Bendras Šilutės laikraščio
"Šilokarčema" ir
Šilutės kraštotyros draugijos
projektas 

Projektą remia:


 

                                    Leidinys pamario krašto kultūrai

               2008 rugpjūčio 19d. Nr. 16 (64)

 


Pradžia Komentarai Kultūros ženklai Kūryba Šilainė

Archyvas

Kontaktai

 

 

 
  Diena prieš rytojų  
  novelė

Audrius ŠIKŠNIUS
 
 
Nebesusigaudė Kontrimas: pabudęs jau, ar vis dar sapnuoja.

Pravėręs duris ant slenksčio stovėjo brolis Motiejus. Aukštas, rūstus, gražiai apsirengęs. Stovėjo ir žiūrėjo į Kontrimą. Taip ilgai, kad šiam net prakaitas išmušė kaktą.

- Vėl atėjai?- Kontrimo balse išgąstis ir susijaudinimas.- Ko tau vis reikia? Juk seniai jau palaidotas?

- Tai kas, kad palaidotas, - atsakė Motiejus.- Ne kartą tau aiškinau: už skriaudas, kurias padariau būdamas gyvas, čia turiu atkentėt. Ir laukti turiu, kol ir tu su manim prisiruoši. Dabar matai: nei danguje esu, nei pragare.

Kontrimui pasirodė, kad brolio lūpomis perbėgo šypsena. Nežymi, vos juntama, tačiau gal tik taip pasirodė?

- Už kokias skriaudas?- mėgino išsiaiškinti.- Seniai užmiršau ir viską atleidau.

- Tu atleidai, o Jisai,- iškėlė pirštą Motiejus,- ne. Vis meldiesi?

- O ką mano amžiui veikti?

- Ir už mane?

- Ir už tave.

- Žmogau, tau reikėtų... o tai vis bobos ir bobos... Kada gi tu liausiesi?

Kontrimas norėjo kažką pasakyti. Rėmėsi alkūne, pasitaisė akinius, o brolis ėmė ir dingo. Kaip buvo atėjęs, taip ir išėjo. Tik saulės šviesa istrižai krito pro praviras lauko duris.

Sunkiai kėlėsi Kontrimas. Dar sunkiau atkalbėjo rožančių už brolio sielą, skaistykloje klaidžiojančią. Meldėsi taip nuoširdžiai, kad net ašaros iš akių išriedėjo. Seniai taip besimeldė. O kai atsidusęs išėjo į lauką, buvo jau įdienoję.

Markstydamasis šviesoje nušlitiniavo prie palaikio suoliuko ir atsisėdo. Po pačia vynuoge buvo suoliukas. Ir vynugė buvo palaikė. Metų metais negenima, apsivijusi, apskėtusi viską aplinkui. O jau uogų, šiemet uogų. Aiškiai per daug. Daugiau nei krūmas išmaitint galėjo. Todėl ir sukosi, nyko uogos vos užsimezgusios.

Viskas nyko ir sukosi. Vien balandos, kiečiai ir dilgėlės vešėjo lyg proto netekusios.

Taigi... Vėl apsilankė brolelis. Jau kelioliktą kartą. Kontrimas seniai žinojo jį čia gyvenant. Antrąkart, kai Verutė atnešė sūrį suslėgusi, rado jį vieną garsiai besikalbantį.

- Su kuo šnekiesi, Kontrimai?- paklausė.

- Taigi su broliu.

Verutė net atgal grįžtelėjo iš nuostabos.

- Taigi, kad vienas esi, Kontrimai.

Suprato, ką ji tuomet pagalvojo. Kad protas jam maišosi. O nesimaišė. Aiškiaregis jis, Kontrimas. Dievas leido jam matyti ir kalbėtis su tais, kurių niekas kitas nemato. Ir negalėjo matyti, nes nebuvo tam pašaukti.

Ir kai sekmadienį po mišių užėjo į zakristją ir apsakė viską klebonui, anas irgi šypsojosi jo beklausydamas. Mandagiai, ne taip kaip kiti atvirai išvadindami durniumi, bet šypsojosi, o jei šypsojosi - netikėjo. Ir širdyje, matyt, irgi laikė jį durniumi. Tik į akis nepasakė.
Tegul... Tegul netiki - pats jis geriau žino, kaip yra ištikrųjų.

