Kitelis, Rusnės gydytojas, prisimena, kaip vykdavo garlaiviais ekskursijos iš Karaliaučiaus, Klaipėdos ar Berlyno stebėti briedžių Ventainės miške.

Briedžiai ir elniai ar jų ragai buvo populiarūs Rytprūsių vaizduojamojoje dailėje. Gumbynėje (Gusev) yra iš prieškario išlikusi 3 m aukščio bronzinė briedžio skulptūra. Ji buvo pastatyta 1912 m. rugsėjo 29 d. Jos autorius - Liudvikas Fordemėjeris (Ludwig Vordermeyer).

Amžininkai pasakoja, kad grafas Krokovas (Krockow) - puikus gyvūnų tapytojas, apie 1860 m. svečiavosi Ibenhorste ir piešė įvairius briedžių gyvenimo nutikimus, sukūrė žvėrių piešinių albumą. Medžioklės vaizdus, briedžius tapė keli žymūs dailininkai: Gerhardt Loebenberg (1891-1967 m.) ir Riechard Friese (1886-1935 m.), Hans Kallmeyer (1882-1961 m.) bei dailininkas D.V.Prokofieff. Jų paveikslai apie medžiokles ir jų trofėjus Romintos, Kukmiškyje bei Kuršių Nerijoje saugomi medžioklės muziejuose Miunchene ir Luneburge, puošia knygas apie Nemuno žemupio gamtą.

Bandoma atgaivinanti briedžių krašto paminklus

Briedžių krašto tradicijos buvo išnaikintos: Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Romintos medžiotojų pilis sudeginta - liko tik mūriniai koplyčios pamatai, vadinami "Geringo vila"; pilies bronzinė stovinčio elnio statula buvo išvežta kaip karo trofėjus ir šiuo metu yra Smolensko vaikų darželyje. Paitės medžiotojų namai apleisti. Sėkmingiau nutiko su briedžio stovyla Gumbynės mieste. Beveik pusamžio tremtį patyrė jo antrininkas Tilžėje. Paminklas pastatytas Tilžėje 1928 m. birželio 29 d. Pokario metu stovyla buvo perkelta į Kaliningrado zoologijos sodą ir tik praėjus penkiasdešimčiai metų, t.y. 2006 m. rugsėjo 3 d. rėmėjų iš Vokietijos pastangų dėka paminklas sugrąžintas į ankstesniąją vietą. Esama ir daugiau krašto kultūros atsigavimo ženklų. 1994 m. Kaliningrado apskrities gamtosaugininkai Kukmiškyje įkūrė draustinį "Diunnyj", apimantį visą Briedžiulės girią. Darbus parėmė Vokietijos visuomeninės organizacijos. Čia saugomi paupio kopų masyvai ir aplinkiniai pelkėti miškai. Jie taip pat bando atgaivinti briedžių krašto legendą. Šiam tikslui 2003 metais Kaliningrade įsteigtas rėmėjų fondas istorinių Paitės medžioklės namų atstatymui. Jį įsteigė fondo prezidentas A.L.Drownjaschin ir viceprezidentas, medžiotojas ir gamtosaugininkas iš Berlyno Juergen Leiste. Pamario Įsės kaimelyje, planuojamuose atrestauruoti Paitės upės medžioklės namuose, bus įkurti svečių namai. Manoma, kad netrukus juose bus galima atgaivinti ir pagal senas tradicijas rengti medžiokles aplinkiniuose Nemuno deltos miškuose iš Skirvytės, Įsės, Lujos, Karklės, Brioniškių kaimų. Gretimai įkurtas Europos pirminio biotopo "Gromovo" gamtos apsaugos centras (Naturschutzentrum Moosbruchhaus in Gromov, anksčiau - Hohenbruch). Nemuno žemupio briedžių legenda pamažu atgaivinama ir prikeliama naujam gyvenimui.

                   
                                   Romintos medžiotojų pilis.

              
     Vokietijos kronprincas Vilhelmas III pozuoja prieš 1903 m. rugsėjo 22 d. medžioklių
                          Kukmiškyje metu nušautus du briedžius.

              
                                         Sėkminga medžioklė.
 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.