Praėjo pati gražiausia vasaros šventė - Joninės arba Rasos.
Praėjo ji visoje Lietuvoje, tačiau didžiausią prasmę turėjo senajame
Rambyne.
Sunku žodžiais paaiškinti, tačiau ne vienas atvykęs į Rambyną ir jo
apylinkes pajunta keistą jausmą - ateina ramybė ir nusiraminimas. Gal ir ne
veltui šita vieta legendomis bei padavimais apipinta. Gal ir teisybės
nemaža, kad bet kur mūsų protėviai nei savo namų, nei šventovių nestatydavo.
Jausdavo žemės ir gamtos jėgas bei stiprybės iš to semdavosi. Šiandien mes
tai dažnai iš savo išsimokslinimo jau nebejaučiame. Nėra tiesioginių
įrodymų, tačiau, kad Rambyne būta didelės šventvietės bei didžiulės genties
centro - liudija ne vienas pasakojimas. Kalbama, kad čia kažkur turėjusi
būti ir Ramigės pilis bei pačios Skalvos centras. Ir apie legendinį šventą
akmenį pasakojama, kurį siekdamas savanaudiškų tikslų vienas svetimšalis
suskaldęs, tačiau iš to jokios naudos neturėjęs ir tuo darbu Rambyno kalno
prakeiksmą išjudinęs.
Nuo seno rinkosi čia per trumpiausią metų naktį - Rasas - šių apylinkių
žmonės. Suvažiuodavo žmonės ir iš Mažosios Lietuvos bei Didžiosios Lietuvos
- švęsdavo, linksmindavosi. Ir taip nuo seno buvo. Net sovietmečiu atėjūnai
negalėjo žmonių noro čia pabūti uždrausti. Tik buvo priversti pavadinti ją
saviškai. Tačiau jau buvo prarastas ryšys su gamta ir šventumu, todėl čia
suvažiavę žmonės rengė svetimas šiai vietai šventes ir puotas. Norėdami
palaikyti tvarką (o gal ir sutramdyti) tos valdžios pareigūnai būdavo
stipriai pasiruošę. Ir nežiūrint visko, vykdavo keisti dalykai. Ne vienas
per šias šventes yra nukentėjęs ar net galą gavęs...
Viskas pasikeitė vėl grįžus prie savo tvarkos. Svetimi dalykai užsimiršo.
Šių metų Rasos, kai vėl grįžtama prie tradicijos rengti čia chorinės muzikos
šventes, tai patvirtina. Ir suvažiavo ne tik mūsų, bet gretimo,
Karaliaučiaus, krašto žmonės. Vėl džiaugėsi susirinkusieji vieni kitais,
ramybe bei Rambyno jėgomis. Buvo gera ir malonu. Kalnas vėl tampa tikrąja
šventove.
|