Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 liepos 22d. Nr. 14 (62)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
  Žalia - gyvenimo spalva  
     
 

Šiais 2008 metais minime Vydūno, Mažosios Lietuvos filosofo, švietėjo ir kūrėjo 140-ąias gimimo metines. Ta proga Lietuvoje vyko ir vyksta daug šio garbingam didžiavyriui skirtų renginių. Vydūnas buvo paminėtas ir Kintuose, kur prasidėjo šio švietėjo profesinis kelias. Ta proga Kintų Vydūno kultūros centras surengė moksleivių literatūrinės kūrybos ir piešinių darbų konkursą pavadintą „Žalia - gyvenimo spalva“. Jame buvo kviečiama per Vydūną ir jo darbus pažvelgti į mus supantį pasaulį. Šiandien pristatome keletos laureatų darbus.

Žalia - gyvenimo spalva

Andrius Gavrilovas,
12 klasė, Klaipėdos Vydūno vidurinė mokykla

Nuo senų laikų žmoniją kankino klausimai - kokia yra gyvenimo prasmė, aplinkinių daiktų esmė, kas mes esame iš tikrųjų? Žmonės gimsta, gyvena, miršta. Ateina vis naujos kartos, kurios taip pat stengiasi suvokti gyvenimo mechanizmo esmę, bet vieningo atsakymo neranda. Skirtingų sričių specialistai ir vis kitą gyvenimo patirtį turintys žmonės egzistencijos prasmę interpretuoja skirtingai sukurdami vis naujų mąstymo modelių.

Viskas pasaulyje paremta kūryba. Architektai kuria pastatus, menininkai - meno kūrinius, Parlamento nariai - įstatymus... Netgi vaikas nuo mažens savo noru ima ką nors kurti-piešti, lipdyti, statyti, klijuoti... Vydūnas teigė: "Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks yra kurdamas." Tai yra ir gražu, ir būtina. Kūryba yra žmogaus viduje, jo genuose. Kūrė ir senovės laikų gyventojai, ir šių laikų žmonės. Tik kuriant pasaulyje gali egzistuoti progresas. Keista net pagalvoti apie tai, kokiame išsivystymo lygyje būtų žmonija, jei ji nesugebėtų to daryti.

Tačiau visi mes suprantame, kad realybė - tai ne vien kūryba. Nuolatiniai karai, konfliktai, revoliucijos nuo neatmenamų laikų griovė ir griauna tai, kas buvo sukurta. "Su skydu ar ant skydo," - jau prieš daugelį metų sakydavo spartiečiai išvykdami į mūšio lauką. Žmogui suteiktas begalinis noras sunaikinti priešą galėjo užgožti kitus jausmus ir karys, nepaisydamas pavojaus savo gyvybei, veikė kaip žudymo mašina. Bet iš esmės jis kovojo prieš tokį patį žmogų, prieš tokį patį Homo Sapiens, kuris savo ruožtu taip pat buvo pasirengęs arba žūti, arba grįžti į tėvynę nugalėtoju. Milijonai žmonių buvo priversti kariauti vienas su kitu vietoj to, kad skleistų gėrį ir kurtų. Jei žmogus gali sukelti tiek kančios, tai dabartinis jo gyvenimo tikslas turėtų būti suvokti, kodėl jis taip daro, suprasti savo žiaurių poelgių esmę. Suvokus esmę galima pakeisti ir realybę.

Žinoma, žmogus gali būti ne tik blogio, bet ir gėrio skleidėjas. Renesanso laikų prancūzų filosofas ir rašytojas Mišelis de Montenis teigė, kad gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių. Tai reiškia, kad mes galime padaryti įtaką savo ir kitų gyvenimams. Skleisdami ir propaguodami gėrį galime ir gyvenimą juo paversti. Tą patį manė ir Vydūnas sakydamas, kad santykiuodami su tuo, kas tauru ir kilnu, mes šviesėjame. Iš to galima spręsti, kad viena pagrindinių gyvenimo prasmių turi būti gėrio skleidimas ir siekimas, kad kuo daugiau žmonių tai darytų.