- Taigi, taigi...,- ištarė ir nepatenkintas nužvelgė apleistą, sulaukėjusį braškyną, kuriame rausvėjo viena kita uoga.

Nyksta. Akyse viskas nyksta. Ir tai todėl, kad be moters. Kol Rožė gyva tebebuvo, viskas atrodė kitaip. Žemė sukasta, piktžolės išravėtos. Visur gėlės ir daržovės. Šiltnamis, kurio net pamatų nebelikę, visą vasarą šviesdavo saldžiais pomidorais, o šalia, plačiausiose lysvėse vartėsi agurkai.

Kol Rožė tebebuvo gyva.

Tai kas, kad be meilės. Vis tiek aštuonerius metus kartu pragyveno. Kai atėjo prašytis priimama, teturėjo vos trisdešimt, o jis, Kontrimas, jau buvo atšventęs aštuoniasdešimt. Nesigynė, kad rūko ir išgeria. Būdamas aiškiaregis pats matė, kaip Rožei už nugaros staiposi velnias. Ligi ausų išsišiepęs, akys raudonos. Tik, kad nemyli ir niekada nemylės jo - nesakė. Kad su kitu pakrūmiais - neprasitarė. Ir, kad pas jį, Kontrimą, tik todėl, kad nėra kur gyventi ir ko pavalgyti, nes tas kitas - be darbo ir vietos. O viena meile, žinia, gyvas nebūsi.

Kad yra tasai kitas, Kontrimas greit sužinojo. Nes, kai Rožė pasileisdavo gerti, ir savaitei, o kartais ir dviem nepareidavo į namus, kiekvienam sutiktam žmogui ji proverksmiais guosdavosi, kaip šlykštu kiekvieną naktį gultis su nukriošėliu lovon ir apsimesti, kad nuo to ką, jis sugeba dar padaryti esą malonu. O nesigulti kartu ji bijanti, nes užsiutintas Kontrimas išvarysiąs ją lauk.

Nustebo šitai išgirdęs. Ne dėl to, kad jo bijanti, o dėl to, kad šlykštu esą gultis. Ir kad tai, ką jie naktimis darą lovoje, jai nesą malonu. Tai vieną kartą ir pasakė. Rožės veidas plykstelėjo raudoniu, o pati apsivijusi Kontrimui kaklą apibėrė jį bučiniais. Tai esąs melas, tauškalai pavydžių bobų. Ir nieko ji kito neturinti. Turėjusi, bet dabar nebeturinti. Tiktai jį - Kontrimą.

Norėjo tuo patikėti, tik, kad raudonakis vis neatstojo už nugaros

Kartą grįžusi iš poliklinikos Rožė atsisakė gultis su Kontrimu lovon. Ir sekančią naktį. Ir šitaip visą savaitę.

- Bene vaiko laukiesi?- suirzęs paklausė.

- Mirties laukiuosi, durniau!- riktelėjo Rožė.

Tuomet ir sužinojo apie uždelstą Rožės ligą, ir kad joks gydymas jau nepadėsiąs. Tik vaistai nuo skausmo.

Pažiūrėjo Kontrimas į Rožę ir pamatė, kad ne vienas, o visas tuzinas velnių už nugaros susirinkę.

O kai Rožė, lyg tikra rožė pradėjo ne dienomis, o valandomis vysti, tuomet, pasišaukusi Kontrimą ir prisipažino, niekad jo nemylėjusi. Ir paprašė prieš mirtį pervežti ją pas tą, kurio buvo, kuriam kūnu ir siela priklausė. Tas jau turėjo savo namus ir jos tebelaukė.

- Taigi...,- vėl atsiduso Kontrimas,- taip ir numirsiu: vienas, be moteriškės. Ir brolelis anąkart įėjęs pasakė, kad ši, Rožė, buvo paskutinioji. Trečioji ir paskutinioji. Ir ženklas yra, kad šiemet jau viskas. Ana, inkilėlis nuo pat ankstyvo pavasario tuščias. Kai prieš daugybę metų persikėlė šičia gyventi, patį pirmąjį rytą ant stogo kraigo išvydo paukštuką. Tokį linksmą, vietoje nenustygstantį.

- Tai gyvensime?- paklausė galvą užsivertęs.

