Šilainės sodas

	Bendras Šilutės laikraščio "Šilokarčema" ir Šilutės kraštotyros draugijos projektas Projektą remia:
Leidinys pamario krašto kultūrai
2008 rugpjūčio 5d. Nr. 15 (63)


	Kapinės Mažojoje Lietuvoje. Jų tyrimai. II d.
	Martynas PURVINAS, Marija PURVINIENĖ Tvarkingame krašte kapinės taip pat planuotos tvarkingai. Stačiakampis jų plotas būdavo padalinamas kapų eilėmis, paliekant pagrindinį taką ar kt. Tiesa, per ilgesnį laiką pirminis griežtas suplanavimas kiek pakisdavo, įvairiai klostantis atskirų giminių (šeimos kapų sklypelio naudotojų) likimui. Įvairiu laiku statyti antkapiniai paminklai kiek pasislinkdavo ir pan. (ypač kaimų kapinėse). Griežtesnė tvarka išlikdavo didesnių ir turtingesnių gyvenviečių kapinėse, kur šeimų sklypai būdavo aptveriami metaliniais aptvarais, tarp kurių eilių būdavo nuvedami takai ir keliukai. Būdavo mišrių kapinių. Antai prie Suvernų kaimo kapinių prisišliejo Jociškių dvaro kapinaitės, į kurias vedė atskiras įėjimas - įvažiavimas. Tose dvaro kapinaitėse buvo pastatyta koplyčia - mauzoliejus. Ta koplyčia, kaip ir beveik visi tokie statiniai Mažojoje Lietuvoje, visiškai sunaikinta po 1944 metų. Savotiškas laidojimo pavyzdys - Priekulėje ant Minijos kranto koplyčia - mauzoliejus, pastatyta vietos turtuolio artimiesiems (taip pat išplėšta ir suniokota po 1944 metų). Kapines apjuosdavo sodintų medžių eile. Tokiose juostose sodintos eglės, liepos, uosiai, klevai, ąžuolai, beržai ir kt. Pačiose kapinėse taip pat sodinti tradiciniai krašto medžiai - ąžuolai ir liepos (kartais išdėstomi tam tikra tvarka). Ne vienose krašto kapinėse teko aptikti itin senų ir didelių ąžuolų. Gal tie senieji medžiai rodo ir pačių kapinių senumą, gal įrengiant kapines kai kur glaustąsi prie jau buvusių didžiųjų ąžuolų. Pačiame kapinių plote didžiųjų medžių sodinta nedaug (matyt, kad jų metamas šešėlis nestelbtų mėgiamų gėlių bei kitų dekoratyvinių augalų). Ten sodinti mažesni krūmai: alyvos, lanksvos, baltuogės meškytės ir kt. Turbūt nuo XIX a. pamėgtos amžinai žaliuojančios tujos - jų daug sodinta krašto kapinėse. Neretai tujomis ir eglutėmis, ar tik eglutėmis, juostas šeimos kapo plotas - žalitvore atsiribojant nuo kaimynų. Sovietinė okupacija bei krašto kolonizacija labai pakeitė ir senųjų kapinių želdinius. Didieji medžiai po 1944 metų būdavo masiškai kertami malkoms, grobiami parduoti ar naujųjų gyventojų reikmėms kaip kokybiška mediena. Daug kur tik iš didžiųjų kelmų galima spėti apie buvusį senųjų kapinių apželdinimą. Apleistose kapinėse sudygo ir augo niekieno nesodinti želdiniai - drebulės, beržai ir kt. Krašte neretos audros apnuogintose (savo didžiųjų medžių juostas praradusiose) kapinėse išversdavo senstančius ir mažiau atsparius augalus (ypač tujas, egles). Taip apleistos kapinės kai kur tapdavo neįžengiamais vėjovartų ir naujųjų sąžalynų brūzgynais. Daug kur įsigalėjo alyvos, kai kur sudarydamos nepraeinamas tankmes. Trąšioje kapinių dirvoje sparčiai ir chaotiškai augantys naujieji želdiniai po 1944 metų visai pakeitė Mažosios Lietuvos kapinių tradicinį vaizdą. Padrikai augančių medžių šaknys iškeldavo antkapinių paminklų pamatus, suskaldydavo betoninius kapų apvadus ir kt. Tačiau tie neįžengiami brūzgynai kai kur išsaugojo vertingas senųjų kapinių liekanas: įdomius antkapinius paminklus ir kt. Atgimimo metais pradėjus tvarkyti Klaipėdos krašto kapines, šalinant iš jų želdinius, virtuolius, retinant tankmes, sulaukta liūdno rezultato - naujos kapinių grobimo bangos. Netrukta pagrobti atidengtus antkapinius paminklus, metalinius kryžius ir kt. Kadangi vos išvalius kapines (ir dirbant pačius darbus) nepasirūpinta kapinių liekanų inventorizavimu, tai per trumpą laiką negrįžtamai buvo prarasta daug paskutinių liekanų. Taip anuomet kultūrininkų ir Mažosios Lietuvos atminimo puoselėtojų entuziazmas dabarties tikrovėje tapo skaudžia ,,meškos paslauga". Jau nuo 