Šiais 2008 metais minime
Vydūno, Mažosios Lietuvos filosofo, švietėjo ir kūrėjo 140-ąias gimimo
metines. Ta proga Lietuvoje vyko ir vyksta daug šio garbingam didžiavyriui
skirtų renginių. Vydūnas buvo paminėtas ir Kintuose, kur prasidėjo šio
švietėjo profesinis kelias. Ta proga Kintų Vydūno kultūros centras surengė
moksleivių literatūrinės kūrybos ir piešinių darbų konkursą pavadintą Žalia
- gyvenimo spalva. Jame buvo kviečiama per Vydūną ir jo darbus pažvelgti į
mus supantį pasaulį. Šiandien pristatome keletos laureatų darbus.
Žalia - gyvenimo spalva
Andrius
Gavrilovas,
12 klasė, Klaipėdos Vydūno vidurinė mokykla
Nuo senų laikų žmoniją kankino klausimai - kokia yra gyvenimo prasmė,
aplinkinių daiktų esmė, kas mes esame iš tikrųjų? Žmonės gimsta, gyvena,
miršta. Ateina vis naujos kartos, kurios taip pat stengiasi suvokti gyvenimo
mechanizmo esmę, bet vieningo atsakymo neranda. Skirtingų sričių
specialistai ir vis kitą gyvenimo patirtį turintys žmonės egzistencijos
prasmę interpretuoja skirtingai sukurdami vis naujų mąstymo modelių.
Viskas pasaulyje paremta kūryba. Architektai kuria pastatus, menininkai -
meno kūrinius, Parlamento nariai - įstatymus... Netgi vaikas nuo mažens savo
noru ima ką nors kurti-piešti, lipdyti, statyti, klijuoti... Vydūnas teigė:
"Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks yra kurdamas." Tai yra ir gražu, ir
būtina. Kūryba yra žmogaus viduje, jo genuose. Kūrė ir senovės laikų
gyventojai, ir šių laikų žmonės. Tik kuriant pasaulyje gali egzistuoti
progresas. Keista net pagalvoti apie tai, kokiame išsivystymo lygyje būtų
žmonija, jei ji nesugebėtų to daryti.
Tačiau visi mes suprantame, kad realybė - tai ne vien kūryba. Nuolatiniai
karai, konfliktai, revoliucijos nuo neatmenamų laikų griovė ir griauna tai,
kas buvo sukurta. "Su skydu ar ant skydo," - jau prieš daugelį metų sakydavo
spartiečiai išvykdami į mūšio lauką. Žmogui suteiktas begalinis noras
sunaikinti priešą galėjo užgožti kitus jausmus ir karys, nepaisydamas
pavojaus savo gyvybei, veikė kaip žudymo mašina. Bet iš esmės jis kovojo
prieš tokį patį žmogų, prieš tokį patį Homo Sapiens, kuris savo ruožtu taip
pat buvo pasirengęs arba žūti, arba grįžti į tėvynę nugalėtoju. Milijonai
žmonių buvo priversti kariauti vienas su kitu vietoj to, kad skleistų gėrį
ir kurtų. Jei žmogus gali sukelti tiek kančios, tai dabartinis jo gyvenimo
tikslas turėtų būti suvokti, kodėl jis taip daro, suprasti savo žiaurių
poelgių esmę. Suvokus esmę galima pakeisti ir realybę.
Žinoma, žmogus gali būti ne tik blogio, bet ir gėrio skleidėjas. Renesanso
laikų prancūzų filosofas ir rašytojas Mišelis de Montenis teigė, kad
gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; koks
jis bus, priklausys nuo mūsų pačių. Tai reiškia, kad mes galime padaryti
įtaką savo ir kitų gyvenimams. Skleisdami ir propaguodami gėrį galime ir
gyvenimą juo paversti. Tą patį manė ir Vydūnas sakydamas, kad santykiuodami
su tuo, kas tauru ir kilnu, mes šviesėjame. Iš to galima spręsti, kad viena
pagrindinių gyvenimo prasmių turi būti gėrio skleidimas ir siekimas, kad kuo
daugiau žmonių tai darytų.