Paukštukas niekur neskrido, tik be perstojo straksėjo kraigo pakraščiu ir lyg prašyte prašėsi namelio. Tą pačią dieną ir prikalė toje vietoje inkilą. Ir kiekvieną pavasarį Kontrimo inkile perėjosi paukščiai. Vis tie patys, paskui jų vaikai ir vaikų vaikai. O šiemet nebe. Argi ne ženklas, kad laikas išeiti?

Ir kaip jis pasakė atėjęs? "...žmogau, tau reikėtų... Vis bobos ir bobos..."

Žmogaus... O ką jam daryti, jei vis moterų reikia. Kad ir rytoj - lygiai devyniasdešimt, o moterų vis tebereikia. Ne tam, kad apskalbtų, kokį blyną prakeptų, ar viralo lėkštę paduotų. Ne. Lovoje vis tebereikia! Ir sako, kad išeiną! Gerai išeiną!

Kiek save pamena, visada šitaip. Nuo trylikos metų. Sulaukęs trylikos smarkiai apsirgo. Nei pats, nei motina, nei daktarai nesuprato, kas darosi. Nuvežė tąsyk jį motina į Kauną, pas seną ir garsų daktarą žydą. Apžiūrėjo šis Kontrimą nuogai išrengtą. Paskui liepė apsirengti ir palaukti už durų. Vienu du užsidarė su motina kabinete ir ilgai šnekėjosi. O kai išėjo, Kontrimienė buvo išraudusi, net kakta išrasojusi smulkiais lašeliukais.

- Važiuojam!- pasakė, o grįžtant visu keliu pratylėjo apie kažką įtemptai galvodama. Moteriškę liepęs surasti jai daktaras. Tokią, kuri su juo, kaip su vyru apsieiti galėtų. Mat tas jo daiktas esąs ne kaip vaiko, o kaip visiškai suaugusio vyro. Jei nesurasiąs, mirsiąs jos Kontrimas.

Tik parvažiavus namo motina išėjo į kaimą ir ilgai neparėjo. O kai grįžo, trumpai tepasakė:

- Einam. Pas Milvydo Oną einame.

Juokas, tačiau Milvydo Ona ir pagydė. Be jokių vaistų ir daktarų pagydė. Kaip moteris vyrą, nors trylikos metų vaikas tebebuvo, pagydė.

O sako: "... Vis bobos ir bobos... Kada gi tu liausiesi?"

Ką liausiesi, jei paties Dievo, matyt, šitaip jam skirta? Kitaip argi galėtų matyti ir kalbėtis su tais, kurių niekas nemato?

Sulojo kaimynų šuva. Kontrimas pasuko galvą ir įsižiūrėjo į tolį. Keliuku sparčiai ėjo žmogus. Moteris. Kad ir sunkiai beprimatydamas, kad ir storiausiais stiklais akinius benešiodamas, moterį Kontrimas vis tiek būtų pažinęs. Kad ir aklas būtų - moteriškus žingsnius atskirtų nuo vyriškų.

Sandrutė. Globos ir rūpybos skyriaus darbuotoja ėjo jo aplankyti.

Dukart per savaitę - antradieniais ir penktadieniais Sandrutė ateidavo pasižiūrėti ar gyvas dar, o gal jau numiręs?

Ne iš karto ji atsirado. Pirmąją moteriškę Kontrimas buvo išvaręs. Jau kitą dieną po jos priskyrimo nuėjo Kontrimas į tą globos skyrių ir supykęs pasakė, kad pagyvenusios jam nereikia. Patsai senas, ką beveiks su dar viena senti pradėjusia. Antroji buvo jaunesnė, tik jau po pirmojo pasikalbėjimo su Kontrimu pati pasiprašė atleidžiama. Tuomet ir atsirado Sandrutė. Jauna ir graži. Tik perspėjimą buvo gavęs, jeigu ir šita neįtiksianti, jokios nebegausiąs. Ir priedą prie pensijos skyrius nuimsiąs.

Ne, nebesiskundė daugiau Kontrimas. Gera buvo Sandrutė. Tik, kad ateiti laiku nemokėdavo. Visuomet tada, kai per Marijos radiją prasidėdavo mišios.

Ir dabar vėlgi.

- Sveikas, Kontrimai. Saulelėje šildaisi?

- Tai kad pavėsis čionai, ne saulelė.

- Kaip čia dabar nepoteriauji?

- Nepoteriauju. Tavęs laukiau. O kokia gi malda, kai šalia moteriškė?