1944 metų rudens Mažosios Lietuvos kapinės imtos naikinti. Šaudyta į marmurinius ir kitokius paminklus, krašte paplitusias juodo stiklo įrašų plokštes. Daužyti akmeniniai, metaliniai ir betoniniai kryžiai, buvusios porcelianinės ir emaliuotos įrašų lentelės. Greta vandališko niokojimo išplito vertybių grobimo verslas. Oficialioms statyboms buvo vežami akmenys ir plytos iš kapų, betoniniai kapų apvadai bei paminklai buvo verčiami į naujų statinių pamatus. Kai kur metalo dirbiniai iš kapinių (metaliniai kryžiai, aptvarai ir kt.) centralizuotai rinkti metalo laužo ruošėjų. Kitur naujieji atsikėlėliai, kovodami su "fašistiniu paveldu" bei religiniais prietarais, surinkdavo iš kapinių medinius kryžius bei krikštus ir supjaustydavo juos malkoms. Ir sovietmečiu būta privačios iniciatyvos, ieškant pelno. Daug kas pralobo grobdami paminklus ir kryžius iš Mažosios Lietuvos kapinių ir parduodami juos Didžiojoje Lietuvoje. Nudaužius senus įrašus bei įrašius naujus, tokie paminklai statyti prie naujų kapų. Taip Didžiosios Lietuvos įvairių vietovių kapinėse atsidūrė tūkstančiai paminklų bei jų fragmentų iš Mažosios Lietuvos. Po 1990 metų dėl esminių socialinių bei ekonominių pokyčių prasidėjo nauja Mažosios Lietuvos kapinių naikinimo banga. Lietuvos Respublikoje prasidėjus ,,metalo bumui", vėl pulta griauti metalo dirbinius Klaipėdos krašto kapinėse. Iš daugelio nuošalesnių kapinių, kur buvo galima privažiuoti vežimais ar automobiliais, jau pagrobti visi metalo dirbiniai. Tebesitęsia kapų rausimas, ieškant tarp palaikų bet ko, ką būtų galima parduoti. Senųjų kapų kasinėjimas daug kam tapo beveik nuolatiniu verslu. Nors visi tie dalykai gerai žinomi dabartiniams gyventojams, vietos administracijai bei teisėtvarkos pareigūnams, tačiau niekas tuo nesirūpina. Buvusiame Klaipėdos krašte faktiškai netaikomi Lietuvos Respublikos įstatymai dėl atsakomybės už kapų išniekinimą, grobimus, kultūros paveldo naikinimą ir pan. Atrodo, nė vienas iš daugelio tūkstančių kapinių grobikų taip ir nebuvo nubaustas, tuo skatinant tolesnį Mažosios Lietuvos senųjų kapinių bei jų liekanų naikinimą. Kapinių apsaugos priemonių nesiima ir Klaipėdos krašto atitinkamos organizacijos bei pareigūnai: KVAD'o Klaipėdos padalinys, Šilutės ir kitų rajonų paminklotvarkininkai. Savo laiku ir Valstybinės paminklosaugos komisijos veikėjai atsisakė suteikti kokį nors specifinį statusą beatodairiškai niokojamoms Mažosios Lietuvos kapinėms, likusioms be ankstesnių (žuvusių ar išvykusių) gyventojų priežiūros, naujųjų atsikėlėlių naikinamos kaip ,,svetimas" ar ,,nereikalingas" dalykas. Nuo 1980 metų tyrinėjant Mažosios Lietuvos architektūrinį urbanistinį paveldą, stebint spartų krašto senųjų kapinių liekanų nykimą, teko mums patiems imtis jų tyrimų. Patys aplankę ir preliminariai bei fragmentiškai užfiksavę per 200 krašto senųjų kapinių, galop perėjome prie senųjų kapinių liekanų detalios inventorizacijos. Tik detali dabartinių liekanų fiksacija leidžia įamžinti šiandieninę padėtį, sukaupti pakankamai medžiagos tolesniems tyrimams. Tokios inventorizacijos aktualumą rodo ypač spartūs senųjų kapinių paveldo naikinimo tempai. Kai kur užfiksavę kokį metalinį kryžių ar antkapinį paminklą, po kurio laiko jo jau neberasdavome - telikdavo tik pagrobto objekto fiksacijos duomenys. Palaipsniui susiklostė tokio specifinio objekto kaip Mažosios Lietuvos kapinės inventorizacijos metodiniai principai. Pirmiausia parengiama kapinių schema, joje užfiksuojami ir sunumeruojami visi aptikti kapinių paveldo objektai bei jų liekanos, senieji medžiai, dekoratyviniai želdiniai ir t.t. Toliau kiekvienas objektas (antkapinis paminklas, kryžius, kapo apvadas ar jų nuolaužos) išmatuojamas, aprašomas ir nufotografuojamas. Susikūrėme savą krašto senųjų kapinių specifinių objektų (kryžių, apvadų ir kt.) matavimo sistemą, fiksuodami pagrindinius matmenis. Toks nuodugnus