Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 gegužės 13d. Nr. 9 (57)


	Džiaugtis reikėtų...
	Balandžio viduryje Šilutę pasiekė gera žinia: etnografinei žvejo sodybai Rusnėje, dar žinomai kaip Kazimiero Banio žvejo sodybai, suteikta valstybės apsauga. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo taryba etnokultūrinei žvejo sodybai, esančiai Skirvytėlės g. 8, Rusnėje, susidedančiai iš namo, sandėlio ir tvarto su daržine, suteikė teisinę apsaugą ir įrašė į Kultūros vertybių registrą bei apibrėžė teritorijos ribas, o visam kompleksui bei komplekso dalims nustatė regioninio reikšmingumo lygmenį. Šiandien šita sodyba-muziejus yra tapęs salos vizitine kortele. Retas besidomintis pamaryje esančiais lankytinais ir patraukliais objektais nepamini jos. Labai malonu lankytis ar pažinti šį kraštą ne tik dėl čia esančių sukauptų eksponatų ir vietos, bet ir nuostabaus bendravimo su muziejaus įkūrėju ir puoselėtoju ponu Kazimieru. Ilgai puoselėjęs ir kūręs šią vietą už savo asmenines lėšas ne kartą pasvarstydavo, kas bus, kai jo žemiška kelionė pasibaigs. Ar nebus viskas, ką jis per ilgus metus rinko ir kaupė, išdraskyta ir ištampyta senienos mėgėjų, o pati sodyba, dėl jos patrauklios vietos Rusnėje, netaps vertelgų taikiniu. Juo labiau, kad teisiškai dabar ši sodyba priklauso dviems šeimininkams. Kitas savininkas čia nesirodo jau keletą metų. Taigi, suteikta valstybės globa lyg ir išsprendžia kai kurias problemas. Tačiau šios pastabos - ne apie tai. Praėjusių metų vasarą, rengiantis minėti šios sodybos-muziejaus veiklos dešimtmetį, "Šilainės sodų" numeryje, kuris pasirodė liepos 10 dieną, buvo pasakota, kaip kuriama ir puoselėjama ši vieta. K.Banys prisiminė, kaip jis remontavo šiuos statinius ir kaip rengė juos muziejumi. Tada ne tik stogas buvo suremontuotas, bet ir sienos kai kurios sulopytos, suremontuotos lubos, išsaugant jų grožį ir pirmapradį patrauklumą. Tačiau kažin ar būtų galėjęs bent vinį į sieną įkalti muziejaus kūrėjas, jei visa tai jau būtų "globojama" valstybės. Tada būtų prireikę daugybės įvairiausių projektų, suderinimų ir, žinoma, laiko. O norint čia daryti remontus, to nebūtų galima atlikti be patyrusių specialistų. O jie, žinoma, šauniai brangesni. Šiandien galime išvardinti ne vieną pavyzdį, kai ta valstybės "globa" daugiau žalos, nei naudos padarė. Būta atvejų, kaip paminklosaugininkams saugant autentiškumą, tiesiog ne vienas statinys sugriuvo. Ar neatsitiks dabar taip su Rusnės pažiba? Juo labiau, kad minėtas įtraukimas į saugomųjų sąrašus nesuteikia jokios materialinės pagalbos. Tad ar neliks ponas Kazimieras "ant ledo", kai reikės duris ar sugedusią spyną pakeisti? O juk viską darė ir, matyt, ateityje darys, už savo pinigus ir savo jėgomis... Sodo sargo pastabos

Atgal...