Kaip ten bebūtų, vien gėrio skleidimas neatsako į klausimą, kas iš tikrųjų
yra žmogus ir kokia jo paskirtis Žemėje. Prancūzų filosofas, fizikas,
matematikas Renė Dekartas pasakė daugeliui žinomą frazę: "Mąstau, vadinasi
esu". Mąstyti - tai bandyti suvokti kokio nors dalyko esmę, atrasti jo
veikimo mechanizmą. Jei mąstyti reiškia egzistuoti, tai mąstyti apie
egzistenciją gal ir yra egzistencijos prasmė? Kitas prancūzų filosofas bei
rašytojas Volteras teigė, kad labai svarbu nenustoti kelti klausimus.
Mąstantis žmogus yra priverstas tai daryti nuolat. Vadinasi, gyveni tol, kol
turi ką tyrinėti ir pažinti, o gyvenimo esmė - tai nuolatinis bandymas ją
suvokti.
Amžinųjų gyvenimo būties klausimų svarba pasireiškia ir literatūros
kūriniuose. Pavyzdžiui, Gėtės poemoje "Faustas" pagrindinis veikėjas už
žinias ir pasaulio esmės suvokimą net pasiryžta parduoti savo sielą
Mefistofeliui. Sudarant sandėrį jam net nerūpi tai, kad jo siela bus
priversta amžinai tarnauti velniui. Tai įrodo, kad žinių ir savo esmės
suvokimas gali būti svarbesnis už visa kita.
Į gyvenimo prasmės klausimus nėra atsakyta iki šiol. Tikriausiai į juos bus
bandoma atsakyti tol, kol egzistuos žmonija. Tačiau kiekvienas gali atrasti
bent jau savo gyvenimo prasmę. Žmogus savo darbais, poelgiais, siekiu
šviesėti gali padaryti pasaulį geresne vieta sau ir kitiems. Istorija rodo,
kad karai ir nesantaika gimdo blogį ir kančią, o juk mūsų nuotaika kinta
pagal tai, ką mąstome, kokias mintis kaupiame. Taigi, jei žmogus pasiryžta
savo gyvenimo prasmę įkūnyti kūryboje ir gėrio skleidime, jis padeda ir sau,
ir kitiems.
Mokytoja Lilija Bručkienė
Simona Kačinskaitė, Šilutės Vydūno gimnazija, 11g klasė, mokytoja Daliutė
Montvydienė
"Santykiuodami su tuo, kas tauru ir kilnu, mes šviesėjame."
(Iš "Vydūno žodis jaunimui")
Iveta Raudonytė,
10 klasė, Klaipėdos r. Agluonėnų pagrindinė mokykla
Kintai - laimingas Mažosios Lietuvos pakraščio žvejų kaimas. Laimingas
todėl, kad čia gyveno, kūrė, mąstė didelis žmogus Vilhelmas Storosta -
Vydūnas. Laimingas dar ir dėl to, kad šio ypatingo žmogaus dvasia, rodos, ir
dabar globoja, saugo Kintus ir jų žmones. Praėjo daugiau kaip pusšimtis metų
nuo šio didžio žmogaus mirties, keitėsi žmonių gyvenimo būdas, jų santykiai,
gyvenimo kokybė, tačiau Vydūno filosofinės mintys liko labai artimos,
suprantamos, reikalingos ir šiuolaikiniam žmogui, ypač jaunam, ieškančiam
savojo gyvenimo kelio ir savosios gyvenimo prasmės.
Man ypač artimos yra Vydūno mintys apie žmogaus savęs pažinimą: "Žmogus turi
suvokti save. Kelias į amžinybę, jo žmogiškos esmės brendimas vyksta trimis
dvasinio augimo etapais: sau, tautai, žmonijai. Sąžinė, išmintis,
teisingumas, savęs žinojimas - visi šie žmogaus reiškiniai yra aukščiau už
visus kitus. Kiekvienas turi suprasti, jog jame yra tikrasis, didysis
žmogus."