Kaip ten bebūtų, vien gėrio skleidimas neatsako į klausimą, kas iš tikrųjų yra žmogus ir kokia jo paskirtis Žemėje. Prancūzų filosofas, fizikas, matematikas Renė Dekartas pasakė daugeliui žinomą frazę: "Mąstau, vadinasi esu". Mąstyti - tai bandyti suvokti kokio nors dalyko esmę, atrasti jo veikimo mechanizmą. Jei mąstyti reiškia egzistuoti, tai mąstyti apie egzistenciją gal ir yra egzistencijos prasmė? Kitas prancūzų filosofas bei rašytojas Volteras teigė, kad labai svarbu nenustoti kelti klausimus. Mąstantis žmogus yra priverstas tai daryti nuolat. Vadinasi, gyveni tol, kol turi ką tyrinėti ir pažinti, o gyvenimo esmė - tai nuolatinis bandymas ją suvokti.

Amžinųjų gyvenimo būties klausimų svarba pasireiškia ir literatūros kūriniuose. Pavyzdžiui, Gėtės poemoje "Faustas" pagrindinis veikėjas už žinias ir pasaulio esmės suvokimą net pasiryžta parduoti savo sielą Mefistofeliui. Sudarant sandėrį jam net nerūpi tai, kad jo siela bus priversta amžinai tarnauti velniui. Tai įrodo, kad žinių ir savo esmės suvokimas gali būti svarbesnis už visa kita.

Į gyvenimo prasmės klausimus nėra atsakyta iki šiol. Tikriausiai į juos bus bandoma atsakyti tol, kol egzistuos žmonija. Tačiau kiekvienas gali atrasti bent jau savo gyvenimo prasmę. Žmogus savo darbais, poelgiais, siekiu šviesėti gali padaryti pasaulį geresne vieta sau ir kitiems. Istorija rodo, kad karai ir nesantaika gimdo blogį ir kančią, o juk mūsų nuotaika kinta pagal tai, ką mąstome, kokias mintis kaupiame. Taigi, jei žmogus pasiryžta savo gyvenimo prasmę įkūnyti kūryboje ir gėrio skleidime, jis padeda ir sau, ir kitiems.
Mokytoja Lilija Bručkienė


Simona Kačinskaitė, Šilutės Vydūno gimnazija, 11g klasė, mokytoja Daliutė Montvydienė

"Santykiuodami su tuo, kas tauru ir kilnu, mes šviesėjame."
(Iš "Vydūno žodis jaunimui")


Iveta Raudonytė,
10 klasė, Klaipėdos r. Agluonėnų pagrindinė mokykla

Kintai - laimingas Mažosios Lietuvos pakraščio žvejų kaimas. Laimingas todėl, kad čia gyveno, kūrė, mąstė didelis žmogus Vilhelmas Storosta - Vydūnas. Laimingas dar ir dėl to, kad šio ypatingo žmogaus dvasia, rodos, ir dabar globoja, saugo Kintus ir jų žmones. Praėjo daugiau kaip pusšimtis metų nuo šio didžio žmogaus mirties, keitėsi žmonių gyvenimo būdas, jų santykiai, gyvenimo kokybė, tačiau Vydūno filosofinės mintys liko labai artimos, suprantamos, reikalingos ir šiuolaikiniam žmogui, ypač jaunam, ieškančiam savojo gyvenimo kelio ir savosios gyvenimo prasmės.

Man ypač artimos yra Vydūno mintys apie žmogaus savęs pažinimą: "Žmogus turi suvokti save. Kelias į amžinybę, jo žmogiškos esmės brendimas vyksta trimis dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis, teisingumas, savęs žinojimas - visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už visus kitus. Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis žmogus."

