Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 liepos 15d. Nr. 13 (61)


	Tapatybė - labai svarbu... Baigėsi dar vienas bandymas turėti tapatybę liudijantį simbolį. Savivaldybė yra sumaniusi turėti Šilutės krašto ženklą. Tai nėra visai nauja ir originali mintis. Tokį ženklą jau keletą metų bando sukurti ir Lietuvos valstybė. Nesiseka, nes tai, kas siūloma, dažnai pasirodo jau kažkur sukurta ir naudojama. Originalios idėjos - labai didelė vertybė ir turtas. Nesiseka ir Šilutės ženklą turėti. Jau antras skelbtas konkursas baigėsi nesėkme - tokio simbolio komisija neišrinko. Neišrinko, nes komisija, sudaryta iš vizualinių menų žinovų, istorikų, politikų, tarp gautų 88 siūlymų nepamatė tai, ko reikėtų tokiam ženklui - atpažinimo ir lengvai nusakomos tapatybės. Kartais kyla klausimas - kodėl jo iš viso reikia, jei yra visų žinomas, gražus ir labai patrauklus Šilutės miesto herbas. Šiuo atveju reikėtų žinoti, kad herbų naudojimas yra griežtai reglamentuotas, todėl bet kur jo naudoti negalima. Gal ir gerai, nes nusivalkiotų. Iš kitos pusės - tai miesto simbolis, o norėtųsi, kad tai būtų viso krašto (regiono) ženklas - simbolis. Žodžiu, nesiseka ir tiek. Dar norisi pastebėti, kad renkant ženklą kalba sukasi apie vizualųjį simbolį. Tačiau gali būti ir daugiau ženklų, kas liudytų atpažinamumą. Kažkada Šilutę garsino virtuvės baldai. Daug Lietuvos (net ir plačiosios tėvynės) šeimų galėjo didžiuotis, jei visuotino deficito laikais pavykdavo standartinėje daugiabučio virtuvėje pasikabinti raudonas ar žalias Šilutės baldžių gamintas spinteles. Tai buvo Šilutės ženklas. Mūsų ženklas yra ir žuvis. Nors karštai rūkyto karšio išklotinę žymiai paprasčiau įsigyti Nidoje ar kitoje Neringos vietoje, tačiau vis tiek ji netapo tos vietos simboliu. Žuvis pažįstama ir tapatinama vis dažniau su Šilutės kraštu. Taip pat kažkada Šilutės ženklu buvo dainų bei šokių kolektyvas "Rezginėlė". Kaip jis kūrėsi ir gyvavo, paskaitysite patys. Ne vienas šilutiškis ir pats gali nemažai papasakoti bei prisiminti apie tai, nes nemažai šeimų, netoliese esančių žmonių buvo vienaip ar kitaip su šiuo kolektyvu susiję. Kur tik nuvažiuodavo dainuojantys, grojantys ir šokantys "Rezginėlės" kolektyvo žmonės, tuojau juos atpažindavo ir tapatindavo su Šilute. Žinoma, kad taip būtų, reikėjo labai daug darbo, pastangų ir laiko. Šiandien kolektyvo nėra. Kažkam pasirodė, kad kelių vadovų išlaikymas (tik tiek, nes šokėjai, dainininkai ir kiti dalyviai buvo saviveiklininkai) yra didžiulė našta rajonui. Nėra ir šio buvusio garsaus ženklo. O gal dažniai tiesiog nepastebime ir nevertiname to, ką turime čia pat, šalia... Sodo sargas

Atgal...