Aš ieškau savyje to didelio žmogaus, todėl galvoju, ką galėčiau nuveikti,
kad įprasminčiau kiekvieną savo dieną. O prasideda ji įprastai, ta mokinio
diena. Ėjimu į mokyklą. Iš Vanagų į Agluonėnus. Kelias tolimas: kas rytą
praeinu pro šimtametę Evangelikų - liuteronų bažnyčią, kurioje kiekvieną
sekmadienį vis dar gaudžia rašytojos Ievos Simonaitytės dovanoti vargonai.
Ir skamba varpai, kurie sukviečia šišioniškius pasimelsti, pabūti kartu, juk
tiek nedaug jų šiame krašte liko. Paėjėjusi kiek toliau, sutinku raudonų
plytų pradinę mokyklą, kurioje dar tebegyvena pirmoji mokytoja. Gal kažkur
tos senosios mokyklos palėpėje yra senas suolas, kuriame sėdėjo Ėvikė...
Pakely pasitinka mane Etnografinės kapinaitės ir išmintingi Šventojo Rašto
žodžiai ant jų vartų: "Kas aš buvau ir tu esi, kas aš esu ir tu būsi."
Čionai ilsisi I. Simonaitytės artimieji, jos mokytojas Emill Bleiweiss,
žymus šio krašto veikėjas Kristupas Lokys, giesmyno autorius Jurgis Sprogys.
Kapinaitės apaugusios šimtamečiais medžiais, kuriose suokia lakštingalos.
Čia paskutiniam poilsiui sugulė visi senieji Vanagų žmonės. Man labai
svarbios šios vietos, nes čia gyveno mano seneliai, gimė mano mama, gyvename
mes su broliu.
Gal todėl aš einu iš trobos į trobą, norėdama, kuo daugiau sužinoti apie šių
žmonių papročius, gyvenimo būdą, ir visa tai užrašyti. Suprantu, kad
išeinantis žmogus nusineša daugybę nepapasakotų istorijų, nepadainuotų
dainų. Man yra svarbu suskubti, kuo daugiau atskleisti šio krašto paslapčių,
čia aš randu savo gyvenimo prasmę. Tai yra didžiausi dvasios turtai, kuriuos
dar privalau išgelbėti. Juk anų laikų žmonės negalėjo žinoti, kad jie, jų
gyvenimas, buitis, papročiai taps Lietuvos simboliu. Juk ką šiandien turim
gražiausia, kildinama iš senojo kaimo. Kai girdžiu Vanagų bažnyčios dūžius
vakaro tyloj, kai užuodžiu šutinamų bulvių garą, kai girdžiu senąją
šišioniškių tarmę, tada taip stipriai pajuntu ryšį su praeitimi. Ir man tada
atrodo, kad kiekvienas širdy nešioja savo protėvių sielą. Tada aš jaučiuosi
didelė, o mano darbai svarbūs ir prasmingi. Ir tada, kai kalbinu čia
gyvenančius žmones, užrašinėju jų pasakojimus, ir tada, kai pati pasakoju
pirmą kartą atvykusiems į mano gimtuosius Vanagus. Man norisi rėkti:
"Susipažinkite, koks gražus, koks įdomus, koks turtingas yra mano kaimas!"
Ir reikia tik vieno didelio žmogaus, kad kaimas taptų žinomas, lankomas. Aš
mokausi iš Ievos Simonaitytės tvirtumo ir meilės savam kraštui. Aš mokausi
iš Vydūno, tarsi iš nuoseklaus gyvenimo išminties vadovėlio pažįstant save,
einant į harmoniją ir vienovę su visa, kas yra.
"Ar turime kitą tokį Dvasios Milžiną, Regėtoją kaip Vydūnas, kuris galėtų
padėti tautai pereiti į naują mąstymą, į naują pasaulį ir ten rasti sau
vietą? Ar turi mūsų tauta iškilesnį mistiką, Dvasinį Mokytoją, galintį būti
tautai tuo raktu, kuris atrakina duris į didžiuosius Būties Slėpinius ir
kartu į pilnatvę, į išganymą? Ne kiekviena tauta gali pasigirti turinti
Vydūną - ėjimo į Didžiuosius Slėpinius Mokytoją." - rašė prof. I.Končius.