Aš ieškau savyje to didelio žmogaus, todėl galvoju, ką galėčiau nuveikti, kad įprasminčiau kiekvieną savo dieną. O prasideda ji įprastai, ta mokinio diena. Ėjimu į mokyklą. Iš Vanagų į Agluonėnus. Kelias tolimas: kas rytą praeinu pro šimtametę Evangelikų - liuteronų bažnyčią, kurioje kiekvieną sekmadienį vis dar gaudžia rašytojos Ievos Simonaitytės dovanoti vargonai. Ir skamba varpai, kurie sukviečia šišioniškius pasimelsti, pabūti kartu, juk tiek nedaug jų šiame krašte liko. Paėjėjusi kiek toliau, sutinku raudonų plytų pradinę mokyklą, kurioje dar tebegyvena pirmoji mokytoja. Gal kažkur tos senosios mokyklos palėpėje yra senas suolas, kuriame sėdėjo Ėvikė... Pakely pasitinka mane Etnografinės kapinaitės ir išmintingi Šventojo Rašto žodžiai ant jų vartų: "Kas aš buvau ir tu esi, kas aš esu ir tu būsi." Čionai ilsisi I. Simonaitytės artimieji, jos mokytojas Emill Bleiweiss, žymus šio krašto veikėjas Kristupas Lokys, giesmyno autorius Jurgis Sprogys. Kapinaitės apaugusios šimtamečiais medžiais, kuriose suokia lakštingalos. Čia paskutiniam poilsiui sugulė visi senieji Vanagų žmonės. Man labai svarbios šios vietos, nes čia gyveno mano seneliai, gimė mano mama, gyvename mes su broliu.

Gal todėl aš einu iš trobos į trobą, norėdama, kuo daugiau sužinoti apie šių žmonių papročius, gyvenimo būdą, ir visa tai užrašyti. Suprantu, kad išeinantis žmogus nusineša daugybę nepapasakotų istorijų, nepadainuotų dainų. Man yra svarbu suskubti, kuo daugiau atskleisti šio krašto paslapčių, čia aš randu savo gyvenimo prasmę. Tai yra didžiausi dvasios turtai, kuriuos dar privalau išgelbėti. Juk anų laikų žmonės negalėjo žinoti, kad jie, jų gyvenimas, buitis, papročiai taps Lietuvos simboliu. Juk ką šiandien turim gražiausia, kildinama iš senojo kaimo. Kai girdžiu Vanagų bažnyčios dūžius vakaro tyloj, kai užuodžiu šutinamų bulvių garą, kai girdžiu senąją šišioniškių tarmę, tada taip stipriai pajuntu ryšį su praeitimi. Ir man tada atrodo, kad kiekvienas širdy nešioja savo protėvių sielą. Tada aš jaučiuosi didelė, o mano darbai svarbūs ir prasmingi. Ir tada, kai kalbinu čia gyvenančius žmones, užrašinėju jų pasakojimus, ir tada, kai pati pasakoju pirmą kartą atvykusiems į mano gimtuosius Vanagus. Man norisi rėkti: "Susipažinkite, koks gražus, koks įdomus, koks turtingas yra mano kaimas!" Ir reikia tik vieno didelio žmogaus, kad kaimas taptų žinomas, lankomas. Aš mokausi iš Ievos Simonaitytės tvirtumo ir meilės savam kraštui. Aš mokausi iš Vydūno, tarsi iš nuoseklaus gyvenimo išminties vadovėlio pažįstant save, einant į harmoniją ir vienovę su visa, kas yra.

"Ar turime kitą tokį Dvasios Milžiną, Regėtoją kaip Vydūnas, kuris galėtų padėti tautai pereiti į naują mąstymą, į naują pasaulį ir ten rasti sau vietą? Ar turi mūsų tauta iškilesnį mistiką, Dvasinį Mokytoją, galintį būti tautai tuo raktu, kuris atrakina duris į didžiuosius Būties Slėpinius ir kartu į pilnatvę, į išganymą? Ne kiekviena tauta gali pasigirti turinti Vydūną - ėjimo į Didžiuosius Slėpinius Mokytoją." - rašė prof. I.Končius.