tyrimas pasirodė pakankamai efektyvus. Iš aptiktų užfiksuotų nuolaužų galima spėtinai atkurti bent dalį buvusios ir po 1944 metų sunaikintos kapinių įrangos. Paaiškėdavo, kad šiandien tuščiose kapinėse praeityje stovėjo, pavyzdžiui, keliolika metalinių kryžių, nemažai paminklų, metalinių aptvarų ir pan. Tai leidžia tiksliau apibūdinti anuometę gyvenseną, sulyginti atskiras gyvenvietes bei vietos papročius. Itin mažai randame senųjų įrašų (itin būdingų Mažojoje Lietuvoje - nuo seno raštingame krašte, kur buvo paplitusios gausios epitafijos, vaizdingi atsisveikinimo ir linkėjimo žodžiai, rašyti senąja lietuvininkų tarme). Daugelis kapinių liko visai "nebylios" - visi buvę įrašai jau išdaužyti ar pagrobti. Nebelikus įrašų, sunkėja ir radinių datavimas, jų tikslesnis apibūdinimas. Pavyzdžiui, 1998 metais (remiant Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui bei Mažosios Lietuvos fondui išeivijoje) detaliai ištyrėme 38 senąsias kapines Lauksargių - Bitėnų ruože (dabartiniuose Tauragės ir Šilutės rajonuose). Jose užfiksavome 1725 įvairius objektus (antkapinius paminklus, kryžius, kapų apvadus bei jų nuolaužas). Visa tai buvo apibūdinta daugiau kaip 2000 fotonuotraukų bei 130 brėžinių. Nuodugnūs tyrimai parodė, kad didžiojo Tilžės miesto (Mažosios Lietuvos neoficialiosios sostinės) apylinkėse buvo susiklostę savi antkapinių paminklų bei kitos kapinių įrangos variantai, kad Tilžės gausiose dirbtuvėse buvo liejami ir kalami metaliniai antkapiniai kryžiai, gaminami dirbiniai kapinėms. 2000 metais (remiant Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui bei Mažosios Lietuvos fondui išeivijoje) ištyrėme 15 senųjų kapinių Nemuno deltos regioninio parko vakarinėje dalyje tarp Kuršių marių ir Šilutės. Ten buvo užfiksuoti 1455 įvairūs objektai, apibūdinti daugiau kaip 3700 fotonuotraukų, 150 matavimo brėžinių. Juose išryškėjo pamario zonos gyvensenos ypatumai, atsispindėję ir senųjų kapinių įrangoje. Detaliai tiriant Mažosios Lietuvos kapines, matyti, kad tame krašte mirusiesiems skirta itin daug dėmesio - kapinėse statyta daugybė gana brangių akmens bei metalo dirbinių. Pavyzdžiui, potvynių užliejamame Minijos kaime buvo supilta labai aukšta ir erdvi kapinių kalva - žemių platforma, j ją suvežta gal apie dešimt tūkstančių kubinių metrų grunto (neturint kokių ypatingų mechanizmų). Tokie milžiniški darbų mastai rodo ypatingą dėmesį mirusiesiems ir jų amžino poilsio vietoms Mažojoje Lietuvoje. Nuosekliai ir nuodugniai tiriant šimtus kapinių sunaikintoje Mažojoje Lietuvoje, pavyko užfiksuoti paskutinius autentiškus medinius krikštus nuošalių kaimų kapinaitėse. Tai rodo, kad dar XX a. pradžioje krašte buvo gyva archaiškų antkapinių ženklų - krikštų - tradicija, kad tuomet būta įgudusių meistrų, gaminusių krikštus ne pagal knygose skelbtus jų atvaizdus, o pagal vietos papročius. Detaliai fiksuojant šimtus kapinių objektų, ryškėja buvę populiarūs (ir madingi atskirais laikotarpiais) dalykai: mėgiama ornamentika, formos ir kt. Pavyzdžiui, nuo seno raštingame ir dievobaimingame krašte buvo paplitę knygos formos antkapiniai paminklai. Jų (simbolizuojančių Amžinybės knygą ar Bibliją) ,,atverstuose puslapiuose" būdavo įrašomos žinios apie palaidotąjį ir neretai epitafija. Deja, po visuotinio kapinių naikinimo sovietmečiu ir po 1990 metų tokie paminklai liko retenybė. Anuometę pasaulėjautą atspindi anuomet pamėgtas antkapinių paminklų ir kt. dekoro motyvas - dviejų rankų plaštakos, susiglaudusios paskutiniam atsisveikinimui ar džiaugsmingam susitikimui aname pasaulyje. Tad Mažosios Lietuvos senosios kapinės atskleidžia ir buvusius vaizdinius bei įsitikinimus, padeda suvokti sunaikinto krašto gyvenseną. Knygos pavidalo paminklas Ventės kaimo kapinėse. Labai populiarūs buvo įrašai kryžiuose ant porceliano. M. ir M.Purvinų sukurtas kryžius Valteriui Kristupui Banaičiui Bitėnų kapinaitėse.

Atgal...