Tik ar mes, XXI a. žmonės, per skubėjimą ir mašinų gausmą begirdime, ką mums
nori pasakyti Didysis Mokytojas? Ar sielose begali atsirasti vietos jo
žodžiui, kai sielos tokios apsnūdusios, pavargusios, pilnos materijos, bet
ne dvasios? Ir kai aš kasryt einu per Vanagų kaimą, mano siela prisipildo
varpų gaudesio, lakštingalų suokimo, ramybės ir žinojimo, kad mano kaimas
pats gražiausias ir, kad aš XXI a. žmogus jaučiu stiprų ryšį su savo
protėviais.
Mokytoja Virginija Kuorienė
Gintarė Aršėnaitė,
Šilutės pirmoji gimnazija, 2 klasė, mokytoja Kristina Blankaitė
"Mano šviesulys"
Šilinta Jančauskaitė,
7 klasė, Kintų vidurinė mokykla
Mano šeima - didžiausias šviesulys, kuris mane kviečia, o kartais net stumia
į savitą gyvenimo kelią.
Mano tėvai užsiima joga ir gyvena sveikai. Nevalgo mėsos, sportuoja, mėgsta
daug laiko leisti gamtoje, gryname ore. Jie priima kitokias nei visi
aplinkiniai gyvenimo tiesas: negalvoja pesimistiškai, nesmerkia žmonių,
neapkalba kitų, tiki žiniuoniais ... ir panašiai. Ir man visa tai patinka.
Žinau, kad gyvenimas gali būti ne tik gražus, bet ir su skaudžiomis
problemomis. Jau esu patyrusi, jog jas įveikti daug lengviau galvojant
optimistiškai ir su mylimų žmonių pagalba. Reikia tik tikėti, kad viskas,
kas beatsitinka, veda tik į gera.
Ypatinga ir mano močiutė. Jos namuose yra didžiausia biblioteka. Knygos apie
meną, istoriją, žmones, daug poezijos tomelių. Man patinka skaityti. Dabar
ypatingai pamėgau Šekspyro dramas. Įdomu sužinoti, kaip žmonės tais senais
laikais, prieš kelis šimtus metų, gyveno. Tai mane skatina pačią ką nors
gražaus kurti. Pas močiutę visuomet piešiu, nes, pavarčius tapytojų darbų
albumus, ir man norisi taip sugebėti...
Man patinka gyventi menininkų šeimoje. Viskas atrodo kitaip - šviesiau ir
įdomiau. Kai buvau mažesnė, mane supo kita aplinka, manau, joje buvo ir
tokių žmonių, kurie nebūtų galėję manęs skatinti, suteikti žinių mano
protui. Džiaugiuosi, kad prieš kelerius metus viskas pasikeitė, mūsų
dabartinė šeima yra būtent tokia - darni ir nuolat siekianti didesnės
šviesos.
Šitoks gyvenimas su tėvais, bendravimas su močiute mane skatina būti savimi,
nepasiduoti paikai bendraamžių įtakai, galvoti apie savo ateitį. Kai žinai,
ko nori iš gyvenimo, tai lengviau nesusidėti su tokiais, kurie tuščiai
leidžia laiką.
Esu dėkinga savo artimiausiems tikriems draugams, kad jie mane supranta.
Tarp jų jaučiuosi jaukiai ir suvokiu, kad gyvenimas skuba ne veltui, kad
krypsta gera linkme. Kiekvieną dieną stengiuos sužinoti ką nors nauja,
nešvaistau laiko. Juk tiek yra įdomių dalykų!
Džiaugiuosi, kad augu man patinkančioje gražioje ir taurioje šeimoje, kad
šviesėju, ir stengsiuos šviesėti, kiek sugebėsiu.
Mokytoja Nijolė Sodonienė |