Tik ar mes, XXI a. žmonės, per skubėjimą ir mašinų gausmą begirdime, ką mums nori pasakyti Didysis Mokytojas? Ar sielose begali atsirasti vietos jo žodžiui, kai sielos tokios apsnūdusios, pavargusios, pilnos materijos, bet ne dvasios? Ir kai aš kasryt einu per Vanagų kaimą, mano siela prisipildo varpų gaudesio, lakštingalų suokimo, ramybės ir žinojimo, kad mano kaimas pats gražiausias ir, kad aš XXI a. žmogus jaučiu stiprų ryšį su savo protėviais.
Mokytoja Virginija Kuorienė

                         
                          Gintarė Aršėnaitė,
                          Šilutės pirmoji gimnazija, 2 klasė, mokytoja Kristina Blankaitė


"Mano šviesulys"

Šilinta Jančauskaitė,
7 klasė, Kintų vidurinė mokykla

Mano šeima - didžiausias šviesulys, kuris mane kviečia, o kartais net stumia į savitą gyvenimo kelią.

Mano tėvai užsiima joga ir gyvena sveikai. Nevalgo mėsos, sportuoja, mėgsta daug laiko leisti gamtoje, gryname ore. Jie priima kitokias nei visi aplinkiniai gyvenimo tiesas: negalvoja pesimistiškai, nesmerkia žmonių, neapkalba kitų, tiki žiniuoniais ... ir panašiai. Ir man visa tai patinka.

Žinau, kad gyvenimas gali būti ne tik gražus, bet ir su skaudžiomis problemomis. Jau esu patyrusi, jog jas įveikti daug lengviau galvojant optimistiškai ir su mylimų žmonių pagalba. Reikia tik tikėti, kad viskas, kas beatsitinka, veda tik į gera.

Ypatinga ir mano močiutė. Jos namuose yra didžiausia biblioteka. Knygos apie meną, istoriją, žmones, daug poezijos tomelių. Man patinka skaityti. Dabar ypatingai pamėgau Šekspyro dramas. Įdomu sužinoti, kaip žmonės tais senais laikais, prieš kelis šimtus metų, gyveno. Tai mane skatina pačią ką nors gražaus kurti. Pas močiutę visuomet piešiu, nes, pavarčius tapytojų darbų albumus, ir man norisi taip sugebėti...

Man patinka gyventi menininkų šeimoje. Viskas atrodo kitaip - šviesiau ir įdomiau. Kai buvau mažesnė, mane supo kita aplinka, manau, joje buvo ir tokių žmonių, kurie nebūtų galėję manęs skatinti, suteikti žinių mano protui. Džiaugiuosi, kad prieš kelerius metus viskas pasikeitė, mūsų dabartinė šeima yra būtent tokia - darni ir nuolat siekianti didesnės šviesos.

Šitoks gyvenimas su tėvais, bendravimas su močiute mane skatina būti savimi, nepasiduoti paikai bendraamžių įtakai, galvoti apie savo ateitį. Kai žinai, ko nori iš gyvenimo, tai lengviau nesusidėti su tokiais, kurie tuščiai leidžia laiką.

Esu dėkinga savo artimiausiems tikriems draugams, kad jie mane supranta. Tarp jų jaučiuosi jaukiai ir suvokiu, kad gyvenimas skuba ne veltui, kad krypsta gera linkme. Kiekvieną dieną stengiuos sužinoti ką nors nauja, nešvaistau laiko. Juk tiek yra įdomių dalykų!

Džiaugiuosi, kad augu man patinkančioje gražioje ir taurioje šeimoje, kad šviesėju, ir stengsiuos šviesėti, kiek sugebėsiu.
Mokytoja Nijolė Sodonienė

 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.