- Tai vis moteriškių dar nori? Oi, Kontrimai, apie amžinybę galvotumei, ne apie...

- Aš geriau žinau apie ką man galvoti!- šiurkščiai nutraukė ją Kontrimas.

- Na, na... Tai kaip jubiliejus, pasiruošei, o gal ką pagelbėti?

- Koks jubiliejus? A... gimtadienis. Mano gimtadienis ir rūpestis mano.

- Svečių tai turėsi?

- Kam reikalingas nukriošėlis? Mirsiu aš... Ženklas yra, kad jau mirsiu.

- Vėl mirsi?- nusijuokė Sandrutė.- Oi, Kontrimai, kiek pas tave užeinu, tu vis miršti ir miršti!

- Ženklas, sakau, yra,- suraukė antakius Kontrimas ir parodė pirštu į inkilą.- Ženklas.

- Inkilas kaip inkilas, koks čia tau ženklas?

- Tuščias inkilas. O niekad nebūdavo tuščias. Jei paukštukai gyvent atsisako, vadinasi, ir man nebe vieta čia būti.

- Vis prisigalvoji... Tai ir vaikai neatvažiuos aplankyti, nei anūkai?

- Juk žinai, kad mano vaikai Rusijoje. Iš kur sugraibys pinigų vizoms?

- Bet anūkai, sakei, čia, Lietuvoje, gyvena?

- Ir anūkai, ir proanūkiai... Tik neatvažiuos jie. Kol banke tūkstančiai tebebuvo, kol mašinų, butų reikėjo, tol duris varstė. Oi, kaip varstė! O kai viską lyg siurbelės išsiurbė, ko jiems čia besirodyti?

- Tai vienas ir švęsi?

- Buvau galvojęs tave pasikviesti.

- Va tai tau!- nusišypsojo Sandrutė.- Nieko nebus, Kontrimai. Atėjau pasakyti, kad visą mėnesį pas tave neužeisiu - atostogausiu. Gausi kaip nors be manęs išsiversti.

- Tai į kokius jau užsienius kilsi?

- Aha užsienius! Su mano atlyginimu tik po užsienius vaikščioti.

- Lyg tai pinigų neturi?

- Aišku, kad neturiu!

- Galėčiau paskolinti.

- Tu? Iš kur tu turėsi?

- Tavo užsieniams dar sugraibyčiau.

- Ne, Kontrimai, ne. Kas iš to, kad paskolinsi, o iš ko aš tau juos atiduosiu?

- O jeigu be atidavimo?

- Kaip tai be atidavimo?

- Visai nejuokauju. Pamylėtum kartelį ir viskas. Tik trupučiuką, tik vieną naktelę. Kai Rožė pasimirė, taip ir guliu vienas kaip vilkas. Tai kaip?

- Kontrimai, Kontrimai... Marijos altorių kambaryje įsirengei, su šventaisiais kalbiesi, o gėdos nebeturi nei per nago juodymą.

- O kokia jau čia gėda?

- Pasakyčiau skyriuje, ką tu dabar man pasiūlei, su lig diena globą nutrauktų. Tai be moterų, nieko tau šiandien nebetrūksta?

- Kokia iš tavęs nauda?- žiūrėdamas pro storus akinių stiklus ištarė Kontrimas.- Tik mišias sugadinai man atėjusi, daugiau nieko.

- Pasimelsk, pasimelsk ir paprašyk, kad protą Dievulis apšviestų. Lik sveikas, Kontrimai. Žiūrėk, nenumirk, kol sugrįšiu.

- Ir nuėjo. Greitai, kaip ir buvo atėjusi. Net atgal neatsigręžė.

- Įsižeidė, matai, panelytė!- garsiai ištarė Kontrimas.- Oi tu Dievuliau, Dievuliau... Kol manosios tebebuvo dar gyvos... Tos tikriausios: ir Valiusė, ir Elytukas, ir Rožė... O dabar kur tu tokiam amžiui berasi dar moterį?... Pusę mišių sugadino!

- Sunkiai kėlėsi Kontrimas. Šlepsėjo atgal į patamsį kambarį, iš kurio sklido Marijos radijo mišių maldos, degė žvakės prie paveikslo panelės švenčiausiosios ir prisilaikydamas lovos klaupėsi Kontrimas maldai.

         

 
     
     Atgal...  

                                                                                                  "Šilainės sodas"  ©  2008 m.